Tai, kas šiuo metu vyksta su iš užsienio į Lietuvą grįžtančiais žmonėmis galima būtų pavadinti šiokia tokia loterija. Visus juos valdžia užsibrėžė izoliuoti nuo visuomenės net keturiolikai dienų. Tik vieni šį procesą vadina neeilinėmis atostogomis ir mėgaujasi tuo, ką gavo, o kiti keiksnojasi ir pilnomis akimis ašarų prašo pasigailėti, nekankinti. Atsirado ir šiokia tokia priešprieša – tie, kurie sąlygomis patenkinti, nesupranta tų, kurie skundžiasi.
Ar yra šioje situacijoje meluojančių? Tikriausiai, kad ne. Juk visi mes turime teisę džiaugtis ir liūdėti. Tikrai nereikėtų galvoti, kad šios sugrįželių emocijos yra suvaidintos ir netikros. Juk visi gyvename skirtingose aplinkose, vieni yra įpratę prie prabangos ir kad su jais visi elgtųsi kaip su ponais. Kiti atvirkščiai, bet kokį viešbutį vadina prabanga ir svajonės išsipildymu.
„Skaitau ir stebiuosi, kaip visi grįžta ir verkia, yra nepatenkinti, kad viskas blogai“, - sako druskininkietis Edvinas Krupinskas. Jis studijavo Malaizijoje, tačiau dėl išplitusio koronaviruso jo studijų programa buvo staigiai nutraukta. Edvinas nusprendė nesėdėti tolimoje egzotiškoje šalyje, kur neturi nei draugų, nei giminių, todėl nusipirko paskutinės minutės bilietus sugrįžti į Lietuvą.
„Nemeluosiu – tikrai jaudinausi. Skaičiau, kas darosi Lietuvoje ir žinojau, kad visuomenė labai susiskaldžiusi, žmonės pyksta ant tų, kurie parvyksta atgal į namus. Tačiau ką aš turėjau daryti? Juk Malaizija nėra mano gimta šalis, jie irgi neprivalo manęs ten laikyti, nors universitetas tikrai nevarė lauk, galėjau likti ir tempti laiką“, - pasakoja būsimasis komunikacijos specialistas.
Bet ne dėl žmonių reakcijų ir pasmerkimo labiausiai jaudinosi Edvinas, o dėl to, kad sugrįžęs į Lietuvą neturės kur užsidaryti ir nuo visų izoliuotis. Studentas dar nespėjo įsigyti savo nuosavų namų, todėl būtų tekę grįžti atgal pas tėvus į butą Druskininkuose.
„Pats puikiai suprantu, kad grįžus į Azijos, o tuo labiau, pakeitus net tris tarptautinius oro uostus, tikrai galėjau kuo nors užsikrėsti ir visai nenoriu tos ligos platinti, todėl kartu su mama susisiekėme su Druskininkų savivaldybe ir paklausėme, ar jie negalėtų skirti man kokio nors mažo kambarėlio, kur galėčiau izoliuotis. Iškart gavome teigiamą atsakymą, mums pranešė, kad gausiu viešbutį“, - negali atsidžiaugti jis. Namo jaunuolis skrido patenkintas ir užtikrintas, kad viskas bus gerai.
Edvinui neužkliuvo jokios saugumo procedūros oro uoste. Atvirkščiai, sako jis, pareigūnai buvo profesionalūs, stengėsi veikti greitai, kad nei vienam žmogui negadintų nuotaikos ir per ilgai neužlaikytų. Studentui nepatiko tik pačių iš užsienio grįžtančių lietuvių sąmoningumo stoka, kad niekas per daug nesisaugo.
„Nors ir ilgai nebuvau Lietuvoje, nuolat sekiau naujienas, skaičiau portalus, todėl puikiai suvokiau, kaip svarbu palaikyti atstumą nuo kitų asmenų, tą stengiausi ir daryti visos kelionės metu. Bet toks vaizdas, kad iš kelių šimtų keleivių, tik aš tas rekomendacijas girdėjau, nes oro uoste, laukiant lagaminų žmonės grūdosi, kaip eilinę dieną. Negalėjau tuo patikėti, filmavau ir fotografavau viską draugams, kurie taip pat stebėjosi, kaip suaugę, mano tėvų amžiaus keliauninkai šitaip nesirūpina nei savo, nei svetimų žmonių sveikata“, - nemaloniais išgyvenimais po ilgos, dvidešimt valandų trukusios kelionės dalinasi Edvinas.
