Nesvarbu į kurį Ukrainos miestą keliausite – jeigu tik prisistatysite, kad atvykote iš Lietuvos – ukrainiečiai nepasikuklins ir pradės labai gražią, mūsų ausims gal kiek neįprastą pagyrimų dainelę. Sakau „neįprastą“, nes sutikite, tikrai ne daug kur pasaulyje apskritai žino Lietuvą, o tuo labiau ją dėl ko nors giria. Todėl būkite malonūs, nenutraukinėkite ukrainiečių, kurie girs viską, ką pas save turime, ir sakys, kad norėtų gyventi taip, kaip mes. Juk tai velniškai malonu. Mėgaukimės, džiaukimės!

Savo ausimis girdėjau, kad kai kurie lietuviai puola užginčyti mums skirtų gražių žodžių ir pradeda aiškinti, kad Lietuvoje problemų daugiau nei pas juos. Girdėjau tai Kijevo turguje, kur vienai pardavėjai vyrukas iš Suvalkijos (sprendžiu iš jo akcento) sakė, kad mūsų politikai dar blogesnį nei jų ir, kad Lietuvos ekonomika supuvusi. Ukrainietė moteris negalėjo patikėti jo žodžiais, tris kartus perklausė, ar šis kalba tiesą. Kuo viskas baigėsi negirdėjau – nuėjau savo keliais, bet esu tikras, kad tas ponas, kuris bandė savo tiesą įrodyti – per daug pasikarščiavo. Nevertina ponas to, ką turi, o turėtų.

Šis mano tekstas bus labai patriotinis, o dalykai, kuriuos aiškinsiu tekste šiaip jau yra elementarūs, tik kažkodėl ne visiems suprantami. Galbūt per daug užsisukome rutinoje, gal nebestebime tam tikrų dalykų, kurie mūsų Lietuvėlėje keičiasi labai į gera.

Tai, kad per 30 nepriklausomybės metų Lietuva stipriai pažengė į priekį aš pastoviai pasakoju moksleiviams ir studentams, kuriuos po savo kelionių lankau įvairiuose šalies kampeliuose. Daug kas ateina į susitikimus su išankstine nuomone, kurią turbūt įbruko tėvai ar seneliai. Jaunuolis man sako: „Labai blogai Lietuvoje, todėl emigruosiu“. O aš jo klausiu: kas tiksliai blogai? Jaunuolis sako: „Darbo nėra, atlyginimai maži“. O aš jam sakau: o tu ieškojai darbo? Ar derėjaisi dėl atlyginimo?

Kijevas

Rodau jaunuoliams nuotraukas iš visokių pasaulio kraštų, kur mano galva – blogiau nei Lietuvoje, ir lyginu, kad kažkada ir pas mus ne viskas buvo taip tobula. Bet keičiasi kartos, atsiranda daugiau kultūros, tolerancijos, gal daugiau skaitome, domimės, na ir vis reikalaujam iš valdžios pokyčių – todėl judam į priekį.

Pirmiausia aš parodau paplūdimį Odesoje – pagrindiniame Ukrainos kurorte, kur žmonės ne tik deginasi, bet ir maudosi tarp šiukšlių. Niekas ten nesistebi, kad vandenyje plaukioja penki plastikiniai buteliai, ar, kad ant kranto mėtosi tuščia skardinė ir cigarečių pakelis pilnas nuorukų. Pamatę šitą kadrą jaunuoliai ima raukytis ir sako, kad šlykštu. Tada aš jiems pasakoju, kad prieš kokius dvidešimt metų ir Vilniuje panašiai buvo, puikiai prisimenu, kai su šeima ilsėjausi prie Salotės ežero, kuris yra sostinės pakraštyje, už Pilaitės mikrorajono. Gulėjome mes ant ežero kranto, o netoliese mėtėsi tokios pačios šiukšlės ir niekam tada tai nekliuvo. Dabar gi toks dalykas sukeltų skandalą, žmonės pradėtų kelti šiukšlių nuotrauką į socialinius tinklus, ant nuotraukos pažymėtų merą ir jo viešai klaustų, kodėl ten yra šiukšlės. Tai labai gerai, kad mes tai darome, todėl tų šiukšlių prie Salotės jau nebėra. O Odesoje jų yra. Tai tik viena iš pačių smulkiausių situacijų, kodėl ukrainiečiai mums pavydi ir kodėl giria Lietuvą.

