Limos „Ancon 2“ vyrų kalėjimas – tai nuteistų narkotikų mulų tvirtovė dykumoje, valanda kelio nuo Peru sostinės. Ne pati jaukiausia vietelė. Ilgi ilgi koridoriai su betono sienomis. Eini tarp jų ir nieko aplink nesimato. Teritorija suskirstyta į tris atskirus sektorius. Pirmasis skirtas jaunuoliams, antrasis – vyresniems, o trečiasis, kuriame uždarytas ir lietuvis Virginijus Černiauskas – vien tik užsieniečiams. Taip sugalvota specialiai, atseit bandant apsaugoti nusikaltėlius iš kitų šalių, nuo visokių vietinių grupuočių. Daugiausiai užsieniečių sektoriuje meksikiečių, kolumbiečių ir amerikiečių. Europiečių kiek mažiau, bet tarp jų net trys lietuviai.
„Šūdinas gyvenimas, blogai čia viskas. Tai, ką dabar matote – tik gražioji pusė, tikros realybės, viso to bardako žurnalistams niekas nenori rodyti“, - atvirai sako Virginijus, nuteistasis narkotikų kurjeris iš Daugų, esančių prie Alytaus. Dabar Virgiui 41-eri, tada kai jį sulaikė tarptautiniame Peru sostinės Limos Jorge Chávez oro uoste jam buvo 30. Kitaip sakant – gražiausi jo jaunystės metai prabėgo, kaip pats sako, „subinėj“. Visiškai nuvalkiotas palyginimas, bet neįmanoma to nepagalvoti. Iššvaistė jaunystę dėl kažkokių penkių tūkstančių litų, kuriuos jam žadėjo už gerai atliktą operaciją. Kai dabar pagalvoji – tai viso labo pusantro tūkstančio eurų. Tiek žuvies skutėjai Norvegijoje uždirba per mėnesį ar net greičiau.
Lietuvoje Virgis buvo statybininkas, niekada nesiskundė, kad blogai uždirba, ar, kad gauna mažai užsakymų. Veikiau atvirkščiai – kartais net nespėdavo suktis. „Bet tam, kad surinktum penkis tūkstančius litų reikdavo neblogai paplušėti. Mėnesis-pusantro darbo, be to statybose nėra taip paprasta, ten jau po dienos išsunkia jėgas kaip reikiant“, - pasakoja Virgis. Todėl jis ieškojo būdo, kaip būtų galima užsidirbti greičiau ir lengviau. Ir štai tada jo kelyje pasimaišė seni pažįstami iš Šiaulių, kurie pasiūlė imtis darbo susijusio su kelionėmis. „Nebus liūdna, dirbsi ne vienas, kartu bus du vyrai iš Druskininkų“, - viliojo jį narkotikų mafijos atstovai, lietuvaičiai.
Peru pastaruoju metu pasaulio spaudos puslapiuose vadinama pagrindiniais narkotikų vartais iš Pietų Amerikos į Ameriką bei Europą. Būtent ten pirmąją „komandiruotę“ gavo ir Virginijus su dviem „kolegomis“. Anksčiau jų nepažinojo, susipažino keliaudami tas ilgas valandas, lėktuvais su trimis persėdimais. Tai buvo pirmoji tokia ilga Virgio kelionė. Į priekį, kai dar nieko su savimi neturėjo, pilve jautė malonų jaudulį, nuotykių troškimą.
Sutikite, viskas skamba labai paprastai. Jam reikėjo nuskristi į Peru sostinę, ten nuvykti nurodytu adresu, pasiimti prekę – 1 kilogramo kokaino, o tada tvarkingai susipakuoti – tą prekę paslėpti ir skristi namo. Šiauliečiai čia jau laukė, kaip maitvanagiai. Tikriausiai su šampanu būtų sutikę Vilniaus oro uoste. Bet nesutiko.
Tokius kaip Virgis teisėsaugos pareigūnai vadina gyvaisiais konteineriais. Skamba ne itin patraukliai, bet tai labai tiksliai nurodo tokių žmonių funkciją narkotikų biznyje. Jų darbas – savo viduje pergabenti siuntinį iš taško A į tašką B. Kokainas būna stipriai supresuojamas ir vaakumuojamas, tada, kad lengviau slystų, kišamas į prezervatyvą, kurį gyvasis konteineris turi nuryti per burną arba susikišti, į kurią nors kitą saugią vietą. Vyrai tai daro per savo užpakalį, o moterys dažnai pasinaudoja intymia vietele.