Prie Vilniaus oro uosto sugrįžusio studento laukė priparkuotas šeimos automobilis, o jo viduje – tarsi prabangi sugrįžtuvių dovana – rakteliai nuo apartamentų viešbutyje Druskininkuose. „Tėtis iš anksto paėmė man raktą, atvarė automobilį iki Vilniaus, kad tik turėčiau kuo mažiau kontaktų. Ir galiu didžiuodamasis pasakyti, kad jau tris dienas aš iš vis su niekuo nekontaktuoju akis į akį, viskas vyksta per atstumą arba virtualiai“, - didžiuojasi studentas.
Problemos tame, kad teks pagyventi atsiskyrėlio gyvenimą jis nemato. Visu garsu pasileido naujausią mėgstamos grupės „Coldplay“ albumą ir važiavo per saulėtą ir ištuštėjusią Lietuvą, nestodamas nei kavos degalinėje, nei aplankyti kursiokų. Tiesiu taikymu į izoliacijos vietą. „Net nežinojau, koks ten kambarys laukia, prabangus ar ne, bet man visai smagi ta mintis, kad aš, paprastas studentas gyvensiu kaip ponas viešbutyje“, - sako jis. Gerai pagalvojus, tiesą sako jaunas žmogus, juk dabar visi karantinuojamės, tai kodėl to nepadarius viešbutyje. Juolab, kad už jį net nereikės susimokėti.
Didysis Edvino džiaugsmas prasidėjo tada, kai pagaliau pasiekė savo gimtąjį miestą ir pamatė vietą, kurią artimiausias dvi savaites vadins savo namais. Tai atostogautojų iš visos Lietuvos labai mėgstamas, trijų žvaigždučių viešbutis Druskininkų širdyje. Įprastą pavasario ar vasaros dieną, ten net būna sunku gauti laisvą kambarį, o dabar prašom – aplinkybės tokios, kad dėl rezervacijos net nereikia stumdytis.
„Moteris, kuri tvarko visus šituos reikalus Druskininkuose, manęs paprašė tik vieno dalyko, niekur neviešinti viešbučio pavadinimo. Nes yra tokių tamsuolių, kurie ims galvoti visokių nesąmonių“ - sako Edvinas ir duoda pavyzdį, - Kai kurie žmonės gali galvoti, kad jeigu izoliacijoje gyvenu, vadinasi sergu koronavirusu. O juk niekas nenori kaimynystėje tokio viešbučio, kur laikomi ligoniai, visuomenė iškart imtų smerkti ir skųstis, kad atseit keliu jiems kažkokį pavojų“.
Ir vėl teisingai sako jaunuolis, juk lietuviai pastoviai verkia, kai jų kaimynystėje atsidaro narkomanų ar alkoholikų reabilitacijos centrai, ar buvusių nuteistųjų pusiaukelės namai. Ypač tokiu metu, kai visa šalis labai sujautrėjusi ir įsitempusi. Todėl pašnekovo pageidavimu viešbučio pavadinimas nebus skelbiamas.
Po pirmos nakties laikinuose namuose susisiekiau su Edvinu ir paprašiau įvertinti viską, ką gavo iš savo miesto savivaldybės. Ar nesikankina ten vargšelis, ar viskas gerai? Ir tai, ką jis pasakė, skambėjo tikrai optimistiškai. Net pagalvojau, kaip čia viską tekste švelniau pateikti, kad kas nors nepradėtų pavydėti.
„Galiu pasakyti tik tiek, kad čia bet kurio lietuvio svajonė. 14 dienų viešbutyje Druskininkuose, na tikros atostogos. Visą dieną valgau, žiūriu filmus, klausau muzikos ir filmuoju linksmus vaizdelius socialiniam tinklui „TikTok“. Esu labai patenkintas“, - pareiškė Edvinas.
