Dažniausiai užduodamas klausimas, kurį nuolat girdžiu iš savo draugų bei pažįstamų, o taip pat gaunu socialiniuose tinkluose: Orijau, noriu tėvams padovanoti kelionę, bet nežinau, kur jiems patiktų?

Visų pirma, mane be galo džiugina toks jaunų žmonių požiūris. Džiugina, kad pagaliau ne tik savo užpakaliais rūpinamės, bet ir norime tuo, ką uždirbame, pasidalinti su tais, kuriems turėtume būti labiausiai dėkingi. Vis mažiau mano amžiaus žmonių (devyniasdešimtųjų vaikai) nori pirkti daiktus. Nusprendė, kad keptuvę ir naują samtį mamos gali nusipirkti pačios, o tėčiai tikrai savarankiškai pasirūpins nauju plaktuku ar grąžtu. Čia parinkau visiškai stereotipinius daiktus, bet yra kaip yra, vis tik dažniausiai būtent tokias dovanas lietuviai dovanodavo daugybę metų.

Dabar laikai pasikeitę, viskas nepaprastai pagerėjo. Esame laisva šalis, galime keliauti kur tik norime, o svarbiausia – keliauti tapo nebrangu. Tik kai kuriems tėvams dar vis sunku tuo patikėti. Vienos draugės mama manęs kartą klausia: „tai kiek tu už tą Niujorką vaikeli mokėjai?“. – 250 eurų į abi puses, ponia Regina – aš jai sakau. Nustebo, nes galvojo, kad dėl kelionės į didžiausią Amerikos miestą turėjau butą parduoti. Juk jis taip toli. Pasirodo ne, butą vis dar turiu. Bet vis tiek sugalvojo, kodėl ji pati ten negalėtų vykti: „na, jums gerai, jaunimas, mokate angliškai, žinote, kaip ten tuose oro uostose elgtis“. Ir žinoma pasakė, kad pati tai tikrai nekeliautų, nes vos nuskristų, viskas, nebežinotų ką daryti. Nei iš vietos nepajudėtų.

Foto: Orijus Gasanovas

Iš dalies galima suprasti tėvų fobiją keliauti. Tiksliau ne fobiją, o susikurtus įsivaizdavimus apie galimus sunkumus. Ypač, jeigu dar niekur niekada nebuvo, tik Maskvoje prieš 40 metų, Leningrade (dabartinis Sankt Peterburgas) prieš 35 metus ir gal dar Latvijoje, penkis metus atgal.

Visi kraštai, kurie yra kiek toliau, jiems atrodo lyg svetimos planetos, lyg ten būtų kitas pasaulis, kuriame jie nemokėtų žengti žingsnio. Todėl, kai patys raginame juos išdrįsti nusipirkti pirmuosius kelionės bilietus, tai beveik bergždžias reikalas. „Nu, gal kada nors“, – sako jie. Ir tas „kada nors“ niekada neateina. Jie vis laukia kažkokio netikėto drąsos pliūpsnio.

Seniai aišku: reikia nustoti laukti, kol pirmąjį žingsnį žengs tėvai. Bent jau pirmomis jų kelionėmis turime pasirūpinti mes. Nupirkime bilietus, konkrečiomis datomis, į konkretų miestą ir viskas, neturės kur dėtis. Lygiai taip, prieš kokius dešimt metų padariau aš. Dabar mano tėvai jau dideli keliauninkai. Europa išmaišyta, manau greitai ateis metas skristi kažkur toliau.

O dabar grįžkime prie dažniausiai užduodamo klausimo. Tai, kur gi patiktų mūsų visų tėvams. Čia kreipiuosi į tuos „vaikus“, kuriems dabar jau virš dvidešimt metų. Jūsų tėvams gi turėtų būti virš keturiasdešimt, penkiasdešimt, šešiasdešimt ir daugiau metų. Ribų čia nėra, tinka ir gerokai vyresni.

Kaip žinia: visi jie moka rusų kalba, nes jeigu gimė Lietuvoje, tai gimė dar tais bjauriais laikais, kai buvome okupuoti. Su kitomis kalbomis daug kam yra sunkiau. Tik pagrindai, arba visiškai nulis.

Dažnam keliautojui, ypač pradedančiajam, kalba yra didelis dalykas. Jeigu nemokės paklausti „kur yra stotelė?“ arba „kiek kainuoja kava?“, jaus didelį stresą ir nežinomybę. Tai gali erzinti. Todėl ir siūlau atsižvelgti į šitą svarbų dalyką. Ypač, jeigu norite išsiųsti juos vienus, patys į kelionę nelydėsite ir nevertėjausite.

Foto: Orijus Gasanovas

Ir štai, po ilgos įžangos pristatau jums kraštą, kur mūsų tėvai tobulai pailsės. Tai GRUZIJA! Ne tik pailsės, bet ir jausis pamatę egzotikos, paragavę skanaus maisto, o svarbiausia – labai draugiškai priimti. Net gi sakyčiau: kaip tikri ponai. Visi tėvai nusipelno pabūti ponais.

„Mama ir tėti, keliausite į Sakartvelą!“, – siūlau jiems iškilmingai pranešti. Tai naujasis šios šalies pavadinimas, kurį dar ne visi girdėjo, todėl skambės intriguojančiai. Gal iš pradžių išsigąs, bet tada viską paaiškinsite.

Kodėl būtent ten?

Lietuviai ilgisi šilumos, o ten daug šilčiau. Atostogų sezonas nuo balandžio pradžios iki spalio galo.

Gruzija irgi priklausė sovietų sąjungai, todėl daugelis ten moka rusiškai. Tiesa, kalba su labai mielu, gruzinišku akcentu.

