Nors apie kapines ir mirusiuosius dažniausiai kalbame prieš Vėlines, Barselonoje ši tema aktuali ištisus metus. Katalonijos regiono sostinėje veikia net dvi įspūdingos, tūkstančius turistų iš viso pasaulio pritraukiančios kapinės, kuriose rengiamos ne tik ekskursijos, bet ir speciali kultūrinė programa. Nesvarbu rudenį, žiemą ar vidurvasarį atvyksite į Barseloną – bent kelias valandas skirkite „Poble Nou“ arba „Montjuïc“ kapinėms. Pastarosios populiaresnės dėl ypatingų, čia palaidotų asmenybių ir dėl savo išskirtinės vietos. Sakoma, kad tai ne tik įspūdingiausias mirusiųjų miestas pasaulyje, bet ir gražiausia laidojimo vieta mūsų žemėje.
Lankytojus iš viso pasaulio šios kapinės nustebina dar ir tuo, kad jose visiškai nėra tokioms vietoms įprasto niūrumo ir tamsos. Atvirkščiai – čia daug ryškių spalvų, puošybos elementų, o taip pat ir prabangos.
Negana to, lankytojams Barselonos mirusiųjų miestuose įrengiama vis daugiau naujovių, pavyzdžiui, elektroninė sistema su QR kodais. Prieini prie antkapio, nuskenuoji jį mobiliuoju telefonu ir gali pasiskaityti apie tą asmenybę, kuri ten palaidota. Nesvarbu, superžvaigždė tai buvo, ar paprastas gatvių šlavėjas. Po mirties visi mes lygus. Na gerai, ne visai taip. Lygus gal tik tuo, kad atsidūrėme ten pat ir nebegalime mėgautis žemiškais malonumais, bet antkapiai vis dėl to išduoda, kas priklausė elitui, o kas gyveno iš minimalaus ar vidutinio atlyginimo. Apie šitą nelygybę tuoj papasakosiu daugiau.
Bet pradžiai apie teigiamus dalykus ir tai, kas yra sektinas pavyzdys. Man labai patinka katalonų požiūris į kapines. Štai buvusi anglų kalbos mokytoja, ponia Blanca, kurią sutikau „Montjuïc“ kapinėse sako, kad tą vietą, kurioje laidoja savo artimuosius vietiniai vadina naujais jų namais, todėl stengiasi sukurti jaukią, o kartais ir prabangią aplinką. „Poble Nou“ kapinės taip ir yra pavadintos. Ispaniška frazė „nuevo pueblo“ išvertus pažodžiui reiškia „naujas miestas“ arba „Naujamiestis“.
Toks išsireiškimas kapinėms tinka dar ir todėl, kad bent jau Barselonoje mirusiesiems skirtos teritorijos tiesiog milžiniškos, kaip kokio miestelio. Po kapines net važinėja specialūs autobusai. Jeigu viename kapinių gale palaidotas jūsų dėde, o kitame jūsų senelis – nueiti nuo vieno iki kito gali trukti pusvalandį ar valandą. Tam, kad lankytojai taupytų laiką – kapinių administracija sugalvojo juos nemokamai pavėžinti. Autobusai kursuoja nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, o ypatingomis progomis net ir naktį. Per Vėlines, matyt, būtent taip ir bus.
Skirtingai nei mes, barseloniečiai į kapines keliauja ne tik paašaroti, bet norėdami ramiai praleisti poilsio dieną. Tarsi eitų į parką. Daug kas tai vadina kultūriniu pasibuvimu gamtoje. Jie eina pro svetimus kapus, skaito tai, kas parašyta antkapiuose, skenuoja juos telefonais ir domisi palaidotųjų biografijomis. Jauni dailės studentai čia tapo paveikslus, būsimieji fotografai gaudo gražius kadrus.
Galima pamatyti net šeimų su mažais vaikais. Tėvai savo mažyliams tarsi veda istorijos pamokas. Dažniausiai tai vyksta prie garsių asmenybių poilsio vietų. Juk „Montjuïc“ kapinėse palaidoti žinomiausi Katalonijos menininkai, sportininkai, politikai, pramogų pasaulio veikėjai. Net jeigu šio fakto nežinote, dažnai ten galite pamatyti, kad vienoje ar kitoje vietoje buriuojasi didesnės kompanijos smalsuolių – greičiausiai tai mirusiojo gerbėjai.
