Po karantino suvaržymų išvykti atostogų į užsienį dar baisu, kaimo turizmo sodybose ir kurortuose laisvą vietą gauti ne visada pavyksta, tai kaip šiemet atostogauti? Rinkitės kelionę į vieną iš didžiųjų Lietuvos miestų, pasinaudokite tuo, kad juose sumažėjo turistų iš užsienio, todėl stipriai krito nakvynės kainos, nuolaidas taiko ir gidai, ir įvairių pramogų organizatoriai. O be to, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar Šiauliuose tikrai yra ką pamatyti. Noriu jums įrodyti, kad mūsų šalies didmiesčiai yra fantastiški.
Nusprendžiau aplankyti juos ir sudaryti savo rekomendacijas – ką kiekviename būtina pamatyti, išbandyti, paragauti ir t.t. Tikslas – pasiūlyti jums įsimintą planą savaitgaliui, kad vasaros išeigines leistumėte ne namuose, o kaip ir pridera – atostogų ritmu. Taip pat pabandysiu parodyti, kad kiekviename iš miestų galima pailsėti neturint didelio biudžeto.
Šią vasarą, kai į sostinę neatvyksta tūkstančiai užsieniečių, Vilnius nebėra toks brangus. Viešbučiams liūdna, todėl jie bando įvairiais būdais prisikviesti svečių. Tie, kurie buvo patys brangiausi, t. y. geriausi šalies penkių žvaigždučių viešbučiai dabar ėmė taikyti didžiules nuolaidas, skelbia visokias akcijas, parduoda ypatinguosius paketus su romantiška vakariene ar vėlyvaisiais pusryčiais su šampanu.
Pavyzdžiui, viename žinomiausių Lietuvos viešbučių, kuriame per trisdešimt nepriklausomybės metų apsistojo ne viena pasaulinė žvaigždė, karališkų šeimų atstovai ir didžiausių valstybių lyderiai – „Relais & Châteaux Stikliai Hotel” arba liaudyje vadinami tiesiog „Stikliai“ – savaitgalio naktis dabar kainuoja 105 eurus. Kaina su įskaičiuotais karališkais pusryčiais ir galimybe nemokamai apsilankyti prabangiame jų SPA centre. Paauglystėje eidavome su klasiokais ir kiemo draugais pro „Stiklius“ ir svajodavome, kad kada nors čia nakvosime. Negaliu patikėti, kad tai tapo įmanoma. Nesakau, kad dabar visi turėtų pulti rinktis tokią prabangą, bet jeigu norite pasilepinti ar paminėti kokią nors progą – kodėl ne, pasidarykite sau įsimintiną naktį.
Iš tų elitinių, pagrindinių Vilniaus viešbučių, jeigu galite sau leisti nakčiai skirti 155 eurus – išbandykite mūsų sostinės naująjį pasididžiavimą – „Hotel Pacai“, net daug ko matę užsieniečiai susilydo nuo šios vietos grožio ir autentiškumo. Beje, į kainą įskaičiuoti ir ypatingi jų pusryčiai. Barokiniuose 1677 metais pastatytuose rūmuose, įsikūręs 5 žvaigždučių viešbutis buvo visiškai atnaujintas 2018 metais. Tai viena įdomiausių vietų, kur galima praleisti naktį Vilniuje.
Tiems, kas mėgsta rinktis viešbutį pagal žinomą, tarptautinį vardą – prašom, mes čia sostinėje jau turim ir „Hilton“ bei „Merriot“ šeimų narius. Naktis pernai atidarytame, keturių žvaigždučių „Hilton Garden Inn Vilnius City Centre“ be pusryčių kainuoja 60 eurų, prieš dvejus metus atidarytame „Courtyard by Marriott Vilnius City Center“ dar pigiau – 56 eurus. O viename iš pačių seniausių, legendinių sostinės viešbučių „Radisson Blu Hotel Lietuva“ pernakvoti galite už 54 eurus.