Priežastys, kodėl ukrainiečiams Lietuva atrodo svajonių šalis

Kad būtų lengviau suprasti, kodėl gi mes atrodome kaip pavyzdinė svajonių šalis – paminėsiu ir kelias juokingas, sakykime mažiau pastebimas priežastis, ir rimtesnes, kurias patys žmonės dažnai pamini.

Ukrainoje dabar labai populiaru vieniems kitus auklėti ir prikaišioti, kad tam tikrų dalykų, kultūringi išsilavinę žmonės užsienio šalyse nedaro. Viena iš populiaresnių frazių: „Norime į Europą, bet elgiamės ne kaip Europoje“.

Kai man pasakė vieną pavyzdį, vos iš kojų neišvertė. Sako: „Pas mus Ukrainoje daug vyrų eidami gatve mėgsta nosį pūsti. Bet tai daro ne su servetėle, o tiesiog prispaudžia pirštu vieną šnervę ir varo visas savo išskyras ant šaligatvio. Bjaurus vaizdelis“.

Prisiminiau, kad ir pas mus Lietuvoje tokių „variantų“ būdavo ne vienas. Bet atrodo išnyko, arba bent jau nyksta. Ukrainoje dar ne, bet kultūringoji visuomenės dalis pradėjo smerkti visokius neišauklėtus ponus. Ir kai pamato tokias situacijas: sugėdina. Anksčiau to nebuvo.

Nori nenori – pati pagrindinė priežastis, kodėl Ukrainoje giria Lietuvą nei kiek ne romantiška – dėl pinigų, gi žinoma. Jų visiems reikia.

Jau ne pirmus metus iš Ukrainos pas mus plūsta darbininkai. Taksistai, virėjai, statybininkai, kirpėjos, profesijų sąrašą būtų galima vardinti ir vardinti. Kai kurie žmonės Lietuvoje stebisi – ir ko gi tie ukrainiečiai važiuoja čia, matyt dėl karo, nes bijo žūti fronte. Nepaneigsiu, tikrai yra tokių, kurie pabėgo iš Donecko ir aplinkinių vietovių, nes jų namai buvo apšaudyti ar apsprogdinti. Tačiau daugelis žmonių vis tik atvyksta iš tų miestų, kur joks karas nevyksta ir pavojaus gyvybei nėra. Ukrainiečiai pas mus bėga, nes jie paskaičiavo, kad čia uždirbs dvigubai ar trigubai daugiau nei pas save.

Kijevas

Ukrainoje, ypač mažesnėse vietovėse žmonės iš lūpų į lūpas vieni kitiems pasakoja, kad Vilniuje galima uždirbti 800 ar net 1000 eurų per mėnesį. Ir jeigu kas nors susitvarko migracijos dokumentus ir išvažiuoja – tuoj to žmogaus pagalbos prašo ir kiti. Beje, mūsų turistų, keliaujančių po Ukrainą vietiniai irgi vis dažniau paklausia – ar neatsirastų ten pas mus kokio darbelio jiems? Nenustebkite, jeigu išgirsite tokį klausimą.

Klausiate, o kiek gauna ukrainiečiai? Taksistas Nikalai, kurį dažnai išsikviečiu keliaudamas po Kijevo apylinkes nieko neslepia: per mėnesį eurais uždirba apie 400. Jeigu varo be poilsio dienų, kartais jam pavyksta surinkti ir 500. Tai didelė suma vyrui, kuris išlaiko ne tik save, bet ir žmoną.