DELFI Kelionėse jau esu rašęs, kad Limos oro uoste tiesiog knibžda apsaugos, policijos, muitininku, jų šunų ir net užsislėpusių kriminalistų-agentų. Niekur kitur pasaulyje nemačiau tokios patikros. Net Izraelyje, kur jie viską nuodugniai apžiūri ir kiekvienam keliautojui rengia mažytes apklausas, nėra taip rimta, kaip Limoje.
Nors aš nieko draudžiamo negabenau, bet kai pamačiau tokį kiekį tikrintojų – apėmė kažkokia nepaaiškinama baimė. Todėl net sunku pagalvoti, ką turėtų jausti tie, kurie su savimi gabena kokainą. Daugeliui iš jaudulio širdis turėtų taip šokinėti.
Gyvieji konteineriai dažniausiai būna sugaunami sunkiau, nes narkotikai jų kūnuose neskleidžia kvapo, kurį galėtų užuosti patruliuojantys šunys. Keturkojai patruliai apeina ir apuosto kiekvieną lagaminą, kiekvieną kuprinėlę. O į skrandį tokiam Virgiui juk neįlysi. Bet yra kitų būdų, apie kuriuos naivus lietuvis nepagalvojo. Dažniausiai niekas nepagalvoja, ir tai gana keista.
Su narkotikų gabentojais kovojantys pareigūnai sako, kad pats kvailiausias naivių šio darbo naujokų išsidavimas yra jų kelionės dokumentai. Na, jūs patys pagalvokite. Keliauja trisdešimtmetis vyras iš kažkokios ten mažytės Lietuvėlės, Europos pakraštyje. To vyro pase kelioninių antspaudų nedaug arba net visai nėra. Na, matosi, kad toks mažai keliaujantis iš savo krašto. Iš aprangos, iš veido neatrodo, kad tas keliautojas būtų verslininkas. Galima nuspėti, kad į Pietų Ameriką atkeliavo ilgai taupęs, dėdamas eurą prie euro, nes matyt labai svajojo čia atvykti. Bet nelogiška, kad toks žmogus, parą ar net dvi keliavęs į vieną pusę, Peru – vienoje gražiausių pasaulio šalių, užsibūna ne savaitę, ne dešimt dienų, na gerai, net ne penkias dienas, o tiesiog vieną naktį.
Narkotikų kurjeriai dažniausiai atskrenda, pernakvoja, kitą dieną ima „produktą“ ir jau iškart lekia į oro uostą skristi namo. Tada, kai muitininkai oro uoste klausia „ką veikėte Peru?“ - kurjeriai išlemena vieną vienintelį žodelį „keliavome“. Liūdniausia, kad dažnas kurjeris į visą tai neria stačia galvą, net nepasivarginęs domėtis, kas toje šalyje gražaus ir įdomaus, todėl jeigu muitininkas paklaustų apie įspūdžius, apie pamatytas vietas – logiškas atsakymas tikriausiai nenuskambėtų.
Aišku, viso to, ką jums dabar rašau – užsakovai, narkotikų baronai ir baronienės savo darbininkams neaiškina. „Tu tik skrisk, bus labai paprasta“, - sako jie.
Gyvasis konteineris Virgis taip ir galvojo, todėl jo kelionė baigėsi labai liūdnai. Kadangi jis buvo sulaikytas kartu su dar dviem tautiečiais ir pas visus juos buvo po kilogramą baltų miltelių – tai buvo sunkinančios aplinkybės, reiškiančios, kad vyrukai dalyvavo organizuotame nusikaltime. Tokius baudžia stipriau, be pasigailėjimo. Taip visi trys lietuviai gavo po penkiolika metų.
Skaudi ir liūdna statybininko iš Alytaus istorija. „Skridau čia tam, kad užsidirbčiau namo remontui, naujiems baldams. Viską dariau dėl žmonos ir kūdikio“, - sako jis man, atsisėdęs kalėjimo kiemelyje. Aplink mus vaikšto mažo ūgio, nuo raumenų išsipūtęs vengras, toks pats – nenusisekęs narkotikų kurjeris. „Čia mano draugelis, mes visi europiečiai laikomės kartu, draugaujame. Bandome nesivelti į problemas“, - aiškina Virgis. Jis neslepia – kalėjime veikia ne viena nusikalstama grupuotė, platina narkotikus ir daro kitus juodus darbelius. Daug kam tai būdas užsidirbti, kol esi uždarytas už grotų. Bet tuo pačiu – tai bilietas į ilgesnius metus kalėjime. Taip ir būna – daug kas gauna papildomai dar dvejus ar penkerius metus. Sumoje dvidešimt. Pas mus Lietuvoje tiek gauna šaltakraujai žmogžudžiai. O kai kurie net ir tiek negauna.