Jo kambaryje yra nedidelis šaldytuvas, arbatinukas, televizorius, didžiulė dvigulė lova, tokias viešbučiuose dažnai vadina skambiu anglišku apibūdinimu „king size“, arba lietuviškai „karališko dydžio“, taip pat atskira vonia ir tualetas. Vaikinui labai patiko, kad prie staliuko stovi du nedideli, jaukūs foteliukai. Tokio baldo namuose apskritai Edvinas neturi, todėl įsitaiso juose kaip ponų ponas ir susirašinėja su tėvais. „Jie man labai daug dėmesio skiria, palieka prie durų dar šiltą, naminį mamos maistą. Ji labai skaniai gamina, todėl net neįsivaizduoju, kad galėtų būti geriau“, - džiaugiasi pats saviizoliacijos pasiprašęs studentas. Iš Druskininkų savivaldybės jis negauna jokio nemokamo maitinimo.
Paprašiau Edvino, kad jis nufilmuotų savo kambario aplinką, ir parodytų „Delfi“ skaitytojams, kaip gerai gyvena. Galite pažiūrėti ir įvertinti.
Kitas izoliacijoje nuo visuomenės gyvenantis sugrįžėlis yra Ignas Višinskas, profesionalus virtuvės šefas, dirbantis populiariame restorane. Ignas šį antradienį kartu su savo tėvais sugrįžo iš įspūdingos kelionės po Australiją, ten lankė emigracijoje gyvenančią seserį. Pamatyti vaizdai, patirti nuotykiai – verti atskiro straipsnio, toji šalis labai pakerėjo Višinskus, tačiau kelionės įspūdžius labai greitai užgožė kiti – sugrįžimo į Lietuvą.
Laimei ar nelaimei, čia jau kiekvienas gali pats nuspręsti, Ignas su tėvais pateko į pirmąjį ar bent vieną pirmųjų Vilniuje nusileidusį lėktuvą, kurio keleivius, vyriausybės potvarkiu, privalėjo izoliuoti šalies savivaldybių valdžia. Jeigu prieš tai aprašytas Edvinas pats galėjo rinktis, galbūt apsigyventi šeimos sode, tai Ignui ir jo tėvams – rinktis niekas neleido. Vos oro uoste atsiėmė lagaminus, juos iškart pasitiko uniformuoti kareiviai.
„Prie manęs priėjo vienas jų ir pakankamai grėsmingu tonu paklausė: „Ar žinote, kas dabar bus?“.
„Oho, pagalvojau, skamba kiek nejaukiai“, - prisimena Ignas. Netrukus kareiviai nurodė, kad visi, kas grįžo į Lietuvą iš užsienio – privalo sėstis į jau laukiantį autobusą. „Susodino ir išvežė neaiškia kryptimi“, - dabar jau juokiasi, prisimindamas antradienį anksti ryte patirtus nuotykius. Per visą Vilnių autobusas važiavo, tarsi priklausytų garbingai delegacijai, priekyje ir gale lydėjo policijos automobiliai.
Ignas pasakoja, kad atvažiavus prie trimis žvaigždutėmis įvertinto „Urbihop Hotel” viešbučio sostinės Ąžuolyno gatvėje į autobusą įlipo vyras, kuris ėmė atvykusių žmonių klausinėti, kaip jie norės viešbutyje apsistoti, po vieną ar su šeimomis. „Nebuvau kuklus, pasakiau, kad norėčiau tėvams duoti erdvės, ir apsigyventi atskirame kambaryje. Tas žmogus šitą mano pageidavimą užsirašė, tačiau į jį neatsižvelgė. Netrukus visi gavome kambarius, o aš su tėvais – bendrą, trivietį. Na, nieko pagalvojau, juk esame šeima, mylime vienas kitą, yra kaip yra, reikia džiaugtis, kad ne kur nors gatvėje paliko“, - juokauja vyras.
Tuo metu, kai vakar (kovo 24d.) kalbėjomės, žiniasklaidoje dar nebuvo pasirodęs nei vienas izoliacijai skirtus viešbučius peikiantis rašinys. Todėl nei aš, šių eilučių autorius, nei Ignas nesuvokėme, kad kas nors garsiai, per visą Lietuvą verks ir skųsis. Tai, kas vyksta laikinais namais jam ir tėvams tapusiame viešbutyje, populiarus restoranų šefas stengėsi apibūdinti mandagiai, su deramu dėkingumu valstybei, kad jais yra rūpinamasi.
„Na, kambarys neblogas, didelė dvigulė lova ir viena išsiskleidžianti sofa. Telpam, vietos tikrai pakanka visiems trims. Jeigu norime, galime naudotis viešbučio virtuve, ji yra koridoriuje, skirta bendrai, visiems gyventojams. Ten stovi kavos aparatas, bet viena smulkmenėlė – nėra pačios kavos“, - pasakoja Ignas.