Jeigu norisi ko nors autentiškesnio siūlau vieną ypatingą vietą, apie kurią žino tikrai ne visi. Kadaise Lietuvoje buvo labai populiarus didžėjus Ignas Iv. Jis valdė populiarius naktinius barus ir klubus, buvo šio verslo imperatorius. Bet vieną dieną sugalvojo pasitraukti iš imperijos, baigė didžėjaus karjerą ir stačia galva nėrė išpildyti senos svajonės – atidarė unikalų, nedidelį viešbutį Vilniaus centre, ant Neries kranto „The Joseph. Signature Hotel Vilnius“. Ignas Vanagas – buvęs didžėjus – švelniai tariant, yra pamišęs dėl savo naujos veiklos.
Nedideliam viešbučiui jis perka garsių interjero dizainerių darbus, nuo prabangių baldų iki smulkiausių detalių. Pats gamina pusryčius, pats priima svečius ir svajoja patekti jeigu ne tarp geriausių, tai bent tarp stilingiausių viešbučių Europoje. Lietuvoje per daug nesireklamuoja, bet užsienyje, tarp tų, kurie ieško ko nors skoningo – apie Vilniaus „The Joseph“ jau sklinda legendos. Tai beje išgirdau iš vieno vokiečių žurnalisto, su kuriuo susipažinome Kanadoje. Pernakvoti čia kainuoja 71 Eur be pusryčių, už juos, jeigu pageidausite, teks susimokėti atskirai.
Baigiant temą apie viešbučius, pasiūlysiu pačius ekonomiškiausius, bet tikrai ne blogiausius variantus. Taip pat jau pamėgtus užsieniečių bei giriamus už svetingumą, jaukumą, personalo draugiškumą ir net už gerą stilių. Nuostabi vieta, kurioje aš pats mėgstu leisti laiką ir klausytis koncertų, švęsti draugų gimtadienius ar tiesiog keptis mėsytę ant griliaus yra „Downtown Forest Hostel & Camping“.
Nakvynė dviejų lovų numeryje su atskira vonia čia kainuoja 26 eurus. Nakvynė moderniame, trimis žvaigždutėmis įvertintame, bet viename pigiausių Vilniaus viešbučių „Urbihop Hotel“ kainuoja 33 eurus. Kaina maža, nes viešbutis įsikūręs miegamajame Viršuliškių rajone, o šalia esančioje stotelėje kursuoja viešasis transportas į centrą. Savaitgalį iki jo nuvažiuosite per 15-20 minučių, ne ilgiau.
Pastebėjau, kad ne visi vilniečiai patys supranta, kokių gerų vietų mūsų mieste yra. Aš pats negaliu suprasti, kokiu būdu praleidau mūsų nuostabaus Bernardinų sodo sužydėjimą. Buvau tame parke po atnaujinimo, labai patiko, nudžiugino seneliukai kiauras dienas žaidžiantys šachmatais, nepaprasto dydžio ir įdomumo vaikų žaidimų aikštelė, stiklinis kupolas-biblioteka, nemokami knygų apsikeitimui skirti inkilėliai, šimtai suoliukų ant kurių galima ir sėdėti, ir gulėti. Bet pastaruosius keletą metų nesilankiau Bernardinuose, tiesiog neatrodė, kad kažką naujo ten dar pamatysiu. Bet prieš porą savaičių Vilnių nuplovė didžiulė liūtis ir mano draugė Gintarė vėlai vakare, jau apie 22 val., pasiūlė nuvažiuoti ten pakvėpuoti grynu oru. Ji dažnai šiame sode ieško įkvėpimo ir skaito knygas.
Nuvykome į Bernardinus ir pasijaučiau tarsi atsidūręs Niujorko centriniame parke. Mieste jau temo, žmonių beveik nebuvo, gal todėl aš pamačiau tai, ko anksčiau nepastebėdavau. Vos įžengus į parką, pasukite į kairę pusę – ten pamatysite be galo gražius sodus, kaip kokiam botanikos parke. Už jų matosi lemputėmis išpuošta kavinukė ir teniso kortai, kur tą vakarą kamuoliuką mušinėjo kažkokie užsieniečiai.
