Nei Maskvoje, nei Sankt Peterburge neteko sutikti tiek daug sovietinės santvarkos gerbėjų, kiek jų per porą dienų sutikau Kaliningrade. Matyt, dėl savo keistos geografinės padėties šis regionas turi savotišką „atskirto broliuko“ kompleksą. Vietiniai žmonės nesijaučia nei europiečiais, kokiais juos laiko kitose Rusijos vietovėse, nei tikrais rusais, kokiais juos laikome mes.
Ir nors „sovietai“ mirė prieš trisdešimt metų, toks vaizdas, kad čia ne visi tai iki galo suvokia. Miestuose toliau didingai stovi Lenino paminklai, pagrindinius regiono objektus „puošia“ kūjis su pjautuvu, daugybėje vietų vis dar kabo užrašas „SSRS“. Ne tik nuo tų laikų užsilikę, bet ir nauji.
Pagrindinėje miesto gatvėje – Lenino prospekte – daugiau nei prieš metus atsidarė nauja valgykla. Šeimininkai sugalvojo ją pavadinti „sovietine“ ir įrengti taip, kaip valgyklos atrodydavo tais laikais. Ant lentynų pristatinėta matrioškų, degtinės butelių, ikrų konservų, „samovaras“ ir kitos sovietinės relikvijos. Ant sienų priklijuoti komunistų partiją šlovinantys plakatai.
Pasistengta ne tik pardavėjas aprengti taip, kaip būdavo anais laikais, bet ir patiekalus ruošti pagal sovietinius receptus. Tik kainos čia ženkliai didesnės nei būdavo anuomet. Štai pietūs – jautienos troškinys su bulvių koše, kopūstų salotomis ir gėrimu kainuoja beveik 5 eurus. Aplinkinėse vietose gal ir galima pavalgyti pigiau, bet ši valgykla neatsigina klientų. Čia eina tiek turistai, tiek miesto gyventojai. Vieniems tai sentimentų pilna vieta, kitiems smagu pasijusti nukeliavus laiko mašina.
– Iš kur atvykote? – klausia manęs persikais ir abrikosais prekiaujanti Kaliningrado turgaus pardavėja, ryškius juodus plaukus išpūtusi, kaip kokį oro balioną.
– Lietuviai. Iš Vilniaus mes, – išdidžiai atsakau.
- Labas, labas, – tuoj puola sveikintis mūsų kalba. Ir pasigiria, kad prieš daug metų dažnai keliaudavo po Lietuvos miestus. Net draugų ten nemažai turėjo.
– Ot geri buvo laikai, jokių sienų, jokių problemų. Gerai visi gyvenome, nebuvo kuo skųstis, - atsidūsta ji.
- Kad dabar jau geresni laikai. Laisvi esame, galime gyventi kaip norime, keliauti po visą pasaulį, niekas nekontroliuoja, – tęsiu pokalbį, ir kiek supykdau pardavėjos prijuostę vilkinčią prekeivę.
– Nieko dabar gero. Per tą jūsų Lietuvą esame atskirti nuo Maskvos. Anksčiau sėdi į traukinį ir važiuoji už centus, o dabar vizos, pasieniai kažkokie. Vienos problemos, todėl nustojau keliauti, – skundžiasi ji.
Po to šmaikštaudama apkaltina, kad esu per jaunas suprasti sovietinių laikų gėrį, bet palinki paskaityti, pasidomėti.
Tikiu, kad ta moteriškė nieko blogo nenorėjo ir tikriausiai ji nedirba jokioms spec. tarnyboms. Tiesiog ji tais laikais, kai buvo žymiai jaunesnė, buvo laimingesnė, gražesnė, todėl ir užsifiksavo moters galvoje sovietinių laikų pliusai.
Dabar ji ne tokia laiminga, nes Kaliningradas nėra pati populiariausia vieta. Turistų čia nedaug, vietiniai gyventojai nėra patys turtingiausi Rusijoje, todėl turguje daug neišleidžia. Prekyba vyksta, bet silpnai. Užsidirba nedaug, todėl ji nepatenkinta.
Tokių, kaip ši prekeivė Kaliningrade – ant kiekvieno kampo. Toks vaizdas, kad visi, kam dabar virš keturiasdešimt, norėtų senosios santvarkos. Šio regiono žmonėms patiko be jokių sienų keliauti po kaimynines šalis. O dabar Lenkija ir Lietuva apribojusios judėjimą, reikalauja vizų. Tai vietinius žmones erzina labiausiai. Dar jiems pikta, kad Lietuvos žiniasklaidoje blogai aprašomas jų šalies lyderis Vladimiras Putinas.
- Kodėl jo taip nemėgstate? - pasiteiravo taksi vairuotojas, kurį man iškvietė restorane. Ir tuoj puolė piktintis, kad visa Europa, tame tarpe ir mūsų šalis, taip palaiko Ukrainą. „Ko jie ten visi verkia? Kas jiems negerai?“ - toliau bėrė klausimus jis. Nenorėdamas veltis į konfliktą tik leptelėjau: „Karas visuomet yra negerai. Gaila žmonių“. Vairuotojui šio atsakymo buvo negana, jis ir vėl bandė provokuoti kalbomis apie Putiną bei jo valdymą. Akivaizdu, taksistas didelis savo šalies lyderio fanas.
