Senu, tiesą sakant velniškai senu – 1979 metais pagamintu „Audi80“ automobiliu mes su taksistu Ivanu važiavome iš Lvovo centro į visoje Sovietų sąjungoje garsėjusį kurortą Truskavecą. Žodis važiavome galbūt per gražiai skamba, labiau tiktų – mes bildėjome keliukais, kuriems verkiant trūksta remonto darbų.
Taksistas Ivanas dūsavo, kokia Ukraina pasikeitusi, kaip viskas per pastaruosius dvidešimt ar trisdešimt metų čia blogėja. Žmonės nebedirba laukų, gyvulių daug kas nenori laikyti, kaimuose mažėja gyventojų. Ivanas mena tuos laikus, kai važiuojant pro bet kokį aplink Lvovą esantį kaimelį kelkraščiuose rikiavosi tuntai ūkininkų parduodančių savo produkciją – kiaušinius, grūdus, naminę varškę ar sūrį. O dabar tokių liko vos vienas kitas. Ir šiuos savo skundus vairuotojas kartojo ir kartojo, kirsdavęs tai vienos, tai kitos gyvenvietės riboženklius.
Kol galiausiai mūsų „audinė“ pasiekė Medenyči (Medenychi) kaimą. Ir tai kas vyko ten, centrinėje gatvėje – pakeitė Ivano rūškaną veidą. Jis ėmė šypsotis ir didžiuotis. „Va, čia tai kaimas. Čia pavyzdys, čia yra labai gerai“, - tarė jis ir pasiūlė išlipti, pasivaikščioti po pirmadieniais zujantį Medenyči turgų. Prekyba vyksta tik kartą per savaitę, nes to pilnai pakanka. Buvo bandyta prekiauti savaitgalį, bet susirinkdavo kur kas mažiau pirkėjų. Todėl galiausiai liko pirmadienis. Žinote kodėl pasirinkta būtent ši savaitės diena? Nes viešojo transporto tvarkaraštis geresnis, važiuoja kur kas daugiau autobusų nei šeštadienį ar sekmadienį.
Vos daugiau nei 3 tūkstančius gyventojų turinčio Medenyči kaimo turgus neturi specialių patalpų ar angarų, kaip įprasta turgavietėms. Čia žmonės prekiauja išsirikiavę vienoje gatvėje. Vieni pasistatę stalus, kiti tai, ką nori parduoti deda ant grindų, arba pardavinėja iš automobilių.
Gyvendamas Lvove pats Ivanas čia kartais atvyksta, nes žmonės kalba, jog šiame kaimo turguje ypatingai pigu. Reikia naujo kilimo, basučių, kastuvo ar batų – pirmyn į Medenyči. Kokia ši vieta populiari bylojo ir šalikelėje vienas po kito stojantys autobusai, pilni atvykstančių kažką įsigyti. Daugiausiai vyresnio amžiaus bobulytės galvas apsijuosusios skarutėmis. Tai pastovios klientės, todėl prie jų niekas nepuola siūlyti savo prekių, bet štai vos tik į kaimo turgų atvyksta turistai – dėmesys garantuotas.
Tik išlipau iš savo senutėlio taksi – atskubėjo pirmieji prekybininkai. Tiesiai šviesiai pajuokavo – „jeigu į turgų atvažiuoji su taksi – turi pinigų“. Du vyrai siūlė pirkti viščiukų ir ančiukų, jeigu imsiu daugiau nei penkis – žadėjo padaryti nuolaidą. Paaiškinau, kad neturiu ūkio ir atvykau tik pasidairyti. Tada vyrai ėmė siūlyti pirkti ūkį, sakė, kad kaime yra apleistų namų ir laukų. Jeigu tik norėčiau – tuoj pat jie man padėtų vieną tokį, ar net kelis įsigyti. Atsisakiau ir šio viliojančio pasiūlymo.
Tuoj po jų sutikau vištų pardavėją Andrėjų, kuris į kaimo turgų atvyko vis dar važiuojančiu „Žiguliu“ su kelių aukštų priekaba pilna gyvųjų prekių. Vištos kaip vištos, kudakuojančios. Labiau mane nustebino, kad „Žigulio“ priekaba iki šiol po laisvą ir nepriklausomą Ukrainą važinėja su sovietiniais numeriais. Paklausiau pardavėjo ar tai normalu? Jis stipriai nustebo dėl tokio klausimo, bet daugiau kalbėti su manimi nepanoro. Gal išsigando, kad paskųsiu kokiai inspekcijai. Be reikalo baiminasi, po to turguje mačiau ne vieną tokią transporto priemonę. Ir „Žigulių“ suskaičiavau virš penkių. Kur kur, bet Ukrainoje juos gerai prižiūrėjo, iki šiol važiuoja.