Kai 2008 metais kilo karinis konfliktas su Rusija, būtent Lietuva bene labiausiai palaikė Gruziją. Šios tautos žmonės tai puikiai prisimena ir iki šiol mus, visus atvykusius iš Lietuvos, vadina geriausiais draugais. Vien už tai, kad esame lietuviai galime gauti dovanų ar nuolaidų. Daug kas puola apsikabinti. Tai labai miela.
Labai didelis pliusas skaičiuojantiems pinigus. Gruzijoje yra pigiau nei Lietuvoje, o tai reiškia, kad tėvai galės sau daugiau leisti.

Pigus internetas ir telefono skambučiai. Vos tik nuskris, liepkite tėvams oro uoste įsigyti vietinę SIM kortelę su galimybe skambinti ir naršyti internete. Taip visą laiką turėsite su jais ryšį ir galėsite konsultuoti kelionės klausimais. Tokių SIM kortelių kainos prasideda nuo 4 eurų.

Kita rekomendacija: jeigu tai pirmoji jūsų tėvų kelionė, arba jeigu tai kelionė po labai didelės pertraukos – ji neturėtų būti per daug ilga. Sakyčiau, mažiau nei savaitė, gal 3-4 dienos. Per jas spės ir adaptuotis, ir priprasti prie aplinkos, o svarbiausia – tikrai ne mažai patirti ir pamatyti.

Foto: Orijus Gasanovas

Geriausia ir lengviausia Gruziją pažinti yra sostinėje Tbilisyje. Nuskristi ten iš Lietuvos, Vilniaus ir Palangos oro uostų galite su „Airbaltic“, su greitu persėdimu Rygoje. Kaip jau ne kartą savo straipsniuose minėjau – reisus jie turi kiekvieną dieną, tad susidėlioti kelionę galite kaip tik norite. Darbo dienomis, savaitgalį ar kažkaip kitaip. Kaip tik dabar, iki rugsėjo 19 dienos, dar visą savaitę vyksta „Didysis išpardavimas“, kurio metu „Airbaltic“ taiko dideles nuolaidas.

Tai kokie tie Tbilisio privalumai. Pradedant oro uostu – jis nedidelis ir visai nepainus. Daug kam, nekeliavusiems kažkodėl atrodo, kad visi pasaulio oro uostai yra kaip juodosios skylės, kur gali tiesiog pradingti amžiams. Šitame tikrai taip nebus, pažadu.

Tbilisis didelis miestas, kuriame gerai išvystytas transportas. Nuo metro traukinių iki autobusų ir troleibusų, o kas man labiausiai patinka – Tbilisyje pigus taksi. Už 2 eurus galima nuvažiuoti ilgus atstumus nuo durų iki durų, tikrai patogu. Dar vienas įkandamas malonumas yra privatūs vairuotojai. Dažniausiai tai nėra kažkokie profesionalai, o tiesiog vyrai, turintys nuosavą automobilį ir norintys papildomai užsidirbti. Privačius vairuotojus suorganizuoti gali buto, kuriame apsistosite šeimininkai. Taip pat viešbučių darbuotojai. Geriausia kreiptis ne į registratūrą, o pavyzdžiui į barmenę ar padavėją. „Gal žinote, kur galėčiau pasisamdyti vairuotoją?“, – paklauskite ir pabrėžkite, kad brangaus nenorite. Jie per dešimt minučių apskambins savo dėdes, tetas, pusbrolius ir senus klasiokus. Tikrai kažką suras.

Tbilisis geras dar ir tuo, kad čia kaip ir priklauso sostinei – labai daug lankytinų objektų. Senų pilių, šventyklų, milžiniška katedra, muziejai, koncertų salės ir teatrai. Kultūros su kaupu, tik svarbu atsirinkti ją pagal pomėgius. Man asmeniškai patinka šio miesto senamiestis, tos siauros ir painios gatvelės, kuriomis klaidžioji kaip labirintais. Tbilisis garsėja ir savo parkais, bei skverais, kuriuose verda atskiras gyvenimas. Miestiečiai mėgsta susirinkti juose ir rengti piknikus, žaisti šachmatais arba tiesiog daug valgyti.

Foto: Orijus Gasanovas

Maistas yra kita tema. Apie Gruzijos virtuvę aš visą knygą parašyčiau. Siūlau Tbilisyje savęs neriboti ir eiti per restoranus ir kavines kiekvieną dieną, po tris kartus. Kaukazietiška virtuvė viena iš mano mėgstamiausių, viliuosi, kad patiks ir jūsų tėvams. Na, bent jau šašlykus tai tikrai mėgsta daugelis lietuvių. O kur dar garsioji „charčio“ sriuba... Kai vaikštai gatvėmis atrodo, kad visos jos kvepia troškintomis daržovėmis, kepama mėsa ir gruziniška duona. Tai yra Tbilisio kvapas.

Šiame mieste taip pat yra daug keistų, egzotiškų vietelių. Mėgstantiems keistesnius objektus arba nestandartinį turizmą. Pavyzdžiui, milijardieriaus, turtingiausio gruzino Bidzina Ivanishvili futuristinis namas, lyg agento „007“ tvirtovė. Miesto gyventojai jį vadina „baisuokliu“, žurnalistai iš viso pasaulio sarkastiškai juokauja, kad tai pavyzdys, kaip kai kurie turtuoliai nemoka tinkamai išleisti pinigų. Esu rašęs apie tą namą ir aš, galite paskaityti ČIA.

Netrukus DELFI Kelionėse pristatysiu savo rekomendacijų sąrašą – vietas, kurias privaloma aplankyti Tbilisyje. Prieš kelionę galėsite jį atspausdinti tėvams.