Nuo devyniolikto amžiaus pabaigos, o tiksliau – jau 126 metus veikiančios „Montjuïc“ kapinės taip vadinamos dėl tokio paties pavadinimo kalvos, ant kurios yra įkurtos. Pačiame Barselonos centre su vaizdu į Viduržemio jūrą ir kruizinių laivų terminalą ilsisi daugiau nei pusantro milijono numirėlių.
23,5 hektaro užimančios kapinės ribojasi su garsiuoju „Estadi Olímpic Lluís Companys” stadionu, kuriame 1992 metais vyko Olimpinės žaidynės. Man šis stadionas ypatingas tuo, kad jame stebėjau du geriausius savo gyvenime koncertus – 2008 metais airių rokerių „U2“ šou, o 2016 metais kartu su 80 tūkstančių žiūrovų trypėme pagal gyvą „Coldplay“ pasirodymą.
Dar vienas ypatingas kapinių kaimynas – olimpinis Barselonos baseinas su įspūdinga miesto panorama. Visada sakau – jeigu norite pajusti to baseino dvasią, pažiūrėkite Kylie Minogue klipą „Slow“, būtent ten jį ir filmavo. Prie baseino veikia ir ištaigingi restoranai, kuriuose dažnai apsilanko kapinių lankytojai.
Įprastą dieną kapinėse daugiau turistų nei savo mirusių giminaičių atėjusių aplankyti katalonų. Kadangi teritorija milžiniška atvykėliai vaikšto nenuleisdami akių nuo specialaus kapinių žemėlapio. Įžengus į „Montjuïc“ mirusiųjų miestą gatvelės vinguriuoja skersai-išilgai, ir jeigu netyčia pasuki ne į tą pusę, kelio atgal gali nerasti. Be to, kapinės išsidėsčiusios kalno papėdėje, tad turistiniais tikslais jas patariama pradėti apžiūrinėti nuo viršaus ir po truputį leistis į apačią. Kitaip, jeigu kilsite į viršų – prireiks daug fizinės ištvermės. Ypač saulėtomis dienomis, patariama su savimi pasiimti daug vandens atsargų.
Tikriausiai nustebsite, kad daugelis numirėlių čia palaidoti ne horizontaliai, kaip įprasta mūsų kraštuose, o vertikaliai. Taip, dar senais laikais buvo sugalvota taupant kapinių vietą, kad tilptų kuo daugiau kapų. Būtent todėl buvo įrengtos specialios mūrinės sienos, kuriose ir palaidoti žmonės. Daug metų į sieną nuguldavo numirėliai karstuose, vėliau, kai išpopuliarėjo kremavimas – tose sienose atsirado daug mažesnės nišos skirtos urnoms su mirusiųjų pelenais.
Barselonoje gyventojų nuolat daugėja – nenuostabu, kad kapinėms reikia vis daugiau teritorijos. Kadangi kalno padidinti niekas negali, nuspręsta didinti laidojimui skirtas sienas. Jas imtą plėsti į aukštį. Taip ir išdygo blokinius namus primenantys statiniai. Penkių, šešių, septynių ar net aštuonių aukštų. Kai žmonės ateina lankyti savo mirusio giminaičio, jie tiksliai žino, kurioje sienoje, kuriame aukšte ir kuriame langelyje jis palaidotas. Tam, kad nebūtų sumaišties ir betvarkės, įvesti specialūs kapų adresai, o gatvės, žinoma, turi pavadinimus.
Dar vienas įdomus dalykas – kas palaidotas konkrečioje vietoje galima suprasti ne tik iš antkapio užrašo, bet ir iš nuotraukų, kurias katalonai ten palieka. O šalia nuotraukų sudeda mirusiajam priklausiusius daiktus. Kokius nors aksesuarus, buityje naudotus rakandus, arba, jeigu tai buvo vaikas – žaislus. Prie įvairių sričių specialistų dedami jų profesijas atspindintys daiktai. Kai kurie giminės stipriai perspaudžia ir vietoje to, kad prie kapo paliktų vieną daikčiuką, sukrauna jų visą kalną. Kartais ir vertingo turto, kurį per keletą parų išsineša vagišiai. Pavyzdžiui, auksinius numirėlių dantis arba brangesnius papuošalus. Todėl ant medžių „Montjuïc“ kapinėse sukabinti perspėjimai nepalikinėti nieko, kas galėtų pritraukti nedorėlius.
Kapinėse labai lengva nustatyti, kas iš mirusiųjų gyveno turtingai, o kas vargingiau. Tai atspindi kapų dydis. Turtuolių, žinoma, dideli, sumontuoti atskiroje, vienos šeimos nariams priklausančioje sienoje. Kartais jie net išsiperka atskirą teritoriją, kurią pažymi paminklu. Bet ne tokiu, kaip Lietuvoje būna, o ženkliai didesniu, pavyzdžiui, pastato statulas – milžinišką angelą su arfa, šventąją mergelę ir kitokias, arba net stato mažą, privačią koplytėlę.