Nuėjome dar giliau į parko vidurį – ten grojantis ir šviečiantis fontanas. Atsisėdau šalia jo, pasidariau nuotrauką ir įkėliau į socialinius tinklus. Įvyko sprogimas – keli tūkstančiai žmonių ėmė spausti „patinka“, pasipylė žinutės su klausimais, kur čia taip gražu. Juokiausi viduje, galvojau – ech, kokie mes keisti sutvėrimai, nepastebime to, kas yra šalia. Ir svarbiausia – nemokamai. Toks grožis yra prieinamas kiekvienam. Nežinau, ar tas vakaras buvo toks geras, po lietaus gaivus, ar visi vakarai ten tokie – bet rekomenduoju į parką eiti ne dienos metu, kai ten būna daug judesio, o būtent į dienos pabaigą. Jis visas priklausys jums. Na, po šio rašinio gal ir ne visai tik jums, bet tikrai bus daug daugiau erdvės.
Kaip nemokamą, bet tikrai įsimintą atrakciją siūlau dar dvi vietas. Jos abi viena šalia kitos. Pirmiausia aplankykite pirmąjį Vilniaus parką ant stogo. Tokių stogų Londone ir Berlyne yra daug, dabar turime ir mes. Pačiame centre, priešais Lukiškių aikštę, ant „Hilton Garden“ viešbučio stogo pernai atsidarė „Live Square“ viešoji terasa. Tai reiškia, kad ten patekti gali visi kas nori, nemokamai. Nuo stogo atsiveria nuostabiai graži panorama, be to tai puiki vieta stebėti saulėlydžiams. Taip pat ten veikia restoranas „Pink&Yellow“, kuriame siūlau paragauti tuno tartaro, tacos su plėšyta antiena ir dar pasiūlyčiau vieną tirštą, geltoną meksikietišką kokteilį, bet negaliu reklamuoti alkoholinių gėrimų, todėl pavadinimo neminėsiu. Nuėję ten tiesiog paklauskite, ką užsisako kelionių žurnalistas, esu tikras, merginos turėtų prisiminti.
Tas kitas, šalia esantis parkas, jau visur išreklamuotas ir visų aptartas „Open beach“ paplūdimys Lukiškių aikštėje. Aš jums sąžiningai, kaip tikras vilnietis pasakysiu – ši aikštė daug metų buvo tiesiog praeinama, nemylima žmonių. Ten buvo negražu ir tuščia. Mano senelio namai šalia, bet aš niekada neleisdavau laiko Lukiškių aikštėje.
Dabar viskas pasikeitė, aikštė tapo populiari, ji pražydo, joje pasidarė įdomu. Aikštės kampe veikia kavinukė, žiemą būna šildomi kupolai, kur galima pasėdėti, o vasarą turim naują pliažą. Ne, tai nėra toks pliažas, kaip Palangoje, nesitikėkite. Mano galva, tai yra meninė instaliacija, vieta poilsiui, vieta atitrūkti nuo kasdienybės ofise. Todėl tas parkas ir viskas, kas vyksta jame yra puiku. Nueikite ir tiesiog mėgaukitės, pasidarykite krūvą nuotraukų, o jeigu švies saulė – pasideginkite. Labai panašią vietą turi niujorkiečiai, pasaulio sostine vadinamame mieste. Po darbų, numalšinti stresui ir tiesiog pasibūti draugų kompanijoje žmonės renkasi į „Bryant park“, didžiulį skverą tarp dangoraižių.
Aš nesu pamišęs dėl muziejų, tiksliau gal net visai nesu muziejinio tipo žmogus, tačiau muziejuose apsilankau dažniau nei dauguma. Taip yra todėl, kad sau esu prisiekęs kiekviename mieste, kuriame apsilankau – išsirinkti vieną galeriją ar muziejų ir nueiti pasikultūrinti. Kadangi pasirinkau kelionių žurnalisto darbą, taip jau išeina, kad naujuose miestuose būnu nuolat, bent kelis kartus per mėnesį, todėl ir muziejai mano gyvenime pasitaiko dažnokai. Todėl palyginti turiu su kuo ir ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad pats naujausias ir moderniausias Vilniaus muziejus „Mo“ yra tiesiog fantastiškas.