Skaudžiausia Virgiui, kad kol jis kalėjime – jo žmonai su vaiku buvo sunkių dienų, Alytuje jie neištvėrė, finansai ėmė šlubuoti, todėl emigravo į Škotiją. „Kai išskridau į Peru, sūnui buvo tik 3 metukai, dabar jam jau 13, o kai išeisiu į laisvę bus 18 – pilnametis bernas“, - liūdnu balsu ištaria jis.
Deja, nieko padaryti negali. Jis yra užtikrintas, kad anksčiau į laisvę neišeis, nes Peru taip tiesiog nebūna. Prašėsi, kad būtų perkeliamas į Lietuvą, rašė ne vieną raštą, bet niekas į juos nereagavo. Mūsų šalis iki šiol neturi kalinių ekstradicijos sutarčių su Pietų Amerikos valstybėmis, todėl šis procesas yra gana sudėtingas.
Lucky Laimis (laimingasis Laimis) – taip kalėjime vadinamas kitas lietuvis, visada besišypsantis Laimis Genys iš Kaišiadorių rajono, Saulučių kaimo. Tiesa su laime jo istorija neturi nieko bendra, veikiau atvirkščiai – po ja slepiasi liūdesys ir savigrauža.
Laimis sėdi labai toli nuo Virgio, ir jie net nėra pažįstami, todėl vienas kitam pasiguosti negali. Kitoje Peru pusėje – aukštai Andų kalnuose, buvusioje inkų imperijos sostinėje Kuske yra „Penal Cusco“ kalėjimas, kuris pirmą kartą čia užsukusiam gali priminti kažkokį keistą nuteistųjų miestą už didelių tvorų.
Veiksmas ten chaotiškas, judesys kalėjimo gatvelėse didesnis nei eilinę darbo dieną Vilniuje ar Kaune. Nemeluoju – nuteistieji vaikšto iš vieno galo į kitą, kažkas bėga ir rėkia, kažkas slenka lyg suluošintas, o keisčiausia, kad tame kalėjime veikia visokios kavinukės ir barai. Aišku be alkoholio, bet galima nusipirkti limonadų, sulčių, bulvių traškučių, salotų, net vištienos kepsnelių, dar žinoma rūkalų. Nelegaliai iš po stalo – net ir „žolytės“. Kaliniai visai to neslepia: „Aišku turim, perkam, parūkom“, - sako. Kalėjimo administracija neigia, imasi už galvų: „Ne, ne, pas mus viskas kontroliuojama, nieko nešvaraus neturime, viskas čia tvarkinga“. Kuo tikėti, brangus skaitytojau, rinkis pats.
Šiame kalėjime veikia daug mažų fabrikėlių, cechų, lentpjūvių, dirbtuvių. Kaliniai gamina baldus, interjero detales, suvenyrus turistams, siuva drabužius. Dirba nemažai, uždirba aišku mažai, bet vis šis tas. Kaišiadoriškis Lucky Laimis irgi darbuojasi – jis gamina rėmelius paveikslams ir veidrodžiams. Taip surenka dvidešimt-trisdešimt eurų per mėnesį, dar keturiasdešimt jam perveda mylinti mama. Iš šių pinigų jau septynis metus kalintis vyrutis bando suktis. Žinoma, nėra lengva, nes už viską reikia mokėti. Kai jį suėmė – su savimi neturėjo nieko, tik lagaminą su 3 kilogramais kokaino. Tad atsidūrus kalėjime reikėjo nusipirkti drabužių, higienos priemonių, skanesnio maisto, nes tas, kurį duoda valgykloje – keisto kvapo ir skonis neviliojantis. „Tinginiauti net kalėjime negali, nes kitaip prapulsi, nieko gero nebus“, - vos rinkdamas lietuviškus žodžius sako Laimis. Jis jau pamiršo gimtąją kalbą, nes jos visiškai nevartoja. Nėra su kuo.
Nepulkite smerkti vargšo nuteistojo, geriau pabandykite įsikūnyti į jo situaciją. Pietų Amerika, visi aplink kamba tik ispaniškai. Televizija, radijas – ispaniškai. Knygos – ispaniškai, angliškai, na dar rusiškų yra.
