Kaip įsivaizduojate savo senatvę? Kur svajojate ją praleisti? Jeigu dar neturite susigalvoję atsakymų, juos siūlo internetas.
Šimtai interneto puslapių, matyt, remiami nekilnojamo turto agentūrų ar panašių organizacijų, skelbia, kad Portugalija yra viena geriausių šalių emigruoti pensinio amžiaus žmonėms. Čia visada geras oras, puiki kultūra, skanus maistas, įkandamas nekilnojamas turtas. Vien tik privalumai.
Pensininkai nepatenkinti
Tik mažytė smulkmena, kaip tose reklamose būna, po paaiškinamąja „žvaigždute“ paslėpta: tokia rekomendacija taikoma ne visiems pensininkams, o tik tiems iš turtingesnių šalių. Kelios tokios reklaminės svetainės skelbia, jog vyresnio amžiaus žmogelis šioje šalyje galėtų išgyventi „vos“ už 1500 eurų per mėnesį. Žagtelėjote? Turtingų šalių gyventojams tai gal ir yra nedidelė suma, tačiau patiems portugalams išgirdus tokias reklamas tik norisi verkti. Deja, kaip ir daugeliui Lietuvos senjorų.
Pensinis amžius Portugalijoje – 66 metai ir 4 mėnesiai. Su pensijos dydžiais, kaip ir Lietuvoje, sudėtinga. Yra ta bazinė valstybinė pensija, kuri siekia vos 201 eurą, tada priedas 15-35 eurai, plius, tai ką žmonės kaupė privačiuose fonduose. Dauguma vyresnių žmonių mėnesiui gauna nuo 450 iki 800 eurų. Ir tai Portugalijoje yra tikrai nedaug. Vietos pensininkai skundžiasi ne ką mažiau, nei lietuviai. Žinoma, kaip ir priklauso: piktinasi valdžia. Kuri vis žada kažką daryti, bet niekaip nepadaro.
Parlamento ponai gal ir nieko nedaro, bet štai patys Portugalijos pensininkai yra pavyzdys visai Europai, o gal ir pasaulio vyresnėliams. Seneliai ir senelės šios šalies sostinėje Lisabonoje susigalvojo šimtą būdų, kaip patiems, pakankamai nesunkiai uždirbti papildomą pinigą. Vieni tai daro gana įprastais būdais, kiti gi – stebina savo išmone, ir net šokiruoja.
2012 metais jiems buvo sukurta visame pasaulyje išgarsėjusi iniciatyva LATA 65, kuri moko senolius… graffiti meno. Jau daugiau nei 100 močiučių ir senukų piešia miesto gatvėse ir taip save realizuoja. Nupiešia ką nors ryškaus, turistų akį patraukiančio, tada atsisėda prie savo piešinio ir renka aukas. „Šitą aš nupiešiau, čia mano darbas“, – laužyta anglų kalba vis kartoja viena senjorė. Pro šalį slenkantys turistai pagiria ją. Močiutei to nepakanka, ji pakankamai drąsiai atkiša kepurę, kurioje jau yra keli banknotai. Susigėdę praeiviai jau krapšto savo piniginę, ieško eurų.
Ir taip visą dieną. Niekas tai močiutėlei negali prikišti, kad ji elgetauja, ar kad tingi dirbti. Ji jau atidirbo savo, dabar tiesiog užsiima menais. Ir už juos kaip ir priklauso – prašo mokesčio. Juk ne veltui ji taip stengėsi.
Paprasta ir tikrai originalu, sutikite.
Nelegalios kavinės
Kas moka skaniausiai gaminti? Žinoma močiutės. Tai kodėl močiutėms iš tų savo kulinarinių sugebėjimų neužsidirbti? Portugalės nesnaudžia. Prieš dešimt metų Lisabonoje kilo masinis senjorių sujudimas, tos, kurios mėgsta suktis prie puodų – pradėjo steigti nelegalius restoranus ir kavines. Viskas vyksta pačiomis paprasčiausiomis, buitinėmis sąlygomis. Savo namų virtuvėje močiutėlė išverda sriubą, prikepa žuvies ir stoja į gatvę kviesti svečių. Vietiniai ir turistai susivilioja tokiu pasiūlymu, nes kaina gerokai mažesnė nei bet kuriame legaliame maitinimo taške. Štai taip paprastai praeiviai iš gatvės pakyla iki močiutės butelio, prisėda prie jos virtuvinio stalo ir skaniai užkanda. Susimoka močiutėlei nuo žmogaus po 2-3 eurus. Keturių asmenų šeimyna palieka 12 eurų. Tada dar kelios tokios užsuka, ir jau žiūrėkit močiutėlė per pusdienį uždirbo 36 eurus. Pagalvojo, kad užtenka, užsidaro kavinę ir sėdasi sau ramiausiai žiūrėti televizoriaus. Rytoj vėl atsidarys.