Pirmiausia – jis ne per didelis, antra – jis ne per sudėtingas man, menuose ne stipriai susigaudančiam, trečia – po apsilankymo jame lieka labai malonus jausmas, vadinasi tai ne tik kultūra, bet ir pramoga. Užsipuls dabar mane intelektualai, kultūrininkai, bet tegul. Nueikite į „Mo“ ir tikrai jums patiks. Jeigu visai nesigaudote menuose, pasiimkite gidą arba tiesiog nepatingėkite paskaityti, kas parašyta prie eksponatų. Kaip tik birželio pabaigoje šiame šiuolaikinio meno muziejuje buvo atidaryta nauja paroda „Kodėl taip sunku mylėti“. Geras pavadinimas, intriguoja. Parodoje pats dar nebuvau, bet mano draugė Akvilė – menų mylėtoja – sakė, kad ji gera, verta pamatyti.
Kaip vieną iš Vilniaus naujų aktyvaus laisvalaikio praleidimo būdų, privalau paminėti miesto pasididžiavimą – riedlenčių aikštelę prie Baltojo tilto. Žinote, yra toks posakis „o ko ne Amerika?“, - kai norisi pasakyti, kad kažkas čia labai gero? Tai va, toje aikštelėje, nors tikrai nesu riedlentininkas ar riedutininkas – būtent taip ir norisi sakyti. Atsistoji ant Baltojo tilto krašto ir stebi, kaip Vilniaus jaunimas ten atlieka suktukus ir panašius triukus. Pasakysiu kaip visai senas trisdešimtmetis – stovi ten ir didžiuojiesi, kokia vis tik faina jaunoji Lietuvos karta! Ten taip pat žmonės žaidžia tinklinį ir krepšinį. Turite drąsos ir azarto – prisijunkite.
Jeigu norite aktyvaus laisvalaikio – per patį miesto centrą, Vilnelės upe galite plaukti baidarėmis. Arba, jeigu galite sau leisti brangesnes pramogas – praskriskite oro balionu virš Vilniaus senamiesčio. Pats tai pirmą kartą išbandžiau tik pernai, bet galiu pasakyti, kad kartočiau dar šimtą kartų. Tikriausiai nereikia priminti, kad Vilnius yra viena iš nedaugelio pasaulio sostinių, virš kurių skrenda oro balionai. Tai yra unikalu.
Pati įdomiausia ir naujausia atrakcija Vilniuje turistams yra Šaltojo karo laikų bunkeris Naujamiestyje, buvusios gamyklos patalpose. Nusitempiau ten visą savo šeimą, tėvams buvo įdomu, nes prisiminė mokyklos laikus ir kažkokius sovietinius civilinės gynybos mokymus, o man su sese buvo keista ir kiek baugoka. Šios pramogos sumanytojai bunkerį atkūrė būtent taip, kaip jis atrodė šaltojo karo laikotarpiu, kai sovietai jaudinosi, kad juos bet kada užpuls amerikiečiai, kad kils karas ir žmonėms reikės slėptis.
Tas bunkeris yra toji vieta, kur turėjo sulįsti visi gamyklos darbuotojai. Jiems buvo paruoštos miegojimo vietos, maisto atsargos, vaistai ir kiti dalykai. Nenoriu per daug išduoti, bet bunkeris tikrai intriguoja, patiks ir vaikams ir suaugusiems. Užsisakyti ekskursiją galite čia. Beje, jis labai tinka temai apie „Černobylį“. Turbūt nereikia priminti, kad praėjusiais metais „HBO“ Vilniuje filmuotas serialas tapo pasauline sensacija, o užsieniečiai būriais važiuodavo į Fabijoniškių rajoną pažiūrėti tų vietų, kur vyko filmavimai. Tą padaryti galite ir jūs, internete pilna nuorodų ir adresų.
