Po paskutinės kelionės į Didžiosios Britanijos sostinę įsitikinau, koks bereikšmis, niekam neįdomus ir bejėgis gali pasijausti užsienio kraštuose. Šią savaitę daug kartų pasakodamas šitą istoriją savo draugams naudojau tokį vaizdingą ir negražų žodį „šūdelis“. Būtent toks ir pasijaučiau. Mane skaudžiai apvogė, o aš tikėjausi, kad kas nors norės padėti ir gelbėti, bet iš manęs tik juokėsi. Vis labiau ir labiau. Jie juokėsi, o aš vilties nepraradau. Bet tada gavau liūdną SMS žinutę.
Tiesą sakant, esu iš tų žmonių, kurie beveik visada idealizuoja Vakarų pasaulį. Man daug metų atrodė, kad tokiose šalyse kaip Anglija viskas yra žingsniu priekyje. Juk jie diktuoja madas, jie yra muzikos, kultūros, sporto, finansų ir kitų sričių lyderiai. Ir žmonės emigruoja į užsienio šalį juk ne tik dėl darbų gamyklose ir fermose. Daug kas iškeičia Lietuvą į Angliją, nes tikisi pasiekti karjeros aukštumų, gauti geresnį išsilavinimą, pasiekti to, ko, jų nuomone, pas mus negalima. Kai kuriems pasiseka, jie šaunuoliai.
Vis dėlto kam jau kam, bet Lietuvos policininkams tikrai nereikėtų važiuoti mokytis į Angliją. Greičiau mūsiškiai turėtų ten keliauti ir paaiškinti britams, kaip reikia dirbti. Jeigu jūs kada nors nusivylėte Lietuvos pareigūnais, nes į iškvietimą šie reagavo lėtai, vangiai ar dar kaip nors, tai žinokite, kad anglai visai nereaguoja.
Pats Londono centras, antradienio vakaras. Mieste – tūkstančiai žmonių, nors ir reikia saugotis COVID-19, bet daug kas į tai nusispjauna ir eina susitikti su draugais, rengia gimtadienius ir kitas šventes.
Jameso gatvė, kurioje nutiko mano minimas įvykis, ribojasi su pagrindine ir pačia populiariausia Londono gatve – Oksfordo. Šioje vietoje įsikūrusios didžiausios parduotuvės, prekybos centrai ir kitos įstaigos. Žmonių daug, o patruliuojančių pareigūnų nėra, tvarką prižiūri tik vienas gatvei paskirtas apsaugininkas, vaikštantis su neperšaunama liemene ir prožektoriumi. Jis turėtų užkardyti terorizmo grėsmes, turėtų apsaugoti nuo užpuolikų ir vagių. Tiesa, dar Londono centre veikia daug CCTV. Tai yra viešojo saugumo kameros, kurias turėtų nuolat stebėti ir kontroliuoti policija savo būstinėje. Matyt, taip ir daro, bet reaguoja tik į mirtinai svarbius įvykius, nes Londonas labai didelis miestas. Jame gyvena daugiau kaip 9 milijonai žmonių, o tai reiškia, kad nuolat vyksta kas nors negero. Iškvietimas po iškvietimo įvairiose miesto zonose, rajonuose, užkampiuose. Tai man kartojo daug žmonių, ir aš juos puikiai suprantu. Bet kai įvyksta nelaimė, net jeigu pavagia mėgstamus saulės akinius, juk norisi, kad kas nors padėtų. Deja, nepadės.
Trise sėdėjome populiariame azijietiško maisto restorane „Bone Daddies“. Kuprines su įvairiais daiktais, tarp jų – ir tūkstančius eurų kainuojančią televizinę techniką bei kelis pirkinių maišelius laikėme po staliuku, kaip dažnai daro daug žmonių. Na, ir nutiko taip, kad šalia, prie gretimo staliuko, prisėdo ilgapirštis šmikis, matyt, profesionalas, nes sugebėjo neatkreipdamas dėmesio iš po stalo ištraukti didžiulę ir labai sunkią juodą kuprinę. Joje buvo televizinė technika, visokių aparatų, kuriais jis nebūtinai mokės naudotis, bet tikrai kam nors parduos. Vagišius pasišalino, praėjus 15–20 minučių pastebėjome, kas nutiko, tada ir prasidėjo linksmybės. Kaip juokingai tai skambėtų, bet niekas iš kavinėje esančių žmonių tiksliai nežinojo, kokiu numeriu reikia skambinti britų policijai. Surinkau 112, kurį naudojame Lietuvoje ir daugybėje kitų valstybių, deja, šis numeris netiko.
