Keliaujantys į Odesą drąsiai galėtų rengti visuotinę apklausą: ar verta užsukti į didžiausią ir garsiausią šio miesto turgų „Privoz“? Esu tikras, konkretaus atsakymo negausite, nes kiek žmonių – tiek nuomonių. Labiau vakarietiški, pasaulio matę ukrainiečiai vos ne ant kelių puls, ir maldaus, kad net artyn to turgaus nesiartintumėte. Vadins tai miesto gėda, blogiausia vieta. Paprastesni žmonės juoksis vien iš tokio klausimo, kvatos iki nukritimo, nes tas „Privoz“ jų kasdienybė ir nieko įdomaus ar išskirtinio jie ten nepastebi. „Jeigu nori daržovių ar mėsos – važiuok“, - sakys. Yra dar visokių rūšių patarėjų.
Vieni šnibždėsis, kad tame turguje knibžda vagių, perspės saugotis kiekvieno praeivio. Bus tokių, kurie siūlys palydėti asmeniškai ir dar vertėjo bei derybininko paslaugas įkiš. Ir, žinoma, nuplėš iš jūsų pinigų už tai. Gal dar net pameluos, kad įėjimas į turgų kainuoja, todėl lieps susimokėti už bilietą. Todėl, jūs nuomonių geriau neklauskit, o aš pabandysiu smulkiai ir aiškiai surašyti, kuo gi tas „Privoz“ įdomus ir išskirtinis, kas ten gali nutikti, kas nudžiugins ir kas liūdins. Paskaitykite, o tada jau patys nuspręsite norisi į vidų ar ne.
Įžangai šioks toks epizodas, kurį grįžęs iš Odesos pasakoju draugams ir juos tai labai nustebina. Gal ir jus sudomins.
Skerdienos skyrius. Eilė skaromis galvas pasidabinusių moteriškių, palinkusios prie visaip išdarinėtų galvijų: kiaulių, veršių ir t.t.
Prie pirmos pardavėjos – Nadieždos Aleksandrovos – stovi pamerktos trys puokštės didelių rožių, aukštais kotais ir gerokai subrendusiais žiedais. Pati Nadiežda už tų gėlių vos vos matosi. Šalia lašiniais apkrauto prekystalio ji su keliomis savo kolegėmis gurkšnoja kažkokį gėrimą su laipsniais. Kai koks pirkėjas užmato, moteriškės ima kvatoti, burkuoti. Bet nesiliauna, jos toliau gurkšnoja, nes Nadiežda, pasirodo, švenčia gimtadienį. Būtų norėjusi nedirbti, bet kas pinigus šeimai į namus parneš, jeigu ne ji. Privalėjo dirbti. Leidžia sau tik vieną išeiginę per savaitę.
Visai šalia, per prekystalius į kairę pusę, triušių mėsa ir elniena arba briediena (taip ir nesupratau) prekiaujanti Leokadija. Ji beveik apžiojusi mobilaus telefono ragelį rėkia visa gerkle, aiškina, įrodinėja kažkokią tiesą. Paklausiau, kas atsitiko, su kuo pykstasi? Leokadija atvira moteris: vyras užkniso juodai, pas kitas vaikšto, į pastabas nekreipia dėmesio. Jeigu taip ir toliau – Leokadija varys jį iš namų, nes kantrybės taurė jau persipildė. Viskas.
Pilnomis akimis pavydo, tiksliau viena akimi į Leokadijos pusę žiūri Teresa Ivanovna, prekiaujanti įvairiomis kiaulienos dalimis. Ak, kad jai tiek drąsos vyrą iš namų išvaryti. Kaip ji to norėtų, kiek apie tai svajota. Bet vyras ne iš tų, kuris klauso moters prašymų. Smurtauja namuose, sumuša taip, kad į turgų gerbiama Teresa ateina kruvinomis žaizdomis, mėlynėmis nusėtu kūnu. Ant akies uždėtas raištis jos kolegių jau seniai nestebina. Ir jos šeimyninės dramos nekelia jokių emocijų. Priima kaip normą, tarsi taip ir turi būti.