Tarp privalomų šią vasarą aplankyti Vilniaus vietų ir vėl privalo atsirasti mūsų televizijos bokštas. Net jeigu jau buvote ten – atsirado nauja priežastis aplankyti jį vėl. Šią vasarą bokštas atidarė visiškai naują apžvalgos aikštelę 180 m. aukštyje. Tai reiškia, kad panoraminius vaizdus dabar bus galima stebėti ne tik pro restorano langus.
Viena pažįstama manęs paklausė, ar įmanoma Vilniuje praleisti savaitgalį už 100 eurų, nes ji paskaičiavo, kad Palangoje neįmanoma. Pagalvojau, kad tai bus nelengvas iššūkis, bet aš jai įrodysiu, jog Vilnius, kaip koks Berlynas yra labai įvairus, todėl nuo žmogaus poreikių ir norų priklauso didžioji dalis išlaidų. Aš, pavyzdžiui, jau seniai sakau, kad net ir didžiausi taupuoliai gali sau leisti nueiti į geriausius restoranus, bet nebūtina ten išragauti viso meniu ar išgerti penkių rūšių vyno.
Tarkim, aplankykite kelis metus iš eilės geriausiu Lietuvos restoranu tituluojamą „Džiaugsmą“ Vilniaus senamiestyje, kuriam vadovauja itin geras šefas Martynas Praškevičius. Būtent čia veduosi užsieniečius, kai noriu jiems parodyti, kokia gera yra lietuviška virtuvė.
„Džiaugsme“ galima užsisakyti tokį visai paprastą, kaimišką užkandį, kuris visokiems vokiečiams, britams ar amerikiečiams tiesiog nurauna stogą – skrudinta duona, lašiniai ir obuolių uogienė. Toks skanėstas čia kainuoja 7 eurus. Dar vienas restorano hitas – juodos kaip anglis starkio spurgos, peletrūnų ir kiaušinių padaže, tokių negausite niekur pasaulyje, o jų kaina - 9 eurai. Geriausiu restoranu „Džiaugsmas“ vadinamas dar ir todėl, kad iš paprasčiausio kalafioro sugeba pagaminti įmantrų patiekalą ir pavadina jį „Žiedinio kopūsto steiku su grietinės ir sezamų padažu bei degintu sviestu“. Galite patikėti? Kepsnys iš kopūsto! Būna ir taip, ne tik skamba įdomiai, bet ir yra labai skanu. Jo kaina 11 eurų.
O mano asmeninis šio restorano favoritas yra karbonadas su sviesto ir žolelių padažu, marinuotomis ropėmis, bulvytėmis, burokėlių šimtalapiu ir krienų kremu. Sąžiningai sakau ir lenkiuosi prieš šefą – tai skaniausias karbonadas pasaulyje. Jo kaina 16 eurų. Bet tokį suvalgote ir sotūs visam vakarui, nieko daugiau nenorėsite. Tai bus ne tik vakarienė, bet tuo pačiu ir įvykis, galėsite visiems pasigirti, kad valgėte geriausiame šalies restorane. Tik turėkite omenyje, kad čia būtina rezervacija, skambinti ir užsisakyti reiktų kuo anksčiau, kitaip negausite vietos. Beje, man labai patiko „Keliauk Lietuvoje“ išleistas Lietuvos ledų žemėlapis, jį galite surasti čia.
Restoranas „Džiaugsmas“ taip pat siūlo unikalius ledus, pavyzdžiui, čia paragavau ką reiškia ledų ir krapų junginys. Negalėjau patikėti, kad tai gali būti taip skanu. Ir taip kiekvieną kartą – jie sugalvoja naujus skonius, o klientai alpsta.
