Vis dažniau iš draugų ir pažįstamų girdžiu nusiskundimų ir verksmų, kad koronavirusas užkniso juodai. O viena kolegė, per savo gimtadienį rugsėjo pradžioje, pūsdama žvakutes ant torto net su tuo susijusį norą sugalvojo: „Norėčiau atsidurti ten, kur viskas būtų taip, kaip ankščiau. Be viruso!“. Nors žinant, kas dabar vyksta ne tik mūsų mažytėje šalyje, bet ir visuose pasaulio žemynuose, tokios svajonės skamba absurdiškai. Vis dėlto, man pavyko surasti viruso dar nepaliestą vietovę. Vos keturių valandų skrydis nuo Vilniaus, ir jūs patys tuo galite įsitikinti.

Kol Lietuvos žmonės panikuodami viską dezinfekuoja, vaikšto su kaukėmis ir pasisveikinimui nenaudoja tradicinio rankų paspaudimo, nedideliame Kipro žvejų kaimelyje Zygi – gyvenimas slenka lėtu, nė kiek nepasikeitusiu tempu. Toks vaizdas, kad vietiniai atsisako patikėti apie pasaulį krečiančią pandemiją.

Štai paprastas pavyzdys: lietuvių mobilieji telefonai net raudonuoja nuo nuolatinių pranešimų apie susirgimus Covid-19 virusu, o Zygi kaimelio gyventojai mobiliųjų dažnai net nepasiima iš namų. Palieka juos, kad niekas nesuktų galvos. Kas ką rašo ir skelbia – jiems visiškai dzin. Tokia čia filosofija – dėl nieko nesijaudinti, nebent dėl žuvies, kuri kartais piktybiškai nekimba.

Foto: Orijus Gasanovas

Kai dviejų iš jūros grįžtančių vyrų paklausiau, ar koronavirusas pakeitė jų gyvenimą, šie pradėjo piktintis ir sakyti, kad apie ligas kalba tik ligoti žmonės. „Mūsų kaime nėra viruso. Pas mus saugu“, - puolė juokais aiškinti jie ir pasiūlė man pažvelgti į susirgimų koronavirusu statistiką.

Kipras – viena mažiausiai užkrėstų vietų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Per dieną vos keli susirgimo atvejai, arba nė vieno.

„Kažkur kažkas gal ir serga, bet tik ne mūsų kaime. Pas mus ramybė, visada ramybė. Mes taip įpratome gyventi“, - pasidžiaugė jie.

Tik 803 oficialius gyventojus turintis kaimas pietinėje Kipro pakrantėje, slepiasi tarp dviejų didelių miestų – Limasolio ir Larnakos. Daug kas sako, kad tai pats žuvingiausias krantas saloje. Įprastai, kai turizmo sezonas būna geras, į Zygi atvyksta pilni autobusai vokiečių ir britų, kurie labai mėgsta valgyti vietinėse, žuvies patiekalais garsėjančiose tavernose. Tačiau šiemet dauguma tavernų net neatsidarė, nes turistų saloje beveik nėra. Čia veikia vos kelios maitinimo vietos ir jos niekada nebūna pilnos. Verslininkai turėtų dėl to labai liūdėti, bet jie atvirkščiai – visiškai nesigraužia.

Foto: Orijus Gasanovas

„Kuo mažiau žmonių – tuo mažiau pavojaus, niekas neplatina viruso. Mūsų bendruomenė niekur nekeliauja, gyvename sau ramiai ir laukiame, kol viskas praeis“, - sako nuo 1994 metų Zygi kaimelyje gyvenantis Panagiotis, su žmona valdantis restoraną ir žuvies kioską. Abi vietos šiemet nedirbo ir nedirbs.

Lietuvis verslininkas turbūt būtų susiėmęs už galvos ir garsiai keiktųsi. O šis vyras jau susitaikė su mintimi, kad kurį laiką teks gyventi susispaudus, bet guodžia save, kad tokioje atokioje vietoje daug pinigų ir nereikia.

Kiekviena diena žvejų kaimelyje atrodo vienodai. Nuo balandžio vidurio iki spalio galo čia visada ryškiai šviečia saulė, oro temperatūra vasariška – vienomis dienomis vėsiau, kitomis karščiau, tačiau jeigu nežiūrėtum į kalendorių – būtų sunku pasakyti, koks dabar mėnuo, ar kuri savaitės diena.

„Kiekvieną rytą plaukiam į žvejybą. Jūroje praleidžiame keturias-penkias valandas, tada grįžtame į krantą, kur mūsų laukia vairuotojai iš didelių miestų. Jie superka mūsų žuvį ir veža ją į restoranus ir parduotuves“, - sako Sevket, vietinis žvejas.

Foto: Orijus Gasanovas

Taip jo dienos slenka jau keturiasdešimt metų. Ir nors iš žvejybos užsidirba – to vyras nevadina darbu. „Darbas yra tada, kai darai tai, kas tau nepatinka, o čia gyvenimo būdas. Man patinka plaukti į jūrą, patinka ieškoti vietų, kur daugiau žuvies. Mėgaujamės savo veikla“, - aiškina kartu su dviem draugais tuo užsiimantis Sevket.

Mes Lietuvoje įpratome dažnai naršyti portaluose, dauguma nepraleidžiame vakarinių televizijos žinių, kai kurie net žiūri kelias skirtingas naujienų laidas, po to dar atidžiai klauso visokių „dienos pokalbių“ ir „dienos temų“. O štai, ką daro kipriečiai. Kad per daug neapkrautų savo galvų, vietoj šviežios informacijos dozės jie renkasi žaidimus nardais. Tai toks senas, šioje saloje labai populiarus stalo žaidimas, angliškai vadinamas „backgammon“. Susirenka vakare pakrantėje, susėda ant suoliukų ir kelias valandas žaidžia. Azartiškai, įsijautę. Tada sugrįžta namo ir valgo sočią vakarienę. Kitą dieną vėl tas pats.

Foto: Orijus Gasanovas

Keliuose kaimo daugiabučiuose, ant balkonų iškabinti skelbimai apie nuomojamus kambarius ir butus. Todėl paklausiau vietinių ar dažnai čia apsistoja turistai ir ar jiems nenuobodu atostogauti kaime, kuriame nėra jokių pramogų.

„Pas mus atvažiuoja tik tylos ieškotojai, tie, kurie nori pabėgti nuo triukšmo ir problemų“, - atsakė ponas Panagiotis, vietos verslininkas. Ir liepė per daug Zygi kaimo nereklamuoti, kad tik čia nepradėtų plūsti masės.

Vietiniai galvoja, kad vienas iš Kipro privalumų yra tai, kad patys kipriečiai mažai kur keliauja. Tarp salos gyventojų nėra įprasta dažnai vykti atostogų į kitas šalis, jie labiausiai mėgsta ilsėtis savo saloje.