Žinoma, ispaniškai Laimis nemokėjo, tai buvo didžiulė problema. Jautėsi toks „pasiklydęs vertime“, bet bėgant metams persilaužė, po vieną žodį klijavo klijavo ir dabar prašom – laisvai šneka kuo puikiausia ispanų kalba. „Net mąstyti ispaniškai pradėjau, patys pagalvokit, septynis metus lietuviškų žodžių negirdėjau“, - aiškina jis. Kalėjime, kur yra uždarytas, mūsų tautiečių nėra. Tiesa, už tvoros, moterų sektoriuje kalėjo dvi merginos. Su jomis Laimis susirašinėjo laiškais, iš merginų gavo dovanų „lietuvių-ispanų“ žodynėlį. Bet tos narkokurjerės jau paleistos į laisvę, gavo Peru prezidento malonę. Taip Laimis liko vienui vienas. Bando draugauti su rusais, latviu, ukrainiečiais.
Per visą tą laikotarpį Laimio niekas niekada nėra aplankęs. Tai tikriausiai man pats žiauriausias faktas jo istorijoje. Galite tik įsivaizduoti, kaip jis turėjo reaguoti, kai kalėjimo vadovybė iš niekur nieko pranešė, kad atvyko lankytojai. „Kaip? Kas? Pas ką? Pas mane? Kokie lankytojai? Kada? Dabar?“, - visiškai natūralus klausimai.
Matyt, sekundei sužibusi viltis pamatyti artimuosius – gal brolius, gal mamą, gal buvusią merginą. Bet ne, ne jie atvyko, o tik reporteriai iš Lietuvos. Sekundei Laimis sustingo, nerado žodžių, net „labas“ sunkiai ištarė. Tada apšilome ir išsikalbėjome daugiau.
Laimiui šiemet suėjo trisdešimt metų, o kai oro uosto pareigūnai sulaikė buvo tik 23-eji. Naivus, jaunas studenčiokas. Mėgo patraukti „žolytės“ dūmo, daug kas sako, kad nekalta ji, nekenksminga, bet būtent per šitą pomėgį jis čia ir pateko. Pasirodo, yra tokia schema vilioti naivius, pinigų ištroškusius vaikinus ir merginas. Ji neskamba labai sudėtingai. Šitam darbui tiesiog parenkami patys naiviausi, lengvų pinigų ieškantys „žolytės“ mėgėjai.
Tie, kas „žolę“ rūko ilgai, daug metų, ir perka iš vieno „dylerio“, užsitarnauja savo tiekėjo pasitikėjimą, užsimezga šioks toks ryšys. Taip ir Laimiui buvo. Galvojo, kad draugas tas žmogus iš Kauno. Todėl, kai jis pasiūlė „neblogą, lengvą darbelį“ Laimis susidomėjo. Juo labiau, kad už tą darbelį sakė sumokės tiek pinigų, kiek kaišiadoriškis net nebuvo sapnavęs – 24 tūkstančius litų. Reikėjo 3 kilogramus kokaino iš Peru nugabenti šio „versliuko“ partneriams Nyderlandų sostinėje Amsterdame. Ten jie jau iškišę liežuvius laukė mūsų lietuvaičio.
Niekas nepavyko Laimiui, nes oro uosto pareigūnai jo jau laukė. Buvo surengta pasala. Kaip dabar aiškina nuteistasis, jį kažkas išdavė, lyg kažkas pakišo. Sunku išsiaiškinti tiesą, nes to niekas nesako, šaltinių neišduoda.
Tik čiupo iš Laimio rankų lagaminą, parvertė jį ant šono, konfiskavo kokainą ir uždarė vargšą ilgam. „Tikėjausi gauti keturis metus, bet po to man pasakė, kad galiu gauti vienuolika. Bet finale davė aštuonis. Liko metai“, - su niekur nedingstančia šypsena pasakoja jis.
Lucky Laimis visus tuos metus nuolat rašė visokius raštus ir prašymus Peru valdžiai, galvojo, gal jo pasigailės, juk pavyzdingai elgiasi, nedaro nusižengimų. Bet niekas nereaguoja. „Norėjau uždirbti, o susigadinau gyvenimą“, - sako. Jis svajoja sugrįžti į Lietuvą. Tiesa, jo laukiančių nedaug. Tik mama ir pusbrolis, vieninteliai du, kurie nepasmerkė ir bendrauja. Kartais su jais susiskambina gavęs nelegalų mobilų telefoną, nes iš taksofono su Lietuva „nejungia“.
Išskirtinius interviu su abiem kaliniais – Virgiu ir Lucky Laimiu galite pasižiūrėti laidoje „Orijaus Kelionės“. Laidoje taip pat – vaizdai iš Pietų Amerikos kalėjimų, nuteistųjų kasdienybė ir jų problemos.