Prie kitos egzotiškos transporto priemonės – traktoriaus sutikau pardavėją Antoną, kuris atvyko tik su viena preke – jo kalė atsivedė šuniukų. Buvo trys, du jau pardavė – liko vienas, paskutinis. Antonas nori jį kuo greičiau „prastumti“ todėl nesibrangina. Kai paklausiau – kiek nori už šuniuką, vyras nutaisė gudrų žvilgsnį ir atšovė: kiek tau jis atrodo vertas, tiek ir duok. Net siūlė palaikyti, paniurkyti, patikrinti ar mūsų charakteriai sutampa. Ėmiau klausti Antono, o už kiek kitus šunelius pardavė. Nieko neslėpdamas jis man išklojo visą tiesą: kadangi pirko vietiniai žmonės, mokėjo jie tikrai ne daug – tarp 200-300 grivinų. Mūsų pinigais tai būtų tarp 6-10 eurų.
Medenyči turgus turi savo tvarką – pirmieji rikiuojasi tie, kas parduoda gyvūnus ir augalus – visokius sodinukus, arba gėles. Toliau – tie, kas ką nors patys gamina, pavyzdžiui, savo rankdarbius. O jau pačiame turgaus gale, sunkiausiai prieinami – kiniškų, turkiškų, lenkiškų prekių pardavėjai. Pastarųjų, žinoma, daugiausiai ir konkurencija tarp jų aršiausia.
Mane labai nustebino, kad palyginus nedideliame turguje – bent dešimtyje vietų prekiaujama dirbtinėmis, plastikinėmis gėlėmis. Ir dar keisčiau, kad pas daugelį pardavėjų rikiuojasi eilės. Ne, tos gėlės nėra kažkuo ypatingos, net gi sakyčiau prastokai atrodančios. Bet ukrainietėms moterims patinka. Tomis gėlėmis, kurių vienetas kainuoja nuo 5 euro centų, jos puošia savo namus, automobilius ir palaidotų giminaičių kapus.
Dar viena mada Ukrainoje – plastikiniai vaisiai ir daržovės. Pomidorų, agurkų, cukinijų, baklažanų muliažai – išstatyti daugelio kaimo trobų virtuvėse. Plastikinės puošmenos tarsi parodo, koks gausus derlius užauga pas namo šeimininkus. Kaip pasakojo kaimo moterys, dėl retesnių muliažų, pavyzdžiui, kokio egzotinio vaisiaus – vyksta arši konkurencija, pirkėjos juos užsisako iš anksto. O prekybininkės prašo didesnio atlygio.
Jeigu nesate prekinių ženklų ir etikečių vergai, jeigu pirkdami drabužius ar avalyne norite sutaupyti – net neabejokite, kad kažkurį pirmadienį jums būtinai reikia aplankyti Medenyči kaimą. Apatinės kelnaitės tiek vyrams tiek moterims nekainuoja nė euro. Marškinėliai su įvairiais piešinėliais – parduodami už 3-5 eurus. Batus ar basutes galima nusipirkti neišleidus nei 10 eurų.
Tiesa, nepulkite visko pirkti iš karto, būtinai derėkitės. Jeigu kalbėsite ne ukrainietiškai, o rusiškai – pardavėjai supras, kad esate turistai. Ir kainas šiek tiek pakels. Jeigu prabilsite angliškai – tada jau visai blogai, užkels gal net dvigubai. Bet tokiu atveju jūs sakykite specialų, nuolaidą garantuojantį raktažodį: „Litva“. Rusiškai tai reiškia Lietuva. Ir tada, kai ukrainiečiai prekeiviai supras, iš kur atvykote – tikrai mažins kainą. Išbandžiau, pavyko!
Tie, kurie vaikosi madų ir ieško įdomesnių prekių – gali būti, kad kiek nusivils. Vos keli įdomesni sportinių batelių modeliai, kepuraitės su snapeliu, na dar kojinės ir telefonų dėkliukai. Visą kitą – nelabai skoninga. Bet šiame turguje būna ir jaunų pirkėjų. Merginų būrelis iš gretimo kaimo pirko ne jau pagamintus drabužius, o medžiagas ir siūlus. Tikriausiai pačios kažką siūdinsis.
Daug kas į Medenyči atvyksta pirkti buitinių ir ūkinių prekių. Sauskelnių mažyliams, moteriškų higieninių paketų, šampūnų, balzamų, kremų, skalbimo priemonių. Pavyzdžiui, litras skystos skalbimo priemonės turguje kainuoja apie 1 eurą. Tualetinio popieriaus 8 vienetų pakuotė nesiekia euro.