Savo kulinarinių gebėjimų viešbučio virtuvėje jis dar nespėjo išbandyti, o pagal tai, ką nurodė juos apgyvendinę pareigūnai, suprato, kad ir nereikės.
„Mums pasakė, kad gausime maitinimą, nes visi, kuriuos valstybė izoliuoja – jį gauna. Na gerai, pagalvojome, malonus dalykas. Ir labai laukėme, ką duos., po ilgos kelionės buvome išalkę“, - sako jis.
Kažkas valgomo į viešbutį turėjo atkeliauti tarp 12 ir 13 valandos, bet atkeliavo tik 14-ą. Ir ne į tą vietą, kurią iš pradžių Ignui nurodė pareigūnai.
„Sakė, kad eičiau ir žiūrėčiau į dėžę prie liftų, pirmyn atgal vaikščiojau, o to maisto kaip nėra – taip nėra. Po to, pro langą su tėčiu pamatėme, kad jį dalina apačioje, kad jau ten visi gyventojai susirinko ir valgo. Nubėgau ir aš. Kiekvienas gavome po kareivišką sausą davinį. Ten buvo kažkoks užpilamas troškinys, tada riešutai, na viskas standartiškai“, - savo patirtimi dalinasi Ignas. Kaip su maitinimu bus toliau, jis iki galo nesupranta.
„Pasakyta, kad kasdien bus padėta prie lifto. Bet nežinau, ar galima reikšti pageidavimus. Pavyzdžiui, mano mama nevalgo mėsos, užklausėme apie tai, tai pasiūlė rašyti prašymą savivaldybei”, - pasakoja vyras.
Ignas ir jo tėvai, skirtingai nuo pirmojo šio straipsnio herojaus Edvino, patys turi kur izoliuotis ir galėtų tai laisvai padaryti. Tačiau pagal šalyje dabar galiojančią tvarką, taip pasielgti negali. Todėl priverstinė izoliacija ir patiriami nesklandumai, juos kiek erzina.
„Neturime jokios galimybės išsiskalbti, o po dviejų savaičių kelionių, patikėkite, lagamine nėra daug švarių drabužių. Kai paklausiau – pasiūlė rankomis prasiskalbti kriauklėje, su muiliuku. Suprantu, tai įmanoma, bet pagalvokite, Australijoje buvo 27-34 karščio, tai ir apranga po tokios kaitros yra atitinkama. Man atrodo būtų žymiai geriau išsiskalbti normaliai, kaip pridera“, - vardina buities rūpesčius, kurie užpuolė apsigyvenus Vilniaus savivaldybės paskirtame viešbutyje.
Taip pat Ignas pastebi, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu viešbutyje, kuriame buvo apgyvendintas trūksta dezinfekcijos priemonių. „Atmintinėje parašyta, kad jų reikia ieškoti koridoriaus gale. Pagalvojau – jokių problemų, einu ieškoti. Deja, bet nieko neradau“, - skėsčioja rankomis jis.
Keturiolika parų susispaudus viename kambaryje trims asmenims – vis tik, bus per sunku, nusprendė ši šeima. Per daug trinties, po to dar pykčiai prasidės, todėl Igno tėvai pasiprašė perkeliami į Šilutę, ten, kur ir gyvena. Netrukus jie bus perkelti, tačiau patys važiuoti iki gimtojo miesto negalės. Bus vežami specialiai užsakytu transportu, kuriame važiuos iki kiti žmonės, kurių namai yra toje pačioje Lietuvos pusėje. Ignas dėl to kiek jaudinasi.
„Nežinau, ar noriu išleisti tėvus, nes juos vėl veš su policijos palyda. Na, čia aišku, galima suprasti dvejopai, ir kaip prezidentus, ir kaip nusikaltėlius, bet blogiausia, kad tame automobilyje bus ir kitų asmenų, kurie grįžo iš Jungtinės Karalystės. O žiniasklaidoje skelbiama, kad būtent iš ten grįžta jau užsikrėtę koronavirusu, todėl ta kelionė man skamba kiek pavojingai”, - sako jis.
Savo namuose restorano šefas jaustųsi daug maloniau ir saugiau, tačiau rinktis negali. Turi paklusti įstatymams, kitaip bus baudžiamas.
