Karantinas visiškai sustabdė judėjimą prie didžiausių Lietuvoje autobusų ir traukinių stočių Vilniuje. Keliautojų dabar ten – vos vienas kitas, užsieniečių, galima sakyti, visai nėra, tačiau stoties rajone pasiliko tie, kurie ten trinasi metų metus, – benamiai, girtuokliai, narkomanai ir vagys. Dabar kaip niekada gerai matyti, kiek jų daug ir kaip liūdnai visa tai atrodo. Ne tik liūdnai, bet ir pavojingai. Daugelis pakampių ramstytojų neslepia, kad užsiima vagystėmis iš aplinkinių parduotuvių, taip pat – iš praeivių. Vagia, nes neturi pinigų svaigalams, o be jų gyventi jau negali. Užburtas ratas – patys patvirtina. Gal ir norėtų nenusikalsti, bet tada jiems reikia rėmėjų, aukotojų ar kitokių gelbėtojų. O jų nėra. Ypač valkatėlėms sunku dabar, per karantiną.
Po didžiulio skaitytojų susidomėjimo sulaukusio pirmojo pasakojimo (jį skaitykite ČIA) pristatau antrąją dalį. Tai bus keli stoties rajono „žvaigždžių“ portretai – istorijos apie tai, kaip jie atsidūrė tokioje vietoje ir kaip atrodo liūdna jų kasdienybė.
Daug kas manęs klausia, ar nebaisu eiti prie tokių asmenų ir juos kalbinti, kodėl nebijau dėl savo gyvybės. Mano paaiškinimas paprastas: daugelis tų žmonių giliai širdyje – puikios asmenybės, tik stipriai pasiklydusios. Ir aš tenoriu priminti – visi esame žmonės, net ir tie, kurie pasiekė dugną. O, gerai pagalvojus, niekas nesame nuo to apsaugoti, nes niekada negali žinoti, kas laukia rytoj.
Karina buvo gražiausia mergina savame kaime. Bijodama dėl artimųjų saugumo, tikslaus kaimo ji nenori įvardyti, tačiau atskleidžia, kad toji vieta yra laba arti Šumsko miestelio. Mokyklos laikais jos dėmesio siekė visų aplinkinių kaimų vaikinai, gerbėjai važiuodavo vienas po kito ir prie namų palikdavo gėlių, kitokių dovanėlių. Karina buvo lepinama dėmesiu ir žinojo, kad gali rinktis patį geriausią ir gražiausią. Kitos merginos jai pavydėjo, kaime skleisdavo apkalbų, atseit Karina naudojasi savo grožiu ir daužo vaikinų širdis imdama iš jų dovanas, bet niekaip neatsidėkodama.
Paauglystėje, kaip ir daugelis mergaičių, ji svajojo apie dainininkės ir aktorės karjerą. Bet populiaria netapo. Karina atsidūrė gatvėje. Gyvenimas žemyn garmėti pradėjo maždaug prieš penkerius metus, kai ji buvo aštuoniolikos metų, o bename Karina save vadina šiek tiek daugiau nei mėnesį. Nuo karantino pradžios. Iš tų, kurie trinasi prie sostinės autobusų stoties, ji yra jauniausia nuolatinė vietinė gyventoja.
Vos 23 metų mergina gauna itin daug dėmesio iš senbuvių vyrų, jie ją globoja, paremia maistu ir gėrimais, traukia iš bėdų, į kurias jauna karštakošė nuolat papuola. Karina nepatinka tik nuolatinėms Stoties rajono girtuoklėms ir narkomanėms moterims, nes atsiradus šiai naujokei jos gauna mažiau dėmesio.
Nuolatinė Karinos stovėjimo vieta – autobusų stoties „Iki“ parduotuvės įėjimas. Ji ten stovi ir laukia dosnių praeivių. Nesiklaupia ant žemės kaip kiti elgetos, neturi jokio indelio piniginėms aukoms. Tikriausiai net ne visi supranta, kad ji elgetauja, nes pagalbos Karina prašo ne visų. Ji akimis nužvelgia kiekvieną žmogų ir įvertina, prie ko verta prieiti, o prie ko geriau nesiartinti. Mergina renkasi geriau apsirengusius, su šypsena veide, dažniausiai – vyrus. Sako, jaunesni būna dosnesni, o vyresni labiau mėgsta pamokslauti.