Mėsos skerdienų pardavėjos atviros kaip knyga. Viskas vyksta vienoje eilėje, kiekviena iš jų – istorija. Gali nieko nepirkti, tiesiog prieini ir jos pasakoja viską, kuo gyvena. Toks yra „Privoz“ stilius, pardavėjai čia garsėja nuoširdumu. Kad ir koks liūdnas kartais jis bebūtų...
Pavadinimas „Privoz“ išvertus į lietuvių kalbą reiškia „užvežimą“, „privežimą“ arba „atvežimą“. Supraskite: visos prekės čia, iš kur nors atvežtos. Turgaus istorija prasidėjo dar 1827 metais, kai įvairios prekės buvo parduodamos iš arklių tempiamų karietų ir vežimų. Tuomet, augant miestui, augo ir turgus, kol galiausiai tapo maždaug aštuonių hektarų dydžio prekybos erdve. Čia kasdien savo dirbinių, maisto, ar tiesiog nereikalingo turto parduoti atkeliauja apie šešis tūkstančius pardavėjų.
Patys ukrainiečiai sako, kad „Privoz“ – didžiausias maisto turgus Ukrainoje, ir net vienas didžiausių pasaulyje. Bent posovietinėse šalyse tai tikrai.
Vyresnės kartos atstovai pasakytų, kad žino šitą turgų iš populiarios sovietinių laikų komedijos „Polosatyi reys“, mat šį filmą įkvėpė nutikimas „Privoz“. 1940-iais zoologijos sodo gyvūnai buvo pervežami iš Odesos į Simferopolį, kai keturių metų amžiaus dramblys Murza pabėgo ir nuskuodė tiesiai į turgų prie šviežių vaisių ir daržovių. Jis suvalgė kelis obuolius, iš bačkos ištraukė kelis marinuotus agurkus, paragavo kopūstų ir džiovintų vaisių. Dramblys netrukus buvo sugautas ir apgyvendintas zoologijos sode, tačiau turgaus lankytojai apie incidentą kalbėjo ne vieną dešimtmetį. Kalbos pasklido iki kino studijos, tada buvo sukurtas ir turgų išpopuliarinęs filmas.
Pagrindinis Odesos turgus yra tikras įkvėpimo šaltinis ne tik smalsių pirkėjų akims, bet ir menininkams. Garsūs Sovietų Sąjungos rašytojai čia leisdavo dienų dienas klausydami vietinio žargono, apkalbų, stebėdavo turgaus žmones ir vėliau viską paversdavo literatūros klasika. Čia gimė dramos, tragedijos ir komedijos.
Dabartiniais laikais čia zuja gatvės madas fiksuojantys fotografai, tinklaraštininkai ir įdomybių ieškotojai.
„Privoz“ visais laikais garsėjo kaip vieta, kur galima rasti VISKO. Juokais ar ne, bet būdavo sakoma, jog net atominių ginklų. Tuomet, kai visoje Sovietų sąjungoje siaubingai trūko maisto ir kitų prekių, to beveik nejautė „Privoz“ prekybininkai. Žmonės pasakoja, kad net tuo metu čia buvo importinių vakarietiškų prekės ženklų drabužių ir egzotiško maisto. Nors dalis tų drabužių buvo abejotinos kilmės, pirkėjų tai neatbaidydavo. Tereikėjo žinoti, ko paklausti, ir būti pasiruošusiam atitinkamai sumokėti. „Juodų ikrų pas mus buvo visais laikais, kiek tik nori. Ir mėsos niekada netrūko“, - man pasigyrė beveik keturiasdešimt metų turguje dirbanti Halina. Anuomet ji pardavinėjo žuvį ir jūros gėrybes, dabar ji jau kiaušinių specialistė.