Štai prieina prie manęs Kijevo centre moteriškė, visą gyvenimą dirbusi valytoja vienoje iš miesto gamyklų ir skundžiasi, kad neturi už ką nusipirkti maisto, nes gyvena iš pensijos kur yra 1600 grivnų, arba mūsų pinigais 60 eurų. Ji manęs neprašo išmaldos, neprašo, kad duočiau pinigų, ji tiesiog pasakoja, kaip jai sunku. Ir išgirdusi, kad atvykau iš Lietuvos – stveriasi už galvos, žegnojasi. „Va jūs ten gerai gyvenate, visko turite“, – ji sako man. Moters dukra dirba Lenkijoje, viename iš mažesnių miestelių siuvimo fabrike. Bet skurstančiai mamai daug padėti negali, nes visų pirma turi išlaikyti du savo vaikus.

Beje, kaip su šia miela senjore pirkome kakavą galite pamatyti kelionių laidoje „Orijaus kelionės“, 12 serijoje, apie Kijevą.

Kita priežastis, ko ukrainiečiai pavydi – tai kova su korupcija.

Su dideliu pavydu apie Lietuvą kalba Tatjana, gidė vedanti ekskursijas po buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus valdas. Visų pirma šią moterį stebina, kaip mes pas save kovojame su korupcija. „Ten pas jus visus banditus išgaudė“, – sako ji man, girdėjusi net apie kelis pas mus kilusius skandalus. Negaliu meluoti, prisipažįstu, kad dar ne visus korumpuotus žulikus išgaudėme, kad kova su jais dar tęsiasi ir vis iškyla naujų skandaliukų. „Jūs džiaukitės, kiekvieną kartą kai kyla skandalas – džiaukitės. Nes kažkas dirba savo darbą ir gaudo blogiečius, šalis po truputį valosi. O pas mus niekas nevyksta, į politiką lindo ir lenda banditai“, – sako ji.

Kijevas

Tatjana jau girdėjo ir tai, kad Lietuvoje pasidarė beveik neįmanoma duoti kyšio policininkui. „Pas jus ten filmuoja visus, nebėra kaip pinigus jiems įkišti“, – sako skaičiusi vietinėje spaudoje. „Filmuoja“, - aš jai atsakau ir dar pagiriu jaunąją policininkų kartą. Sakau, kad daug naujų pareigūnų apskritai prieš kyšius yra nusiteikę ir nors gauna ne patį didžiausią atlyginimą – dirba dorai. „Pavydu, nu tiesiog fantastika“, – sako ji man.

Jaunesnė karta stipriai mums pavydi, kad esame Europos sąjungoje. Pagrindinė to priežastis ne kokia nors politinė, o tai, kad galima laisvai judėti – keliauti po kitas sąjungos šalis ir net į Ameriką be vizų.

Savo tekstuose anksčiau jau minėjau, kaip Odesoje laisvo elgesio merginos dėl europietiško paso stengiasi, kiek jos vilioja naivius lietuvaičius vyrus. Tikslas vienas – susituokti. Nes toks pasas plačiai atveria duris. Tik vargšai tie, kuriuos po vestuvių paliks. Dažniausiai be skyrybų, tiesiog ims ir pasakys, kad „atšalo santykiai, padarom pertrauką, aš gal sugrįšiu“. Ir išvyks gražuolė į Vokietiją ar Angliją.

Pačiam keista tai rašyti, bet privalau paminėti ir dar vieną tarp ukrainiečių jaunuolių stipriai paplitusį gandą apie mūsų šalį. Jie ten kalbasi, kad pas mus labai tolerantiška šalis, kad toleruojame spalvotus rūbus ir visokias įmantrias šukuosenas. Aš tai išgirdęs iš pradžių nustebau, nes Ukrainoje, ypač Kijeve ar Lvove tikrai mačiau nemažai ryškiai pasipuošusių. Bet pasirodo – puošiasi tik drąsiausi. „Į ryškius, spalvotus žmones pas mus žiūrima keistai, ypač jeigu vaikinai leidžia sau su stiliumi eksperimentuoti. Prasideda smerkimas, patyčios“, – bandė išaiškinti man drabužių parduotuvėje dirbanti Darija.

