Mano pirmasis rašinys iš Peru, deja, ne apie turistinius nuotykius, o apie juodąją šios šalies pusę. Apie tai, kad Lima tapo narkotikų vartais į Europą. Limos oro uostas yra viso to pagrindinė ašis, tik tūkstančiai keliautojų šito tiesiog nepastebi.
Vienas gramas kokaino Peru sostinėje kainuoja penkis amerikietiškus dolerius, tas pats vienas gramas kokaino Lietuvoje parduodamas už 70–80 eurų. Penkiolika kartų brangiau. Galite įsivaizduoti kiek užsidirba narkotikų prekyba užsiimantys žmonės? Dažniausiai tie, kurie gabena kokainą iš Peru į Europą, su savimi turi nuo vieno iki penkių kilogramų. Tai – vieša paslaptis, apie tai kasdien rašo visi didžiausi Peru laikraščiai ir spausdina sulaikytų kurjerių nuotraukas.
O ar žinote, kokia laida yra viena populiariausių šioje šalyje? Ispaniškai ji vadinama „Alerta aeropuerto“, tai kažkas panašaus į lietuvišką laidą „Farai“, tik čia pareigūnai nevyksta į gautus iškvietimus. Toje laidoje rodomas policijos ir pasieniečių darbas šios šalies oro uostuose, dažniausiai būtent Limos Jorge Chávezo oro uoste. Nuolatiniai šios laidos žiūrovai nesuskaičiuotų, kiek kartų „Alerta aeropuerto“ rodė ir lietuvius – dešimtis, šimtus, tikrai labai daug.
Juos lengva įsidėmėti, nes dažniausiai mūsų tautiečiai, kuriuos sulaiko Peru, nemoka kalbėti jokia užsienio kalba ir, kai juos sulaiko, net nesigina, nes nesugeba. Juos policininkai bara, o mūsų lietuvaičiai nuleidžia liūdnai galvas ir tyli, tarsi būtų prisėmę pilnas burnas. Dar perujiečiai gerai įsidėmi lietuves narkotikų kurjeres. „Jos tokios gražios, bet tokios kvailos“, – replikavo man vienas pažįstamas. Ir man pasidarė taip liūdna.
Iš pirmo žvilgsnio Jorge Chávezo oro uostas atrodo toks kaip ir visi. Daug skubančių, lekiančių, ilgos eilės, makalynė, painūs labirintai, kruopščios patikros. Tačiau šis oro uostas nėra toks, kaip daugelis kitų, mums gerai žinomų. Sakoma, kad čia kasdien, ištisą parą per apsaugos postus eina šimtai ar net tūkstančiai ispaniškai „narcotraficantes“ vadinamų „mulų“. Tai žmonės, kurie būna pasamdyti iš taško A į tašką B nugabenti perujietišką kokainą. Dažnai jį susikrauna tiesiog į lagaminą. Tiesa, ne į įprastą, o į specialų, su dvigubu dugnu ir sienelėmis. Juose ir būna slepiamas „produktas“. Sakoma, kad lagaminuose iškeliauja didžiausi kiekiai kontrabandos.
Tačiau yra ir kitas būdas – viską paslėpti savyje. Ne veltui šioje šalyje narkotikų kurjerius dar vadina „gyvaisiais konteineriais“, nes tie žmonės, daug negalvodami sveiku protu ir rizikuodami savo gyvybe, narkotikus gabena ne kokiame nors inde ar rankinėje, o tiesiog savyje. Jie praryja supresuotus kokaino pakelius. Tai būna maži vaakumuoti paketėliai arba pakeliai, sudėti į prezervatyvus. Baisiausia tokios veiklos dalis – tai, kad jeigu prarytam pakeliui kas nors nutiks, jeigu jis įtrūks, suplyš ar panašiai, „gyvasis konteineris“, tas juodo darbo atlikti atvykęs žmogelis, mirs akimirksniu. Matyt, kai pasamdo atlikti šį darbą, jiems niekas to nepasako.
„Gyvieji konteineriai“ būna įsitikinę, kad per pasienio kontrolės punktą pereis ramiai ir užtikrintai, tačiau kiekvienais metais jų sulaikoma vis daugiau ir daugiau.
Sakoma, kad bjauriausi ir konfliktiškiausi yra „mulai“ iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos. Tai – turtingos šalys, todėl jų piliečiai sulaikymo metu reiškia stiprų pasipiktinimą, kelia didžiules scenas, grasina advokatais ir panašiai. Oro uoste tai dažnai galima pamatyti ir išgirsti. O, kai policija aptinka narkotikus, visuomet vyksta tas pats scenarijus – „mulai“ ginasi, kad radinį savo rankinėje ar skrandyje pirmą kartą mato ir negali paaiškinti, kaip tai nutiko. Beveik visais atvejais scenarijus nesikeičia, patikros pareigūnai jau net juokiasi išgirdę amerikiečių verkšlenimus.