Karina vengia agresyvios išvaizdos asmenų, nes bijo, kad gali nukentėti fiziškai. Per tas šešias savaites toks atvejis buvo ne vienas. Ją ir keikė, ir siūlė į mišką nuvežti, ir net apstumdė. „Dažniausiai žmonės mane pavadina bomže arba alchaše. Bet aš neleidžiu, einu gintis, kai taip sako“, – paaiškina ši vargšė mergina.
„Kaip tokia jauna mergina čia atsidūrė?“ – tiesiai šviesiai paklausiau Karinos.
„Dėl visko kaltas tas karantinas. Man viską sugadino, visi planai sugriuvo“, – sako ji ir paaiškina, kad įvyko labai nemalonus sutapimas. Prieš atsidurdama gatvėje iš Vilniaus rajono kilusi mergina sėdėjo moterų kalėjime Panevėžyje. Tada, kai ją paleido į laisvę, Karina buvo sugalvojusi planą, kad eis dirbti, išsinuomos kambarį ir bandys stotis ant kojų.
„Kovo pradžioje visiems reikėjo darbuotojų, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ūkininkams reikėjo pagalbos, gamyklose žmonių trūko. Kelios senos draugės sakė, kad padės man, žinojo, kad noriu atsistoti ant kojų ir pradėti normaliai gyventi“, – pasakoja Karina.
– Atleisk, bet man įdomu, už ką tu sėdėjai. Kas nutiko, kad kaimo gražuolė nusikalto?
– Blogą vyrą sutikau, sugriovė man gyvenimą, įtraukė į blogus reikalus. Pradėjau vogti, na, ir teko pasėdėti už tai. Turiu ketverių metų sūnų, jis dabar gyvena su mano mama kaime.
– Kodėl po kalėjimo nevažiavai į kaimą, pas mamą?
– Mano šeimoje labai sunki situacija, teko pagyventi ir globos namuose. Ten kita istorija, neturiu aš kur eiti. Viskas blogai.
– Prisimink tą dieną, kai iš Panevėžio grįžai į Vilnių. Ką darei?
– Atvažiavau į stotį, o čia viskas uždaryta, niekas nedirba. Nežinojau, kur eiti. Nuėjau į parduotuvę, prie jos sutikau stoties chebrą, susipažinome, na, ir viskas, jau daugiau nei mėnesį čia geriu.
– Pasilikai tam, kad gertum? Kas iš to?
Paklausta, ar prie stoties susirado draugų, Karina sako, kad dauguma čia besirenkančių žmonių yra pavojingi ir neprognozuojami. Net jeigu atrodo, kad vieną dieną su kuo nors geriau sutari, gali būti, kad po paros tas asmuo taps priešu ir bus nusiteikęs agresyviai. „Gatvėje nėra draugų, visi čia kovoja už save“, – aiškina ši mergina ir rodo į vyresnius stoties vargšus.
Tačiau savo „kompaniją“, nors ir labai nedidelę, ji turi. Dažniausiai prie stoties trinasi su panašaus amžiaus mergina. Justinai 26 metai, ji užaugo globos įstaigoje, o pradėjusi savarankišką gyvenimą nusirito žemyn.
„Niekas man nepadėjo, turėjau daug problemų, kurių nemokėjau sutvarkyti. Pradėjau gerti, tada pabandžiau narkotikų, ir viskas... Galima sakyti, gyvenu čia“, – pasakoja Karinos draugė. Ji taip pat sėdėjo kalėjime, už nusikaltimus už grotų praleido ne vienus metus. Tačiau, užuot persiauklėjusi, Panevėžyje susipažino su kitomis nusikaltėlėmis ir tęsė blogus darbelius, kaip pati aiškina, dažniausiai tai būdavo vagystės.