Atbėgo padavėja šaukdama, kad reikia skambinti pagalbos numeriu 101, tačiau prie gretimų staliukų sėdėję anglai ėmė taisyti ją ir pasiūlė kitą numerį – velniškai skambantį 999. Pasirodo, jis ir buvo teisingas. Prisiskambintumėte ir bendruoju pagalbos numeriu 101, tačiau tai truktų ilgiau, nes reikėtų laukti, kol operatorė sujungs, ir apie situaciją aiškinti kelis kartus. O, kaip mes visi žinome, nutikus vagystei, reaguoti reikia kuo skubiau. Gal tas vagis dar visai šalia, gal už kampo laukia autobuso?
Bet, pasirodo, su Anglijos policija skubėti nėra būtina. Į raginimą greičiau atvykti į įvykio vietą jie nelabai reaguoja, nes į vagysčių iškvietimus visai nevažiuoja. Nežinau, ar taip būna visais atvejais, ar tik šiuo, galbūt 15 tūkstančių eurų nuostoliai yra per menki.
Viskas vyksta štai taip: policija išklausinėja apie vietą, kurioje nutiko nelaimė, pasiteirauja, ar yra liudytojų, ar yra nukentėjusiųjų, ir paprašo apibūdinti pavogtus daiktus. Tai vyksta telefonu kokias dvidešimt minučių. Tada telefono operatorė praneša, kad „Metropolitan police“ pradeda bylą dėl vagystės. Skamba rimtai, sutikite. Netrukus į telefoną, iš kurio skambinate, gaunate SMS žinutę su pranešimu apie bylos numerį. Tada operatorė atsisveikina.
Hmmm, galvoju aš ir mano nelaimės draugai, kas čia bus toliau. Nėra ko pasiklausti, teiraujuosi padavėjos. O ji juokiasi, sako, kad nereikia nieko tikėtis, niekas nieko neieškos ir nesuras. „Nesąmonė“, – sutrikęs sakau, juk apvogė, ir nemenkai. Laukiam policijos, bet niekas nevažiuoja. Tada jau klausiu apsaugininko, kuris pirmyn atgal vaikšto, jis jokio vagies nematė. Ir pakartoja, kad policija tikrai nevažiuos.
Na, galvoju, gal tuomet jie jau visame rajone patruliams pranešė, kad reikia gaudyti vagį. Skambinam dar kartą paklausti, kas vyksta, ir dar norime papildyti vadinamąją bylą, kad pareigūnams būtų lengviau dirbti, – ketinome pranešti, kad mūsų pavogta kuprinė turi kelis svarbius išorinius išskirtinumus – šonuose kyšo dideli metaliniai kameros ir šviesos stovai. Tikrai ne kiekvieno kuprinėje tokių būna.
Deja, atsiliepusi operatorė praneša, kad tokius dalykus galima papildyti ir pranešti tik kitą dieną, nes 21.20 val. Anglijos laiku Londono policijoje tuo užsiimantys pareigūnai jau nebedirba. Kaip čia taip, galvojam su bičiuliais ir klausiam, ar vyksta kokia nors paieška, ar kas nors gaudo vagį. Ne, pasirodo, negaudo. Viskas, ką gali pasiūlyti Londono policija, tai peržiūrėti kameras kitą dieną, po įvykio jau praėjus daug laiko. Po savaitės ar mėnesio. Arba niekada. Kai vagies pėdos visai atauš, tada bus galima ir ieškoti – jų logika štai tokia. Nepatikėjau, todėl ėmiau klausinėti kitų žmonių restorane, ar tikrai taip gali būti. Tada visi mane ėmė protinti, kad kitaip čia niekas ir nedirba, nes policija nepajėgi gaudyti visų miesto vagių.
„Jie peržiūri kameras ir dažniausiai nieko neranda, pamiršk savo daiktus, jų niekas net neieškos“, – pasiūlė vyras, sėdėjęs prie gretimo staliuko, o jo mergina puolė pasakoti, kad kažkas pavogė jos rankinuką, bet jis niekada taip ir neatsirado.