Dar apie maistą. Apie jį galėčiau kalbėti daug ir rašyti dar daugiau, nes restoranai, kavinės ir barai yra mano laisvalaikio pomėgis. Kur valgyti, kur valgyti nebrangiai, ir dar labai svarbu, kaip nuvykus į Vilnių pakeliauti po visą planetą. Dėka maisto tai visai įmanoma. Štai keli pavyzdžiai: geriausias japoniškas restoranas Vilniuje – „Narushi“, kur privaloma valgyti sušius arba patiekalus iš tuno. Geriausias azijietiškos virtuvės restoranas yra „Briusly“, kur galite paragauti Tailando, Vietnamo, Filipinų, Šri Lankos patiekalų, o ir kainos pagrindinių valgių nėra labai aukštos – nuo 5 iki 10 eurų.
Geriausias indiškų skonių restoranas yra „Gaspars“, kur šefas Gasparas Fernandes europietiškos virtuvės patiekalus gamina su vakarų Indijoje esančios Goa provincijos prieskoniais. Viskas taip pusiau europietiška, pusiau indiška. Be galo skanu. Vilniuje turime ir labai aukštos kokybės peruietišką restoraną „Pachamama“, taip pat būtinai aplankykite tikrą itališką piceriją „Užupio picerija“ priklausančią garsiajai Meschino šeimai, arba šalia esantį itališkų makaronų restoraną „Le travi“.
Senamiestyje, jaukioje Stiklių gatvėje labai mėgstu prancūziškos virtuvės restoraną „Bistro 18“, kur siūlau eiti, jeigu lyja ar lauke šalta. O jeigu norite neįpareigojančios aplinkos, paprastos namų virtuvės, patiekalų iš visos Europos ir ne tik – tam puikiai tinka mano mylimas „Cozy“, restoranas, kur malonu atsisėsti prie baro ir kelias valandas valgant plepėti ir juokauti su barmenėmis. Beje, turime ir vieną labai gerą, gal tik kukliai atrodantį ir keistoje vietoje esantį gruzinų restoraną „Chinkali namai“, jį rasite Lazdynų rajone.
Vilnius pasekė didžiųjų pasaulio miestų pavyzdžiu – vienas po kito pas mus ėmė atsidarinėti gastronominiai turgeliai. Mažų restoranėlių ir nedidelės kino salės vieta – „Downtown Food Hall & Kino Deli“, gatvės maisto turgelis „The Food Court Loftas“, o taip pat mes turime senąjį „Halės“ turgų, kaip kokioje Barselonoje. Ten žmonės ne tik eina pirkti daržovių, mėsų ir sūrio. Beje, privalote paragauti saldaus pieno varškės sūrio. Man, žmogui neturėjusiam kaimo, tai yra kažkas ypatingo, kaip geriausi pasaulyje ikrai, tik dar skaniau. Jeigu kaimą turite ir sūrius daro jūsų seneliai – tada jau kita kalba, nebūtinai klausykite manęs.
„Halės“ turguje veikia daug mažų kavinukių ir sulčių baras, taip pat kepyklėlė. Labai mėgstu ten pusryčiauti, nes ten nebrangu, greita ir dar puiki vieta megzti naujoms pažintims. Turgus tokia vieta, kur visiems atsipalaiduoja liežuviai ir visi komunikuoja vieni su kitais prie beigelių (žydiškų riestainių) ar prie nuostabaus jamaikietiško viščiuko. Oi, dar ten parduoda puikų plovą ir labai skanius azijietiškus troškinius. Kiekvienam pagal skonį. Netoli „Halės“ turgaus rasite nuostabią, prieš kelis metus tarp hipsterių staigiai išpopuliarėjusią kepyklėlę „Druska miltai vanduo“, ten tai pat ruošia puikius pusryčius, ir kepa ypatingo skonio bandeles su cinamonu.
Patikėkite manimi, dvi savaitgalio dienos Vilniuje bus tik pradžia. Jūs norėsite sugrįžti čia, nes šio miesto neįmanoma nemylėti. Pasinaudokite proga, kad šią vasarą keliaujame kitaip. Šiemet rinkimės mūsų didžiuosius miestus. O kuo ypatingas Kaunas – Delfi Kelionėse papasakosiu jau kitą savaitę.
