Rašinio pradžioje iškart noriu atsiprašyti mūsų valstybinę kalbą tausojančių gerbiamų kalbininkų. Jūsų sugalvotą ir lietuvių kalboje puikiai pritaikytą žodį „mėsainis“ žinau ir tikrai vartoju. Tačiau šiame tekste vien dėl autentiškumo ir gražaus žodžių Hamburgas ir hamburgeris sąskambio naudosiu būtent šį anglišką garsaus sumuštinio pavadinimą ir kelis kitus, jam giminingus: burgeris (suvožtinis liet.) ir čyzburgeris (sūrainis – liet.). Tikiuosi, tamstos gerbiami kalbininkai, nesupyksite.

Traški ir minkšta bandelė, pabarstyta sezamų sėklytėmis, geras sluoksnis riebaus padažo, traški ir sultinga salota, pomidoro skiltelė, svogūnai, marinuoti agurkai ir, žinoma, purus, tarp dantų tirpstantis, iš geriausios jautienos pagamintas kotletas – būtent tokį hamburgerį įsivaizdavau jo tėvynėje, mieste, kuriame viskas prasidėjo. Tačiau smarkiai klydau, kaip klysta ir milijonai atvykėlių, kurie kažkodėl įsivaizduoja, kad kur jau kur, bet Hamburge mėsainiai tikrai tobuli.

Nereikia, aišku, per daug dramatizuoti: gerai paieškojęs radau ir skanių, įprastų burgeriukų. Hamburge – daug juos siūlančių vietinių restoranų, žinoma, yra ir pasaulinių tinklų „Mc'Donald's“ ir „Burgen King“, tačiau, jeigu ieškote tikrojo hamburgerio originalo, teks pamiršti jautienos kotletą ir apvalią bandelę. Gal ir nustebsite, bet realybė yra tokia – tobulo, visame pasaulyje žinomo sumuštinio šaknys slypi žuvų kioskuose. Visame mieste galima rasti šimtus mažyčių taškų, kurie prekiauja sumuštiniais „Fischbrötchen“.

Foto: Orijus Gasanovas

Nuo labai senų laikų šiaurinės Vokietijos jūriniuose miestuose išpopuliarėjo jos didenybė silkutė. Vokiečiai buvo pamišę dėl jos ir iš šios žuvies gamindavo viską, ką tik įmanoma pagaminti. Silkių paštetą, silkių apkepėlę, silkių sriubą, keptas silkes, troškintas silkes. O pats paprasčiausias, visiems prieinamas, daug fantazijos nereikalaujantis ir pigiai kainuojantis patiekalas buvo silkių sumuštinis. Na, toks paprastas, elementarus sumuštinis. Kai atsipjauni duonos riekę, užsimeti ant jos gabalą silkės ir valgai. Kiekvienuose namuose jį žmonės ruošdavo pagal savo receptus. Užsimesdavo ant silkutės svogūnų ar svogūnų laišką, ar kokį agurką ant viršaus, kaip trečią sluoksnį. Paskui tie sumuštiniai tapo pagrindiniu ir turbūt pigiausiu gatvės maistu.

Pabandykime įsivaizduoti, kaip tai atrodė senoviniais laikais. Eina ponai darbininkai į uostą iškrauti atplaukusių laivų, bet juk reikia pasistiprinti, nebus jėgų – prastai seksis su laivais. Stoja ponai darbininkai į eilę ir visi griebia po sumuštinį su silkute. Net ne po vieną, po du, po tris.

Arba skuba ponios darbininkės, siuvėjos ir mezgėjos, į didelę drabužių gamyklą. Kiek jos pagamins naujų megztinių ir kelnių, jeigu bus alkanos ir nusilpusios? Skuba prieš ilgą pamainą darbininkės į eilę prie kiosko ir visos perka po sumuštinį su silkute. Ir taip kasdien darbininkės ir darbininkai tuos sumuštinius valgė. Nelabai patogu būdavo, rankas išsitepdavo, krisdavo ta silkutė ant žemės, ant batų.

Foto: Orijus Gasanovas


Visai normalu, kad ėmė ir nusibodo tas pats per tą patį, vien duonos riekė ir silkė – juk neįdomu. Kioskai ėmė nerimauti, kad prekyba gali stoti, juk žmonėms pabodo. Todėl protingi verslininkai pradėjo eksperimentus, kad sumuštiniai su silkėmis taptų patogesni valgyti ir įdomesnio skonio.

Štai tada vienoje iš užkandinių atsirado idėja kepti bandeles, jas perpjauti ir į vidų sugrūsti silkutę. O kad ji ten nesijaustų vieniša, pridėti visokių derančių priedų. Pavyko! Tą sumuštinį kažkas pavadino „Fischbrötchen“ ir Hamburge prasidėjo nauja era. Legendinis silkių sumuštinis turi krūvas variacijų, skaniausių derinukų. Bet iš esmės „Fischbrötchen“ susideda iš silkių, baltų šviežių arba džiovintų svogūnų, raugintų arba marinuotų agurkėlių, remoulade (remuladas – majonezas su žolelėmis ir kaparėliais) arba tartaro padažo, kitas sluoksnis – pomidorų, ridikų arba krevečių kokteilio padažas. Dedama ir daug kitokių daržovių, bet tai jau prabanga, tikrai ne kiekviename kioske tokių siūlo.

Taip jau istoriškai susiklostė, kad „Fischbrötchen“ sumuštiniai kartu su migruojančiais vokiečiais nukeliavo per Atlanto vandenyną į Jungtines Amerikos Valstijas. Iš Hamburgo kilę emigrantai tiesiog negalėjo gyventi be savo mėgstamo patiekalo, tad ėmė jį gaminti vietinėje rinkoje. Ir iškart sulaukė nemažai dėmesio. Tik silkės ne visiems patiko.