Šiandieniniame „Privoz“ ant nuolatinių, laikinų, pusiau laikinų prekystalių ar net kandžių suvalgytų patiesalų galima rasti visko: nuo ratų automobiliui iki vietinio ūkininko užaugintų agurkėlių.
Be to, galima neblogai prisiragauti ar net prisivalgyti degustacijų metu. Penkių šimtų rūšių lašinių, įvairaus saldumo pieno, dešimties lygių rūgštumo grietinės, pardavėjų namuose prikeptų kotletų, karbonadų ir kitokių kepsnių, naminio aguonų pyrago, medaus torto ir blynų su įvairiais įdarais. Mums gal ir nieko egzotiško, tačiau vakariečiams iš Britanijos, Vokietijos, Olandijos ar Šveicarijos – tikras atradimas. Kai kokia nors bobulytė atkiša užsienietiškai kalbančiam pirkėjui peilį su atriektu storu gabalu lašinių – tam turistui akys ant kaktos iššoka.
Daugelis prekių, tiek maisto, tiek buities, „Privoz“ turguje dvigubai ar net trigubai pigesnės nei pas mus Lietuvoje. Tik ne visi kainas užsirašo ir viešai skelbia. Daug pardavėjų gudrauja ir savo prekės kainą nustato tik tada, kai paklausia pirkėjas. Vieniems būna pigiau, kitiems brangiau, priklauso nuo to, kaip atrodote.
Bet žinodami šią gudrybę jūs tiesiai šviesiai galite tai pasakyti pardavėjui ir paklausti: o kokia mažiausia kaina, už kiek parduodate vietiniams? Arba tiesiog palaukti, kol prieis koks nors odesietis ir pirks tai, ko ir jūs norite. Paklausykite, už kiek tam žmogui parduos, tada už tą pačią sumą pasiimkite prekę sau.
Jeigu pažvelgtume į pasaulines tendencijas, tai „Privoz“ yra labai madingas turgus, nors ir patys pardavėjai to gal net nežino. Užsienio portalai ūžia, kad čia – bene viskas ekologiška – juk atkeliauja iš privačių asmenų, o ne kokių didelių fermų ar fabrikų. Ekologiška ir labai labai pigu – vakaruose to jau neberasime, nors ir ekologijos lygio čia nepatikrinsime. Visokie sertifikatai šiame turguje dar negirdėtas dalykas. Paprašytumėte tokio, pardavėjas išsigąstų ir pamanytų, kad atvykote iš kokios nors inspekcijos. Esu užtikrintas – pradėtų bartis, keiksnotis, kad neleidžiate jam užsidirbti, kad kišate pagalius į ratus. Nuraminti užsiliepsnojusį turgaus žmogų vargu ar pavyktų, net jeigu pultumėte atsiprašinėti.
Man buvo panašus incidentas nutikęs, kai plastmasinėse dėžėse termiškai neapdorotus mėsos gabalus parduodančios moters paklausiau, ar ši nebijo, kad mėsa ant saulės gali sugesti. Ji nesuprato mano draugiškos pastabos, ir kad puolė akių draskyti, kad ėmė rėkti, visi aplink į mus žiūrėjo, o aš raudonavau iš gėdos, bet ponia nesiliovė. Pakėliau rankas į viršų, kaip ženklą, kad pasiduodu. Nu kur jau ji nustos rėkti, toliau barė mane. Visokio plauko patarėjai, pamokslautojai ir inspektoriai – tegu eina tolyn, „Privoz“ žmonės jų nemyli.
Tik vėliau, atidžiau viską apžiūrėjęs, supratau, kad šiame turguje šaldytuvų ar šaldymo kamerų yra labai nedaug. Beveik visi mėsų, pieno produktų, žuvies ir kitų, greitai gendančių produktų pardavėjai savo prekes laiko tiesiai ant prekystalio arba plastmasinėse dėžėse. Ir niekam dėl to galvos neskauda, niekas nepergyvena, kad Odesoje tvyrantys karščiai gali kažkaip pakenkti jų prekėms. Pavyzdžiui, tą dieną, kai lankiausi „Privoz“ lauko temperatūra buvo +28 laipsniai.