Rankoje laikydama mažą buteliuką Justina atsigeria didelį gurkšnį degtinės, tada perleidžia jį Karinai. Merginoms svaigalų mažoka – iš kišenių jos išsitraukia centus ir skaičiuoja, kiek per dieną surinko žmonių aukų. Suma nedidelė, iki mažiausio buteliuko trūksta bent poros eurų. „Žinau, palaukit“, – sako Karina ir nupėdina pas parduotuvės apsaugininkus, juos ji puikiai pažįsta, nes dažnai prašo pagalbos. Ir šįkart ši draugystė pravertė. Vienas apsaugininkas paskolina merginai pinigų. Karina iškart neria į alkoholio skyrių ir ima pačią pigiausią degtinę. Su Justina jos dar išgers.
Už savo pinigus maistą jaunosios stoties panelės perka retai. Dažniausiai prašo, kad jas pamaitintų kiti. Kartais praeiviai duoda ko nors, tačiau dažniausiai tuo rūpinasi merginų draugas – senas narkomanas Valerijus iš Užupio. Karina ir Justina nuveda mane susipažinti su šiuo žmogumi.
Valerijus – vyresnis žmogus, jis jaučiasi atsakingas už merginas, todėl joms ir padeda. Vyras turėjo dvi bandeles. Vieną suvalgė pats, o kitą davė Karinai ir Justinai per pusę.
„Ir aš buvau jaunas, žinau, kaip joms sunku. Dabar jau patirties turiu, viską žinau. Man jų gaila, labai liūdnai gyvena. Aš Užupyje turiu kur gyventi, o jos nieko neturi“, – susirūpinęs kalba Valerijus. Jis neslepia, kad yra priklausomas nuo narkotikų, būtent dėl to į Stoties rajoną ir atvyksta. Sako, kad prie autobusų stoties yra senas „taškas“, kur platintojai kasdien atveža dozę. Anksčiau Valerijus vartojo heroiną, dabar svaiginasi fentaniliu.
„Labai blogai. Aš tai suprantu. Ir nenoriu, kad mergaitės taip pakliūtų, bandau saugoti jas, bet ne visada paklauso. Labai daug geria, nejaučia saiko“, – tėviškai moralizuoja narkomanas.
„Karina, ar per šį mėnesį stotyje buvo gražių dienų?“ – paklausiau, tikėdamasis išgirsti bent ką nors gero ir optimistiško.
„Kas gero, kas gero? Kad dar nenumiriau, kad sveika ir nesergu tuo virusu. Turėjau santykių su vienu vyresniu vyru. Vietinis, geria daug ir dabar sėdi ten sulinkęs“, – sako ji. Tačiau dėl nuolatinių konfliktų pora išsiskyrė. Beje, Karina labai dėkinga prie autobusų stoties esančio viešbučio savininkui – šis sutikęs ją sušalusią ir pervargusią kelioms naktims priglaudė viename iš kambarių. „Už tai nieko neprašė, tik norėjo, kad man nieko neatsitiktų. Labai geras žmogus, jis žino mano istoriją, todėl pagailėjo“, – pasakoja mergina.
Greitai karantinas baigsis, vėl viskas atsidarys, padaugės žmonių, vėl keliautojai bėgios į visas puses. Karina to labai laukia, tačiau jau nesitiki, kad jos gyvenimas stebuklingai pagerės.
„Per daug užgėriau, nežinau, ar man pavyks normaliai gyventi. Norėčiau, kad viskas būtų gerai, kad galėčiau auginti savo sūnų, bet nežinau, tikrai nežinau“, – šiek tiek sielvartaudama sako ji.
Prieš atsisveikinant Karina išberia atmintinai išmoktą telefono numerį, prašo duoti paskambinti. Tai skambutis mamai, mergina prašo, kad prie telefono ji pakviestų sūnų.
„Labas, labas! Ar girdi? Labai myliu tave. Mama greitai atvažiuos aplankyti, labai myliu“, – rusiškai berniukui sako stoties gyventoja.
Netrukus portale Delfi – trečia dalis iš Vilniaus Stoties rajono.