Palyginus su Ukraina stipriai pažengėme ir viešojo transporto srityje. Autobusai, troleibusai, tramvajai ir metro – daugelyje Ukrainos miestų labai prastos būklės, netvarkingi, rodos, nekeisti nuo sovietinių laikų.

Nepamirškime ir taksistų oro uoste. Dar tikrai turėtumėte prisiminti tuos sukčius, kurie metų metus Vilniuje gaudė naivius klientus ir veždavo juos už kosmines sumas. Aš viliuosi, kad jų karaliavimo laikai pagaliau baigėsi ir visiems laikams. Bent pats Vilniuje tokių nesutinku, o anksčiau gi būdavo, tik žengi iš oro uosto – puola siūlyti savo nedoras paslaugas.

Kijevas

Kijeve ir kituose Ukrainos miestuose – tai vis dar vyksta. Vos atskrenda nauji turistai – juos kaip pikti apuokai supuola taksi vairuotojai ir siūlo vežti iki centro su didžiuliais antkainiais. Tris, keturis kartus brangiau, nei turėtų būti. Normaliems, padoriems Kijevo gyventojams dėl tokių vairuotojų gėda. „Tai necivilizuota, mums dar toli iki vakarų“, – sako jie ir prašo oro uosto valdžios kovoti su apgavikais.

Stipriai ir įžūliai apgaudinėja ir turguje, kai kuriose turgavietėse pardavėjai specialiai nerašo savo prekių kainų tam, kad turistams jas nustatytų iš akies. Kuo geriau būsite apsirengę – tuo kaina bus didesnė. Todėl patarimas – jeigu jau pirksite turguje, būkite malonūs, išmokite bent keletą frazių rusiškai, apsimeskite, kad viską suprantate ir reik tikėtis, nebūsit apgauti.

Ukrainiečiams atrodo, kad Lietuva jau kaip kokia Anglija ar Vokietija, kad pas mus nuo sovietinių laikų viskas pasikeitė neatpažįstamai. Pas juos kartais per televiziją parodo, koks gražus dabar Vilnius, kokia nuostabi Palanga vasaros sezono laiku.

„O pas mus bardakas“, – atsidusdama sako man smulki prekybininkė iš Belaja Cerkovė miesto. Ji labai rimtai svarsto, ar gerai jos šalies žmonės padarė nuvertę buvusią valdžią, nes atrodo, kad niekas nesikeičia. „Liūdna, norėjome geriau, bet toliau kenčiame“, – kremtasi ji.

Paguodžiau moterį, sakau, kad ir pas mus pirmais nepriklausomybės metais žmonės visokių nuomonių turėjo, ilgai verkėme, ilgai ėjome prie to, ką turime dabar. Patiko jai mano šitie žodžiai. Sako, kad gyvens su viltim.

Ukrainiečiai, pas kuriuos dabar sunku, girdami mūsų šalį nei kiek ne per deda. Tik mes patys ne visada pastebime tai, kuo galėtume didžiuotis. O reikėtų.

Žinote, ko galėtume išmokti iš prancūzų? Ši tauta yra gerokai pasipūtusi, jie labai myli savo šalį, ją kur tik gali giria. Bet ne visada. Viduje, kai būna namuose – protestuoja ir vis reikalauja geresnių sąlygų iš valdžios, reikalauja didesnių išmokų ir ir panašiai. Bet užsienyje, kai prancūzai keliauja – jie visada giriasi, kokia ypatinga ir gera jų šalis. Taip ir mes turėtume daryti. Namuose galim pasipykti ir paburbėti, kad ne viskas iki galo gerai. Bet Ukrainoje ar kur kitur – pasidžiaukime, kokioje fantastiškoje vietoje gyvename.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (560)