Bet šaldymo įrangos nebuvo ir nebus, nes tai daug kainuoja. Pirmiausia, reikia ją nusipirkti, o tada dar ir išlaikyti, sumokėti už elektrą. Daugeliui turgaus bobulyčių ir tetučių tai neįsivaizduojama prabanga. Jos maksimaliai susimažinusios savo darbo kaštus, kad tik pavyktų užsidirbti.
Žinoma, po dienos, tos prekės, kurios nebuvo parduotos pradeda skleisti ypatingai aitrų dvoką. Daug ką, ko jau kitą dieną nepavyktu parduoti – pardavėjos meta į čia pat stovinčius konteinerius. Ar galite įsivaizduoti tą kvapų puokštę? Ne, jūs tikrai negalite, nes niekada neįsivaizdavau, kad kas nors gali taip smirdėti.
Todėl pirmą kartą į šį turgų atvykstantys kemšasi nosis, bet ir tai nepadeda. Todėl žmonės su jautresnėmis uoslėmis ilgai ten neišbūna. Ima skųstis svaigstančia galva, arba sako, kad supykino.
Na, nesiginčysiu, taip tikrai gali būti.
Jautresnių nervų pirkėjus privalau perspėti ir dėl vaizdų, kurie gali šokiruoti ar kelti nemalonių asociacijų. Tikrai nuoširdus patarimas: pasisaugokite mėsos skyriaus, jeigu jus baugina ištryškusio kraujo, nukapotų galvų ir kitų galūnių vaizdai. Neabejoju, kad daug kas, po apsilankymo „Privoz“ mėsos paviljone nusprendžia tapti vegetarais ir veganais.
Eina teta pardavėja ir paskui save už virvės traukia dėžę įvairių mėsos gabalų. Ta dėžė velkasi grindiniu. Teta eina pro pirkėjus su vaikais, vaikai puola klykti ir verkti, prašosi ant tėvų rankų. Susirūpinusi mama klausia dukrelės: kas nutiko? Dukrelė kukčiodama sako: tetos dėžėje buvo kažkokia galva su akytėmis. Tos akytės žiūrėjo tiesiai į mažą mergaitę. Baugu pasidarė.
Dar labiau vaikus reikėtų saugoti nuo triušienos ir vištienos prekystalių. Guli mažyliai triušiukai nudirtu kailiu, tik kojytės likusios su kailiuku. Eina pro šalį išrankūs pirkėjai, kilnoja tą mėsą, apžiūrinėja iš visų pusių. O tos kojytės tabaluojasi. Ir su vištelėmis panašiai. Išpešiotos, bet dar su keliomis plunksnomis, paliktos kojytės ilgais nagais. Užsieniečiai šiuos dalykus fotografuoja, vieni kitiems puola rodyti. Pardavėjos dėl to kiek pyksta, jos nesupranta, kas gi čia keisto. Rusiškai viena kitai sako: „Man jau nusibodo tie fotografavimai, aš nesuprantu, ar jie vištos nėra matę?“
Beje, dėl kalbos turguje. Jeigu kalbate tik angliškai, vokiškai, ispaniškai ar itališkai – nieko gero nebus. Pardavėjos moka vos vieną kitą žodį, arba visai nieko nesupranta. Geriausia mokėti rusiškas frazes, tada jums pavyks ne tik nusipirkti, bet ir nusiderėti. Beveik visos linkusios pamažinti kainą, be to, jos labai mėgsta paklausinėti iš kur esate atvažiavę, paklausinėja ir apie Lietuvą.
Žuvies paviljone jausmas kaip jūrų muziejuje. Eini pro prekystalius ir dairaisi į dar niekur nematytas žuvies rūšis. Kai kurios į „Privoz“ pristatomos dar gyvos. Tiksliau reikėtų sakyti – leisgyvės. Jas, judančias sudeda ant prekystalio ir kad nenugaištų nuolat laisto vandeniu, drėkina. Pardavėjos net turi asistentes, kurios su specialiais purkštukais kas pusvalandį atlieka savo misiją.