Narkotikus iš Peru bandę išgabenti žmonės gauna aštuonerius su puse metų kalėjimo, jeigu savo kaltės nepripažįsta. Ir šešerius metus aštuonis mėnesius, jeigu sutinka bendradarbiauti su policija. Šitas bausmes, tiksliau, jų terminą, žino kiekvienas perujietis, net jeigu su narkotikais neturi nieko bendro. Tai nuolat kartoja per „Alerta aeropuerto“ laidą.
Jeigu narkotikų platintojai Limoje sulaikomi su kompanionais bendrininkais, tai jau traktuojama kaip organizuotas nusikaltimas ir už narkotikų platinimą sodina net penkiolikai metų.
Nors daug narkotikų kurjerių sulaikoma, dar daugiau jų praslysta ir pasiekia finalinę savo maršruto vietą. Todėl Peru oro uoste dirba nemažai užsimaskavusių policininkų. Jie rengiasi kaip eiliniai turistai, su savimi dažnai turi lagaminų ir krepšiųus, bet iš tikrųjų visai nelaukia jokio lėktuvo, o tik šniukštinėja aplink. Klausosi svetimų pokalbių, ieško visokių kabliukų, kurie padėtų suprasti, kad žmogus gabena narkotikus.
Vietiniai policininkai neslepia, kad pats akivaizdžiausias būdas įkliūti yra per daug trumpas vizitas jų šalyje. Pareigūnai seniausiai žino, kaip veikia visa sistema. Dažnai narkotikų kurjeris Peru užtrunka tik vieną dieną. Nusileidžia lėktuvas, važiuoja prisikrauti narkotikų ir kitą dieną išskrenda atgal. Kaip įprasta – tokie vienadieniai turistai nė kiek neprimena verslo pasaulio žmonių, todėl akivaizdu, kad į šalį atvyko ne dėl rimto susitikimo. Turistauti iš Europos vienai dienai juk irgi niekas neskristų tokio atstumo, todėl, jeigu Peru buvote vieną dieną, greičiausiai neišvengsite didesnės patikros. Tokius keliautojus stato po rentgeno aparatu ir žiūri, ar kūne nėra jokių įdomybių.
Nupiešti įprasto narkotikų kurjerio portreto neįmanoma. Laidos „Alerta aeropuerto“ žiūrovai dažnai negali atsistebėti, kokio jauno ar, atvirkščiai, solidaus amžiaus žmonės ryžtasi šiam nusikaltimui. Įdomiausi laidos personažai – suvargusios močiutės, nėščios moterys, neįgaliojo vežimėlyje sėdintys ligoniai. Dažnas kurjeris galvoja, kad jo išskirtinis amžius ar diagnozė bus tarsi apsauga nuo tikrintojų, bet klysta.
Anot Peru policijos, dažniausiai užsieniečius „mulus“ samdo ne vietiniai mafiozai, o visokie banditėliai iš tų šalių, į kurias gabenami narkotikai. Limoje telkiasi tik partneriai, kurie parūpina prekę ir ją perduoda „mulams“.
Limoje sulaikyti ir dabar kalintys narkotikų kurjeriai iš Lietuvos sako, kad tą akimirką, kai oro uoste juos sustabdė nuodugniai apžiūrėti, baigėsi jų gyvenimas. Už grotų gyvenantys mūsų tautiečiai labiausiai verkia, kad niekada nesulaukia lankytojų, todėl jiems trūksta pinigų, maisto produktų ir bendravimo. Nors sėdi kalėjime ne pirmus metus, kai kuriems lietuviams sunku išmokti ispanų kalbą, todėl neturi su kuo pasikalbėti. Netrukus istorijų iš Limos kalėjimų papasakosiu „DELFI kelionės“ ir „Orijaus kelionės“ laidose.
Įdomus faktas, kurio sulaikyti lietuviai neslepia, – kurjerius iš mūsų šalies į Peru siunčia žmonės, gyvenantys Alytaus ir Panevėžio apylinkėse. Todėl dažnai į Limą skrenda būtent šių Lietuvos miestų gyventojai. Deja, kai išskrenda, taip ir nebesugrįžta. Panevėžiečių ir alytiškių Limoje kali ne vienas ir ne du.