Kaip ten pas mus sakoma – viltis miršta paskutinė, ar ne? Patinka man šis posakis, todėl, nors niekas ir netikėjo, kad britų policija man padės, aš laukiau gerų žinių. Praėjo kelios dienos, deja, niekas nei skambina, nei domisi. Lyg nebūtų įvykio. Gal net ir aš pats galvočiau, kad tai – blogas sapnas, bet juk telefone yra likusi žinutė su bylos numeriu. Praėjo dar kelios dienos ir tuo pačiu numeriu atkeliavo kita žinutė. Šįkart – jau su pranešimu, kad byla nutraukiama dėl įrodymų trūkumo. Viskas, istorija baigta.
Viename didžiausių pasaulio miestų, vienoje civilizuočiausių pasaulio valstybių reikalai sprendžiami štai taip, paprastuoju būdu. Vokite, kas norite, kiek norite, darykite, ką norite, – jeigu už rankos nepačiups, greičiausiai niekas niekada nieko jums ir nepadarys. Nebent karma, aš dar tikiu šituo reikalu. Karma yra kalė, sako patys britai.
Panašios nelaimingos istorijos Didžiojoje Britanijoje yra nutikusios šimtams lietuvių, kurie susisiekė su manimi ir papasakojo savo istorijas. Viena lietuvių šeima toje šalyje jau kelerius metus ieško pavogto automobilio, deja, policija daug nežada, bet bent jau iškart neuždaro bylos. Šeima vis dar tikisi, kad automobilis atsiras.
Barmenui Donatui Mančesteryje iš rankų išplėšė mobilųjį telefoną, tą kartą policija telefonu jam iškart pasakė, kad net neverta pradėti ieškoti. Donatas guodėsi, kad telefoną įmanoma atsekti pagal GPS signalą, bet policija į kalbas nesileido. Donatas pats ieškojo ir surado savo telefoną. Stebuklas? Nelabai, tiesiog taip būna, kai ieškai.
Desertų šefę Ievą apiplėšė Stratfordo parke, Londone. Tada ji pati su drauge nuvyko į policijos nuovadą, o tam, kad surašytų pareiškimą, paaukojo visą dieną. Kai Ieva pareigūno paklausė, kokie šansai atgauti bent jau pavogtus dokumentus, šis jai atsakė, kad šansų nėra.
„Policijos apatiškumas ten stebina, jie puikiai žino, kas vyksta tame parke, bet nieko nedaro“, – skundžiasi Ieva. Jos istorija baigėsi pusiau laimingai, kai baisus įvykis jau buvo pamirštas. Lygiai po dvejų metų kitame Londono gale, Pikadilio (Piccadilly) aikštėje, buvo rasta pavogta šios lietuvės banko kortelė. Bet ne pasas ir kiti daiktai. Ne ką geriau anglų policijai sekasi ir mažesniuose miestuose, pavyzdžiui, Lesteryje, kur gyvena Darius. Iš jo namų kiemo pavogtas kompiuteris niekada neatsirado. Apie policijos darbą vaikinas atsiliepia berdamas keiksmažodžius.
Šis rašinys nėra tik pasiguodimas, tai – labiau įspėjimas jums, brangūs keliautojai, mieli lietuviai, kad net ir tose šalyse, kurias mes idealizuojame, ne viskas yra gerai. Nesijauskite per daug saugūs, visada išlikite budrūs, galvokite, kur laikote daiktus, prispauskite viską prie savęs, stenkitės apeiti konfliktiškus žmones, nesivelkite į pykčius, nes gali būti, kad ir jums niekas nenorės padėti. Policija Anglijoje labai užsiėmusi. O vagių ten sparčiai daugėja.
Man tik liko vienas neatsakytas klausimas: kaip Anglijos policija žino, kad aš ar kiti nuo vagių nukentėję žmonės tikrai turėjome minimus daiktus? Jeigu viskas vyksta telefonu, gal mes visi esame pokštininkai ir tiesiog sukūrėme tuos kriminalus, nes norime pasipelnyti iš draudimo ar tiesiog tikimės sulaukti paguodos iš aplinkinių? Juk policijos telefono operatorė net nepaklausė pavogtos kameros serijinio numerio, nepasidomėjo apie kitų vertingų daiktų registracijos dokumentus. Velniškai keista sistema.