Tikriausiai daugiausiai dėmesio čia sulaukia ikrų pardavėjai ir pardavėjos. Prie jų nuo ankstyvo ryto driekiasi eilės. Buvo įdomu stebėti, kaip atsakingai prekę renkasi šio delikateso mėgėjai. Po vieną ikriuką apžiūri, net pauosto ir tada ragauja. Tik neišmanėliui visi ikrai gali pasirodyti vienodi.
Jūros gėrybių mėgėjui čia gali susisukti galva iš laimės, o nemėgstančiam jų – iš šleikštulio. Žuvies skyriuje jūsų laukia šviežios, sūdytos, rūkytos, džiovintos ir net marinuotos jūros gėrybės.
Mane labai nustebino kiaušinių skyrius. Niekada negalvojau, kad parduodant šį produktą gali būti tokia pasiūla ir tokie skirtumai. Kiekviena pardavėja turi mažiausiai 20 rūšių baltų, rudų, margų vištų, putpelių, stručių ir kitų paukščių kiaušinių.
Kad patrauktų pirkėjų dėmesį savo pamainos pradžioje pardavėja prie kiekvienos paletės į indelį įmuša kiaušinį. Paklausiau: kam to reikia? Paaiškino, kad geros namų šeimininkės renkasi ne pagal lukštą ir ne pagal dydį, o pagal tai, kaip atrodo to kiaušinio vidus. Ar baltymas neturi atspalvio, nes pasirodo būna šviesesnis, skaidresnis ir tamsesnis arba net pageltęs. Ir aišku pagal trynio geltonumą. Kuo geltonesnis – tuo geriau. O tobuliausia, kai trynys primena saulėlydžio spalvą. Bet tokie būna brangiausi.
Porą valandų praleidau tarp pieno produktų. Aršiausios man pasirodė grietinės prekeivės. Jos net barasi, jeigu pirkėjas nesutinka paragauti jų produkto. Ir nevengia peikti savo konkurenčių prekių. „Pas ją rūgšti, pas mane saldesnė“, - bandė mane sugundyti viena. Netrukus įsikišo kita: „Pas jas abi prasta, skysta grietinė. Mano daug riebesnė“, - viliojo.
Kovodamos už kokybės ir skonio reputaciją grietinės prekeivės negaili produktu pavaišinti visus, kas tik eina pro šalį. Degustacija vyksta labai įdomiu būdu: šaukštu grietinę užtepa ant rankos. Maždaug ties nykščiu ir rodomuoju pirštu. Tada pirkėjas nusilaižo ranką ir įvertina: pirks ar nepirks. Ranka lieka šiek tiek suriebaluota, šiek tiek su kvapu, bet niekas dėl to nepergyvena. Juk reikėjo paragauti, kaip kitaip.
Rimtos degustacijos vyksta ir tortų bei pyragų skyriuje. Prekeivės didelėmis raidėmis užsirašiusios, kad visus kepinius gamino pačios, savo namuose, pagal slaptą šeimos receptą. Kiekvienam norinčiam atpjauna naminio „Napoleono“, „Medučio“ ir kitų klasikinių pyragų. Bet nepadarykite klaidos, jeigu ragavote pas vieną, teks ragauti ir pas kitą. „Pas mane kitoks skonis, paragauk, gal labiau patiks“, - puola siūlyti. Jeigu sakysite, kad nenorite, kad jau pakankamai pasisaldinote: įžeisite pardavėjas, supyks.
Viena tortininkė man puolė girtis, kad jos kepinius jau daug metų užsisako kelios kavinės mieste. Tai lyg kokybės ženklas.