Foto: Orijus Gasanovas

Vietinėje rinkoje „Fischbrötchen“ buvo tobulinami ir taip ištobulinti, kad absoliučiai pasikeitė jų išvaizda ir skonis. Kas, kada ir kaip nusprendė, kad vietoj silkių reikia įdėti jautienos kotletą, tiksliai nėra žinoma, internete galite perskaityti kokias dešimt skirtingų istorijų. Viena iš jų sako, kad būtent kažkoks vokietis sugalvojo sujungti du Hamburge populiarius patiekalus. Į „Fischbrötchen“ sumuštinį vietoj žuvies įdėjo Hamburgo steiką (kepsnį – liet). Paskui, kad būtų pigiau, vietoj steiko pradėjo naudoti kotletus.

Kad ir kaip ten būtų, Hamburgo gyventojai įsitikinę, kad garsiausias pasaulyje sumuštinis hamburgeris vienaip ar kitaip atsirado tik jų protėvių dėka. Beje, hamburgeriais amerikiečiai vadina ne tik sumuštinius, bet ir žmones, kilusius iš Hamburgo miesto. Vokiečiai sako, kad tai ne sutapimas, o tik dar vienas įrodymas.

Norėdami pritraukti kuo daugiau turistų į savo užkandines, Hamburgo verslininkai kviečia turistus ragauti „Fischbrötchen“ – tai, nuo ko viskas prasidėjo. „Tai hamburgerių protėvis, pats tikriausias, receptas nekeistas šimtą metų“, – su pirkėjais flirtuoja Bertha, sumuštiniais su silkėmis prekiaujanti pardavėja. Labiausiai ji rekomenduoja užsisakyti sumuštinį su jauna matje silkute. Ši yra švelnesnio skonio, silpnesnio kvapo. Bertha sako, kad net jei nesate didžiausi silkių gerbėjai, vis tiek patiks. Į sumuštinį, kuris kioskuose netoli Hamburgo uosto kainuoja 3,50 Eur, dar įdėtas salotų lapas ir keli svogūnų žiedai.

Foto: Orijus Gasanovas

Bandydami įtikti išrankiems valgytojams, Hamburgo kioskeliai dabar siūlo didelį meniu „Fischbrötchen“ sumuštinių. Galima rasti įvairių versijų, ir ne tik su skirtingomis silkėmis – parūkytomis, pakepintomis ar įdomiai marinuotomis, bet ir su lašišomis, tunais, krevetėmis, šprotais, menkėmis tešloje ir pan. Pats brangiausias yra sumuštinis su omarų mėsa, jo kaina 6,50 Eur.

Beje, tokius pačius sumuštinius parduoda ir Olandijos miestuose. Ir jeigu būtumėte Olandijoje, jie sakytų, kad tai yra jų tradicinis valgis, o vokiečiai tik nukopijavo. Vokiečiai, aišku, sako atvirkščiai. Patyliukais iš šono viską stebi kai kurie Belgijos miesteliai ir galvoja, kad tokie sumuštiniai atsirado pas juos.

Bet grįžkime į Hamburgą, į miestą, iš kurio kildinami garsieji hamburgeriai. Šių sumuštinių rinka čia didžiulė, restoranai ir kavinės kiekvienais metais varžosi, kas kepa didžiausius ir skaniausius. Vyksta visokie konkursai, kad tik visi gautų bent po vieną įvertinimą, paskui galėtų viešai girtis ir taip priviliotų kuo daugiau valgytojų. Tad, jeigu matysite iškabą, kad tam tikroje vietoje parduodamas „sočiausias“, „galingiausias“, „kaloringiausias“ burgeris, žinokite, kad tai – tik pardavėjų triukas.

Štai sąrašas vietų, kurios metai iš metų kepa didžiausius ir miesto gyventojų mėgstamiausius sumuštinius su galingu jautienos kotletu arba gamina vegetarišką burgerio versiją. Išsisaugokite šių barų pavadinimus: „Dulf’s Burger“, „Burgerlich“, „The Bird“, „Bucks Burgers“.

Foto: Orijus Gasanovas

Ir yra vienas labai populiarus, gerai visoje Vokietijoje vertinamas burgerinių tinklas – „Otto's Burgers“. Jaunesni valgytojai sako, kad būtent šiose kavinėse galima rasti skaniausią ir neperbrangintą mėsainį. Kiekvieną mėnesį jie pasiūlo po ypatingą naujieną, patys gamina įdomių padažų, labai gerai ruošia karamelizuotus svogūnus.

O aš tik noriu priminti, kad visai ne Hamburge, o Berlyne valgiau skaniausią pasaulyje mėsainį. Vokietijos sostinėje, Kreuzbergo rajone, ieškokite „Burgermeister“. Tai nedidelis, kukliai atrodantis kioskelis po metro traukinių bėgiais „Schlesisches Tor“ stotyje. Apie jį jau esu rašęs „DELFI Kelionėse“, skaitykite ČIA.

Hamburgas – ne mėsainių, o sumuštinių su silkėmis miestas. Tik ne visi tai žino. Nuvykę ten būtinai jų paragaukite ir pamatysite, kad vėliau kils noras tokių pačių pagaminti savo namuose. Tik svarbu gerą silkutę pasirinkti.

Lieka priminti, kad jau kovo pabaigoje iš Vilniaus pagaliau turėsime tiesioginį skrydį į Hamburgą. „Airbaltic“ pasiūlys net tris reisus per savaitę. O kol kas kiekvieną dieną galite ten skraidyti iš Vilniaus ar Palangos oro uostų su trumpu persėdimu Rygoje. Skanių jums kelionių.