Pasiturinčių žmonių artimieji pasistengia ir su puošyba. Gėlių, kaip pas mus, žemėje beveik niekas nesodina, tačiau prideda dirbtinių. O taip pat prikabina kaspinų, juostų, įvairiausių burbuliukų. Kai kurie užsako brangią paslaugą, kad kiekvieną savaitę gėlininkai iš gyvų gėlių ant kapo sudėliotų piešinį arba kokį nors užrašą.
Tuo tarpu skurdesnės šeimos pasitenkina stiklinėmis durelėmis sienoje, už kurių ir sudeda tai, kuo nori papuošti sau brangaus, mirusio žmogaus kapą.
Prie garbingų asmenybių kapų katalonai sudeda jų pelnytus apdovanojimus, diplomus, surašo visus titulus, kokius tik tas žmogus turėjo. Taip tarsi parodydami, kaip didžiuojasi tais pasiekimais ir niekada jų nepamiršta.
Ilgainiui atsirado šiokia tokia konkurencija, be abejo, jeigu vienas šalia kito palaidoti du daktarai, tiek vieno, tiek kito šeimos nenorės nusileisti, todėl kiek įmanydami dės pastangas pasirodyti geriau. Gal tai ir juokingai skamba, bet apžiūrinėti jų pastangų vaisius tikrai įdomu.
Keisčiausios man pasirodė kelių sportininkų amžinojo poilsio vietos, kur giminės sukabino jų plakatus, nuotraukas su gerbėjais ir net išstatė laimėtas taures. O, kad visi atėję aplankyti kapo galėtų pajausti ryšį su mirusia žvaigžde – pastatytos lentos, kuriose galima parašyti savo mintis.
Svarbu žinoti, kad būti palaidotam „Montjuïc“ kapinėse nėra pigus malonumas. Pavyzdžiui, vieta kolumbariume kainuoja nuo 350 eurų iki poros tūkstančių. O tiems, kam norisi vertikalios vietos karstui, mūrinėje sienoje, mokėti reikės dar brangiau. Jeigu dabar atsirastų šeimų pageidaujančių išsipirkti atskirą lopinėlį kapinių žemės ir joje išskirtinai garbingai, atokiau nuo visų kitų, palaidoti savo artimąjį – tai kainuotų nuo 5000 iki 10000 eurų, vien už teritoriją. Antkapio gamyba, puošimas – tikriausiai dar tiek pat.
Visoje Ispanijoje laidojimo vietos turi savo nuomos taisykles. Keista, bet paprastiems gyventojams jos išduodamos tik ribotam laiko tarpui. Šeimos gali išsipirkti kapo nuomą 15, 30 arba 50 metų laikotarpiui. Be to, kiekvienais metais reikės mokėti kapo priežiūros mokestį kapinių administracijai, ši suma svyruoja nuo 10 iki 30 eurų.
Kai pasibaigia nuomos terminas, jeigu niekas už pratęsimą nesusimoka – urna arba karsto likučiai ištraukiami, vieta išvaloma ir būna perleidžiama kitiems žmonėms.
Tiek „Montjuïc“, tiek bet kuriose kitose Barselonos kapinėse pamatysite specialius sodus, kurie irgi turi labai rimtą savo paskirtį. Tarp medelių, krūmelių ir kitų augalų žmonės ateina išbarstyti savo mirusių artimųjų pelenus. Čia taip pat visiškai nemokamai į žemę galima įkasti urnas, vėliau sodininkas jas apsodina. Dažniausiai sodais naudojasi mažiau pasiturintys žmonės. Juose negalima dėti nei nuotraukų, nei mirusiems priklausiusių daiktų. Apie tai, kas ten palaidotas žinos tik patys artimiausi. Tai daugelį liūdina, bet jeigu kišenėse nėra pinigų – nieko pakeisti nepavyks.
Įspūdingiausiame pasaulyje mirusiųjų mieste dažnai vyksta kultūriniai renginiai. Klasikiniai koncertai, poezijos skaitymai, kartais net vaidinimai.
Siekiant pritraukti dar daugiau turistų prieš dešimtmetį buvo sugalvotos ir naktinės, kiek šiurpokos ekskursijos, kurių metu pasakojamos įdomiausių čia palaidotų žmonių biografijos.