Tuo, kad tiekia produktus visuomeninio maitinimo įstaigoms turguje giriasi daug kas. Dažniausiai net turi užsikabinę lenteles su kavinių ir restoranų pavadinimais.
Beje, buvo bandyta Odesos skonius iš „Privoz“ atvežti net į Londoną. „Babel House“ restorane kurį laiką buvo patiekiami patys tradiciškiausi ir įmantriausi Ukrainos valgiai, produktus pristatant tiesiai iš šio turgaus. Deja, restoranas neišgyveno – „Privoz“ gėrybės londoniečių nesužavėjo.
Odesoje galima sutikti įvairiausių tautybių žmonių, miestas laikomas vienu tautiškai įvairiausių. Ne išimtis ir turgus. Vietiniai ukrainiečiai sako, kad Odesos tarmė yra išskirtinė. Manoma, kad ji ir gimė „Privoz“ turguje dėl čia nuo senų laikų prekiaujančių rusų, žydų, kaukaziečių ir kitų tautybių žmonių, smarkiai paveikusių tarmę. Ir net sugalvojusių naujų, tik Odesoje vartojamų žodžių.
Deja, ne visi čia, ir kituose Odesos turguose prekiaujantys kitataučiai tuo užsiima legaliai. Pernai rugpjūtį dvejose miesto turgavietėse buvo sulaikyti 17 nelegalių imigrantų iš Vietnamo, Uzbekistano, Kinijos ir Azerbaidžano.
Kur daug atvykėlių – ten ir daug vagių, tad vaikštinėdami po „Privoz“, būkite labai atidūs, nuolat dairykitės per petį. Vagiliauja tiek moterys, tiek vyrai, net ir vaikai. Nešvarūs darbeliai vyksta profesionaliai, pagal iš anksto parengtus planus. Tad dažnai apie tai, kad buvo apšvarintas žmogus pastebi tik daug vėliau.
Turguje vagims yra skirtos gėdos lentos, kur sukabinti pačių agresyviausių, daugiausiai prisidirbusių vietos kišenvagių portretai. Tik turėkite omenyje, kad daugelis jų moka maskuotis, keisti išvaizdą. Nebūtinai pažinsite, net ir tą, kuris jau yra paviešintas lentoje.
„Privoz“ turgus yra unikalus tiek savo prekėmis, tiek pardavėjais. Niekur pasaulyje tokio nemačiau, todėl tikrai garantuoju, kad įspūdis liks ilgam. Beje, pastebėkite kaip kai kurie ten išsipuošia savo darbo vietas – gėlėmis apkabina, blizgučių prideda.
Pas gruzinus pardavėjus būtinai paragaukite šviežiai spaustų granatų sulčių, pagirkite daržovių pardavėjas, kaip elegantiškai ir stilingai jos sukrauna savo prekes, kokias puokštes sudeda iš salotų lapų ir agurkų. Vienai priėjau ir pasakiau: „matosi, kad mylite savo darbą“. Ta net paraudo, puolė girtis savo kolegei. Įsigykite ukrainietišku stiliumi marinuotų arba raugintų daržovių, kurias pagal jūsų pageidavimą gali net užvakuumuoti, kad kelionėje būtų lengviau transportuoti.
Į Odesą iš Lietuvos nuvykti galima kiekvieną dieną, nebūtinai savaitei, jeigu norite – galite tik savaitgaliui. Tikrai spėsite nemažai pamatyti. Skridau vakariniu „Airbaltic“ reisu, ketvirtadienį po darbo. Iš Vilniaus oro uosto, su greitu persėdimu Rygoje. Taip pat galima skristi ir iš Palangos. Atgal į Lietuvą „Airbaltic“ nuskraidino vėlai sekmadienio naktį.
„Privoz“ turgus dirba kasdien, išskyrus pirmadienį, nuo 7 val. ryto iki 19val. vakaro. Intensyviausia prekyba vyksta iki 15 val., po to lieka tik ištvermingiausi. Didžiausios spūstys turguje būna šeštadieniais ir sekmadieniais.
