Orijus Gasanovas nuvyko į vietą, kuri primena didelį lūšnyną. Didžiulės automagistralės kelkraštyje, ten, kur atrodo neegzistuoja jokia civilizacija – prieš dvidešimt penkerius metus išdygo tūkstančiai mažyčių namelių. Dauguma jų pastatyti iš statybinių atliekų. Tokių kaip metalo nuolaužos, plastikas ir kartonas. Vos kyla didesnis vėjas ar smarkesnis lietus – tų namelių sienos ir stogai neatlaiko, griūva į šipulius.
Į šią vietą turistai dažniausiai neužsuka, išskyrus Orijaus pašnekovus – Paulių Jurgutį ir Gediminą Kondrackį. Šie du vaikinai keliauja išties neįprastai. Jie renkasi vietas, kurias dažniausiai turistai aplenkia dideliu ratu. Jie niekada nevyksta į „viskas įskaičiuota“ viešbučius Turkijoje ir neskrenda pasideginti į Maldyvų salas. Vadovaudami organizacijai „Aktyvus jaunimas“ jie stengiasi savo keliones paversti misijomis, kurios bent šiek tiek pakeistų mus supantį pasaulį. Vaikinai tai vadina socialiniu turizmu.
„Mes organizuojame socialines ekspedicijas. Buvome Senegale, Vietname, Hondūre ir kitose šalyse, kur susitikdavome su skurdžiai gyvenančiomis bendruomenėmis ir stengėmės joms padėti. Lankomės skurdžiausiuose rajonuose, bendraujame su sunkumų turinčiais žmonėmis, dirbame su vietinėmis organizacijomis ir bandome padėti joms atsistoti ant kojų“, – laidoje „Orijaus kelionės“ pasakoja vaikinai.
„Mes esame kaip socialiniai konsultantai. Išrenkame bendruomenių lyderius, kuriuos konsultuojame, kaip jie gali užsidirbti pinigų sau ir padėti skurdžiausiai gyvenantiems žmonėms.“
Į Diepsloot lušnyną Paulius ir Gediminas surinko tarptautinę komandą iš Lietuvos, Vietnamo, Peru ir Pietų Afrikos Respublikos nevyriausybinių organizacijų. Viskas dėl bendro tikslo – padėti čia gyvenantiems jauniems žmonėms.
Daugumai PAR gyventojų Diepsloot yra skurdo, nevilties ir nusikalstamumo sinonimas. Patys lūšnyno gyventojai pripažįsta, kad nusikaltimai, narkotikai, prievartavimai ir užpuolimai yra didelė, daug metų nesprendžiama problema, o to priežastis – didelis nedarbo lygis. Iš neturėjimo ką veikti vietiniai ima svaigintis, galiausiai prasigeria ir pradeda daryti nusikaltimus. Baisiausia, kad jie nieko nebijo, nes kaip patys sako – vis tiek neturi, ko prarasti.
Nepaisant to, jog tokiose vietose gali nutikti visko, ypač naktimis, kai situacija tampa nekontroliuojama, žmonės yra labai šilti. Lūšnyno gyventojai labai mėgsta bendrauti, todėl pamatę turistus jie tuoj pat pripuola jų klausinėti, kokiu tikslu čia užklydo.
Orijus savo laidoje žiūrovus kviečia pasivaikščioti po lūšnyną ir pažiūrėti, kaip atrodo pagrindinės lūšnyno gatvės, vietinė mokykla ir patiekalai.