Mėgstantiems meistrauti vyrams patiks pardavėjo Ivano prekės. Varžtai, vinys, plaktukai ir atsuktuvai. Kai kurios prekės jau parūdijusios, todėl parduodamos beveik pusvelčiui. Kai paklausiau kiek kainuoja ne pirmos jaunystės plaktukas, Ivanas buvo atviras: „duok, kiek negaila“. Ir taip galima suderėti ne vien tik su juo. Tik reikia netingėti, ir iš ukrainiečių gausite pačią geriausią kainą.
Šiame turguje pasigedau tik maisto prekių – nei kumpių, nei duonos. Bet vietiniai žmonės mane nusiuntė į visas keturias puses – ten kaimo parduotuvės. Pažadėjo, kad jose rasiu viską, ko reikia. Aplankiau pačią didžiausią, kurioje žmonės ne tik gali apsipirkti bet ir vietoje pavalgyti. Visų patogumui viename kampe pardavėjos įrengė stalelį, ir tikėjosi, kad ten rinksis kavos ir sausainių mėgėjos. Deja, deja, gražios svajonės liko svajonėmis. Parduotuvėje tikrai sutikau geriančių kavą moterų, jos su puodeliais stovėjo prie prekystalių, o štai prie to žymiojo stalelio – girtuoklių kuopelė. Trys vyrai ir viena jų dama gurkšnojo degtinę užsigerdami alumi. Užkandai kompanija turėjo sausainių. Tai buvo ne vakaras, ir ne savaitgalis, priminsiu, kad pirmadienis, pats vidurdienis.
Sugėrovai neatrodė gerai nusiteikę, bet pamėginau juos pakalbinti.
– Ką švenčiate, ponai? – paklausiau.
– Gyvenimą, – trumpai ir aiškiai atsakė vienas vyras. Tada moteriškė pasiūlė savo vietą prie stalo ir atsistojusi kažkur nuėjo. Vyrams nuo to net nuotaika pagerėjo, gal draugė moralus skaitė, ar daugiau už juos gėrė. Jie pradėjo pilstyti degtinę ir man pasiūlė paragauti. „Svečius mes mylime, ypač iš Lietuvos“, – šypsojosi jie.
– Koks čia gyvenimas, Ukrainos kaime? – mėginau vesti pokalbį.
– Kaip matai, linksmas. Galime ne dirbti, o degtinę gerti, – sarkastiškai pajuokavo.
Nuėjęs nuo stalo pardavėjų perklausiau – kas ši kompanija, ir ar jie čia sėdi kasdien. Pardavėja, kuri savo vardo atskleisti nenorėjo paaiškino, kad tai ne kaimo girtuokliai, o turgaus prekybininkai, kurie viską pardavė, todėl užsuko atsipūsti. „Ukrainoje žmonės mėgsta švęsti“, – sakė ji ir pagalvojo, kad aš taip pat pirksiu degtinės. Pasirodo, labai daug turistų iš Lenkijos į Ukrainos kaimus važiuoja būtent to – alkoholio ir rūkalų. Maisto prekių kainos šiose šalyse labai panašios.
Štai kilogramas rūkytos dešros kaimo parduotuvėje kainuoja 3 eurus, kilogramas sausainių 2 eurus, žuvies konservai nuo 60 iki 90 centų, puse kilogramo kavos 2,2 Eur., pusės litro buteliukas vandens 23 centai mūsų pinigais.
Pardavėjos atskleidė ir mažyti triuką, kaip dar labiau sutaupyti. Jeigu norisi šviežių mėsos ar pieno produktų liepė važiuoti pas kaimo žmones į namus, belstis ir prašyti šių prekių. Rudenį daug kas taip važiuoja ir perka vaisius bei daržoves dėžėmis.
Tą patvirtino ir mane čia atvežęs taksistas Ivanas. Sakė, kad daug kas derliumi nori kuo greičiau nusikratyti, todėl parduoda už rekordiškai mažas kainas. Naminių uogienių ir konservų gamintojams tikrai patiktų.
Padėkojau Ivanui, kad parodė tokį verslų kaimą. Pagyriau, kad gyvenimas čia verda, tad jo pesimistinės kalbos apie mirštančias gyvenvietes ne visai teisingos. Jis nenusileido ir dar kartą pakartojo, kad Medenyči yra kone visų aplinkinių kaimų perliukas, atseit čia mačiau gerąją provincijos pusę. Bet jeigu jis mane nuvežtų kur nors į kitą pusę – kalbėčiau kitaip.
Neapsiribokite vien Ukrainos miestais ir jūs, aplankykite šį verslų kaimą, būdami Lvove. Tai nepilna valanda kelio į vieną pusę, pirmyn-atgal su taksi 20-25 eurai. Jeigu važiuojate keturių draugų kompanija – vos po 5 eurus.
Nuvykti į Lvovą dabar galima itin pigiai. Kompanija „Airbaltic“ birželio mėnesį skrydžio bilietus iš Vilniaus su greitu persėdimu Rygoje siūlo už 58 eurus.