Apsilankiau vienoje tokių kavinių, pačiame populiariausiame, turistų labiausiai lankomame Alfama rajone. Senjorė Filipa su savo seserimi Flavia jau septynerius metus ruošia valgius ir valdo savo nedidukę ir, žinoma, nelegalią kavinę. Filipai pasisekė – jos butas pirmame namo aukšte, tad tiesiog atsidaro plačiai langus ir pro juos prekiauja. Šalia lango kasdien pakabina popieriaus lapą, kuriame ranka surašo tai, ką tądien siūlo.
Šios pensininkės orientuojasi į dvi grupes pirkėjų. Tai vietiniai rajono žmonės, kurie po darbų namo skuba alkani. Damos siūlo tokiems pavargėliams leisti sau pailsėti ir namuose nieko nesigaminti. „Mes jums pagaminsime“, – sako Filipa. Ir siūlo pirkti didelę lėkštę daržovių sriubos už 80 euro centų. Kasdien pas seseris vis kita sriuba, visi kaimynai apie tai žino, todėl lygiai 19 val. buriasi prie Filipos buto langų.
Kita šių pensininkių verslo niša – patenkinti turistus. Jiems sesės ruošia tai, ką siūlo ir daugelis Lisabonos kavinių – kavą išsinešimui bei vietinius desertus. Puodelis kavos kainuoja nuo 50 euro centų iki 1 euro. O tradicinis portugalų desertas „Pastel de nata“ čia rekordiškai pigus. Daugelyje Lisabonos desertinių už jį prašo nuo 2 iki 5 eurų, o pas Filipa galima nusipirkti už 1 eurą. Todėl visi ir perka. Po to džiaugiasi ne tik pigumu, bet ir skoniu. Tiesiog tirpsta burnoje.
Įdomiausia, kad ši seserų maitinimo vieta nors ir neturi jokio oficialaus statuso ir pavadinimo – nuolat sulaukia pastovių klientų. Tarp jų beje, ir rajone patruliuojantys pareigūnai. Tikriausiai galėtų skirti baudą už nelegalų verslą, bet jie puikiai suvokia, kad sesės tokiu būdu tik prisiduria prie orios senatvės.
Užsieniečiams bendrauti su savininke Filipa sudėtinga, angliškai ji žino tik kelias frazes. Bet vertėjauti padeda praeiviai gatvėje. Jie maloniai sustoja ir paaiškina senjorei kas ir ko pageidauja. Praleidau ten tik valandą, per kurią pasidarė akivaizdu – šis versliukas tikrai klesti.
Neįprastas verslas
Na gerai, kritikai dabar sakys: o ką daryti, jeigu senjoras ar senjorė puodų nekenčia ir niekada nieko negamina? Kaip tada uždirbti papildomą eurą? Žinoma, yra ne vienas variantas. Tik privalau įspėti, kiti mano aprašomi verslai – gali atrodyti gana savotiškai. Normalu tai ar ne labai, spręskite patys.
Vėl gi verslas – pirmųjų aukštų gyventojams. Tinka tik tuo atveju, jeigu gyvenate miesto centre, senamiestyje, ar kaimo pagrindinėje gatvėje. Ir labai svarbu, kad jūsų vietovėje būtų daug turistų. Gal turite kokį nors traukos centrą? Gal kokia ypatinga skulptūra ar parkas? Gal vyksta atlaidai? Pasigalvokite kiekvienas sau.
Štai Lisabonos Alfama rajone turistų visada jūra, todėl toliau mano aprašomas verslas ten užgimė beveik savaime. Rajone labai trūksta viešųjų tualetų, turistai eina į pirmas pasitaikiusias kavines, moka pinigus už galimybę nusilengvinti. Kavinės dėl to pyksta, deda visokius raštus ant durų, kad tualetais naudotis gali tik klientai ir net už papildomą eurą neįsileidžia.
Štai, ką sugalvojo pensininkai. Jie savo butus pavertė viešaisiais tualetais. Užsikabina ant durų užrašą „WC“, prirašo pageidaujamą kainą ir viskas, daugiau nieko nereikia. Daugelyje tokių vietų „nusilengvinimas“ kainuoja 1 eurą. Jokios nuolaidos nei vaikams, nei neįgaliesiems netaikomos. Visiems viena kaina. Prie durų stovi butų šeimininkai ir kviečia užeiti. Susimoki, tada šeimininkas atplėšia tualetinio popieriaus. Na, kaip ir senoviniuose viešuose tualetuose, tokių Lietuvoje savo laiku turėjome tikrai daug.
Išbandžiau vieną tokį tualetą. Apsilankiau regos negalią turinčio seneliuko bute. Jis nuo durų iki tualeto pats palydėjo ir visą laiką budėjo, stovėjo šalia, kol išeisiu. Tada draugiškai palydėjo iki durų ir įsileido kitą svečią.