Nežinia, ar regione daug rusiškos propagandos, ar vietiniai žmonės nuoširdžiai myli savo šalį, bet į akis krinta kaip stipriai jie bando tai pademonstruoti. Tikriausiai pats populiariausias galvos apdangalas – beisbolo kepuraitė su šalies herbu, arba su dideliu užrašu „Rusija“. Tokias dėvi tiek jaunimas, tiek vyresni. Ypač jas mėgsta dirbantys lauko prekyboje.
Dar viena stipriai paplitusi mada – sportiniai kostiumai su šalies pavadinimu. Pavyzdžiui, prekybos centre „Europa“ esančioje „Adidas“ parduotuvėje tokius reikia užsisakyti iš anksto. „Neliko dydžių ir spalvų, tik tai, ką matote salėje. Jeigu kažko norite – reikės palaukti savaitę arba šiek tiek daugiau“, - paklaustas, ar tai pati paklausiausia prekė atsakė pardavėjas. Beje, toks treningas yra brangesnis, nei įprastas „Adidas“ sportinis kostiumas.
Trys girtuokliai, centrinėje Kaliningrado Pergalės aikštėje, vidurį dienos gėrė degtinę. Gėrė ir kažką dainavo, rėkavo ant pro šalį einančių žmonių, prašė cigarečių. Paklausiau vyrų, ar jų mieste galima viešumoje gerti. Tie, kad prapliupo juoktis, kvailiu vadinti. „Viskas čia galima, Rusijoje taisykles galvoja žmonės“, - puolė girtis vienas. Jis manęs paklausė, iš kur atvykau. Išgirdęs atsakymą nudžiugo, pasirodo, kadaise dirbo Klaipėdoje, žvejybiniame laive. Bet griuvus sąjungai sugrįžo atgal į savo miestą. Jis pasitaisė kepurėlę ant galvos ir ėmė verkšlenti, kad neturi darbo, kad gaunama pašalpa per maža.
– Labai mylim lietuvius, tik kodėl jūsų čia tiek mažai? Ar bijote mūsų? – pokalbį toliau mezgė girtuokliai. Stebėtina, bet net pasiūlė kartu su jais išgerti. Patys daug neturi, bet dosnūs vyrai.
Atsisakiau ir jau stojausi eiti, kaip tik tada prie vyrukų prisistatė policijos pareigūnė. Štai ir atsakymas – gerti viešumoje Kaliningrade nėra normalu. Tokių daug, bet pareigūnai bando su jais tvarkytis. Gaudo, baudžia, kartais išsiveža.
Nors daug metų praėjo – prie Kaliningrado daugiabučių santvarka ta pati, kaip sovietiniais laikais. Susirinkusios kiemo aktyvistės ant suoliukų diskutuoja svarbiais klausimais. Apie politiką, apie kaimynus, apie orus – kas tik šauna į galvą. Iš tokios rimtos diskusijos ištraukiau, miesto centre, dvylikaaukščiame name gyvenančią pensininkę Nataliją. Ji sutiko papasakoti, kaip gyvena vietos pensininkai.
– Noriu parduoti butą, bet niekas neperka, – iškart pasiguodė ji. Dviejų kambarių, beveik penkiasdešimties kvadratinių metrų patalpa jai jau per didelė. Be to, trūksta pinigėlių, tad norėtų pardavusi šiek tiek pasilikti sau, o kitus investuoti į butą kuklesnėje vietoje, toliau nuo centro.
– Kiek prašote už jį? – paklausiau Natalijos. Ji nepasimetė: trijų milijonų rublių. Eurais tai būtų apie 42 tūkstančius. Namas, kuriame gyvena ši ponia – senokai nebespindi grožiu, veikiau prašosi renovacijos. Bet niekas jos nenori daryti, guodėsi ši spalvinga striuke pasipuošusi moteris.
Natalija, kaip ir daug mano sutiktų kaliningradiečių, padūsavo, kad gyventi atskirtiems nuo Maskvos sunku. Esą dėl to užsidaro vietos fabrikai, stoja pramonė ir krašte mažėja pinigų. „Mūsų verslininkams sunku iš Kaliningrado išvežti savo pagamintas prekes, reikia vežti per Europą, todėl viskas labai išbrangsta“, – aiškino ji. Tačiau sugrįžti atgal prie sovietinės santvarkos ji nenorėtų. „Tada nebuvo tiek daug spalvotų drabužių“, – nusikvatojo, juk pati mėgsta puoštis. Ji tikisi, kad jos tėvynė greitai susitaikys su kitomis šalimis ir viskas pagerės.
Keliaudami į Kaliningrado sritį turėkite omenyje, kad galite išgirsti keistų klausimų ar pastebėjimų. Svarbiausia į viską reaguoti apgalvotai, nesikarščiuoti ir nesivelti į konfliktus. Atminkite – esate svečiuose.
Tikriausiai pati keisčiausia situacija, kurią praėjusį savaitgalį išgirdau viešėdamas Karaliaučiuje, nutiko viename vietos kurorte. Gatvėje uogomis ir agurkais prekiaujančios bobutės išgirdusios, kad esu iš Lietuvos, tarpusavyje pradėjo diskutuoti: „O tu žinai, kad jie ten Europoje nesąmones apie mus šneka. Amerikiečiai su vokiečiais skelbia, esą jie laimėjo karą. Esą mes pasidavėme“, – postringavo viena.
Kita tuoj puolė piktintis ir juoktis: „Kad nuolat jie apie mus nesąmones rašo“. Nustebau išgirdęs tokias bobučių naujienas. Klausiu: o kas jums taip sakė? Kur čia taip rašė? Bobutė negalėjo prisiminti. Bet toliau piktinosi.