Įdomu, kad užėjus į seneliuko butą – patenki į jo svetainę, ten stovi sofa, ant kurios jis tikriausiai miega. Šalia televizorius, stalas, viryklė, dujų balionas. Na, visa žmogaus buitis.
Seneliukas tualeto administratoriumi dirba iš visos širdies. Kiekvieno kliento paklausia „ant didelio“ ar „ant mažo“ reikalo eina. Pagal tai atplėšia tualetinio popieriaus daugiau arba mažiau. Ir paragina, juo pasinaudojus – neišmesti į unitazą. Popieriui skirta šiukšlių dėžė, pastatyta tualeto kamputyje.
Ši nusilengvinimo vieta gana brangi, tačiau seneliukas labai atsakingai prižiūri tvarką, nuolat valo grindis, chemikalais dezinfekuoja unitazą. Juk po to, kai nustos priiminėti klientus, pats naudosis tuo tualetu. Tai gana liūdnas faktas, bet tokia yra realybė.
Šis verslo modelis mane tikrai labai nustebino, po to, kelių portugalų draugų klausiau – ar tai Lisabonoje visiems normalu? Ir jie man patvirtino, kad tai labai lengvas būdas uždirbti papildomų pinigų. Juk nereikia jokių investicijų. Tiesiog priimi į savo namų tualetą. Dažniausiai ir nuostolių niekas nepridaro. Svarbu tik parinkti pigiausią tualetinį popierių. Tada daugiau pinigų lieka sau.
Tiesa, kai kuriose vietose, sakė man vietiniai, tualetų kaina pas žmones būna dar didesnė. Prie visokių turistinių objektų kai kurie prašo net ir poros eurų. Nenori – nemokėk, bet tada turėsi kentėti.
Rodo savo sugebėjimus
Dar vienas, nustebti privertęs verslavimo būdas – vyresnio amžiaus damų šokiai. Portugalės pensininkės puikiai supranta, kad energingai judanti senutė kaip mat patrauks turistų dėmesį, todėl jeigu tik turi fizinių jėgų – lenda į gatves ir rodo savo sugebėjimus.
Vienoje populiariausių saulėlydžio stebėjimo vietų „Miradouro das Portas do Sol”, kur kiekvieną vakarą renkasi pavieniai muzikantai ir muzikinės grupės – kartais savo šou surengia ir šokančios senjorės. Vos pradeda kas nors groti, pensininkutės aktyviai ima judinti klubus, griebia ką nors iš turistų į parankę ir šoka, lyg būtų pačioje jaunystėje. Netrukus pasigirsta aplodismentai, didžiulė minia smalsuolių ploja ne muzikantams, kurie irgi atėjo užsidirbti, o senutei, kuri energingai šoko. Muzikantų krepšyje atsiduria vos keli eurai. Bet šokėjai senjorei žmonės aukoja dosniai.
Dar ryškesnę vyresnio amžiaus šokėją sutikau slampinėdamas siauromis Lisabonos gatvėmis. Vienoje jų – pati prie manęs prišoko moteriškė, maždaug 70 metų amžiaus. Užgrojo muzika, tada ji ištiesė savo rankas ir užsidėjo jas ant krūtinės. Kas darėsi toliau – net sunku nupasakoti. Pagal muzikos taktą moteriškė tas savo krūtis visaip sukiojo, trynė, judino. Tai buvo beveik striptizas, tik su drabužiais. Pro šalį einančios moterys dengėsi akis, o vyrai įdėmiai spoksojo. Tada daina pasibaigė, senjorė atkišo delną ir paprašė susimokėti už šou.
Na, tokio reginio tikrai neteko matyti niekur pasaulyje. Būrys vyrukų puolė nešti jai eurus. Dėkojo už tokį išskirtinį šokį. Ragino nesustoti.
Pats nemačiau, bet vietiniai žmonės pasakojo, kad Lisabonoje kartais erotikos persmelktus šokius demonstruoja ir vyresnio amžiaus poros. Portugalai gudrūs verslautojai, jie žino, kaip sudominti iš viso pasaulio pas juos plūstančius turistus. Net jeigu tie būdai peržengia padorumo ribas.
Mūsų Marijos žemėje tokia skandalinga programa gatvėse tikriausiai neįmanoma, na bet kepurinę ar kokį kitą liaudišką šokį ansambliai tikrai galėtų parodyti.
Pensininkų verslai vienas iš Lisabonos išskirtinumų. Tad lankydami šį nuostabų miestą nepamirškite pasidairyti veikliųjų senjorų ir žinoma būkite jiems dosnūs. Tie žmonės gatvėse dirba ne iš gero gyvenimo. Jie tik nori papildomų pinigų.
Į Portugalijos sostinę skrydžius iš Vilniaus, su trumpu persėdimu Rygoje vykdo kompanija „Airbaltic“. Nuskristi galite tiek prailgintam savaitgaliui, tiek visai savaitei ar dar ilgiau. Reisai – du kartus per savaitę.