Palanca yra nedidelis pasienio kaimelis pačiame Moldovos pakraštyje. Maždaug 50 kilometrų nuo Odesos uostamiesčio Ukrainoje. Pažvelgus į žemėlapį, Palanca šiuo metu atrodo gana nesaugiai – šis kaimelis yra specifiniame Moldovos iškyšulyje apsuptame Ukrainos teritorijos. Jeigu suksi į kairę – Ukraina, jeigu važiuosi tiesiai – Ukraina, jeigu pasuksi į dešinę – taip pat Ukraina. Tarsi mūsų lietuviškas Dieveniškių miestelis, kurį aplinkui supa Baltarusija.
Todėl nieko nuostabaus, kad Palanca gyventojai, nuo pat karo kaimyninėje šalyje pradžios, išgyvena itin neramias dienas, tarsi patys būtų karo dalyviai. „Mes girdime sprogimus, girdime pavojaus sirenas. Kasdien meldžiamės, kad tik nekliudytų mūsų namų“, – sako vietinė gyventoja Liudmila. Jos namą nuo Ukrainos teritorijos skiria tik 3 kilometrai. Pro langus ji jau pusantro mėnesio kasdien stebi nuo karo bėgančius žmones ir pati galvoja, ar dar ne metas krautis savo daiktų. „Kol kas liekame čia, nes nežinome kur eiti, ką daryti. Labai bijome, bet reikia pažiūrėti, kaip viskas klostysis toliau“, – sako ši kaimo moteris.
Maldas kasdien kalba ir kita Palancos gyventoja Lyda, kuri visą dieną stebi televiziją ir laukia pranešimų, ar Moldovoje vis dar saugu, ar jos gimtasis kaimelis dar nėra puolamas. „Čia aplink tiek sprogimų girdisi, kad sunku suprasti kur jie vyksta. Ukrainoje ar pas mus. Žemė net dreba, košmaras, kokie baisūs laikai“, – sielvartauja močiutė. Bijodama, kad nespės sužinoti, kada reikia bėgti iš kaimo – ji kasdien stengiasi pakalbinti vietinį kunigą, kuris anot Lydos, žino daugiau už paprastus gyventojus. Ji ir kaimynės laukia kokio nors pavojaus signalo iš šventiko. „Kada jis pasakys, kad Palancoje negalima likti – tada mes bėgsime, viską paliksime, kaip dabar ukrainiečiai palieka savo namus“, – vis kartodama kreipinius į Dievą, dūsauja Lyda.
Kai kuriems šio kaimo gyventojams atrodo, kad Ukrainoje kilus karui – Moldovai jo taip pat nepavyks išvengti. „Europai mūsų šalies nereikia, mes visą laiką draugavome su Rusija, todėl jeigu rusams pavyks užkovoti Ukrainą, iškart ateis mūsų eilė. Jie tikrai norės prisijungti ir Moldovą“, – įsitikinę mano kalbinti kaimo vyrai. Kovoti už šalies nepriklausomybę jie neitų, nes jaučiasi per seni, o be to, nemato tam svarbių priežasčių. Susijungti su Rusija kaimo vyrai gal ir nebijotų, jeigu tik žinotų, kad dėl to kaime nekils šaudymai ir sprogdinimai. „Mes gyvenome sovietiniais laikais, žinome, kaip ten buvo. Kaime gyvenimas nuo to nė kiek nepasikeis, mums tinka visi variantai. Svarbu, kad viskas įvyktų be pralieto kraujo“, – samprotauja mano kalbinti Palancos gyventojai. Reikia pabrėžti, kad Moldovoje daug žmonių iki šiol gyvena stipriai paveikti rusiškos propagandos, ir toliau kasdien seka tik rusišką žiniasklaidą.
Nuo vasario pabaigos Palanca kaime atsirado net kelios savanorių stovyklos, kuriose priimami pabėgėliai iš Ukrainos. Jie čia pamaitinami, aprengiami ir ilgą laiką buvo apgyvendinami. Tik pastaruoju metu, stipriai nuslopus pabėgėlių srautui, palapinės stovi tuščios, o visi naujai atvykę ukrainiečiai iškart būna įsodinami į čia nuolat laukiančius autobusus ir vežami į kitas vietas Moldovoje arba Rumunijoje. Kai kurie ukrainiečiai patys organizuojasi transportą, ir perėję Palanca pasienio postą sėda į čia jau laukiantį artimųjų transportą ir vyksta kur nors giliau į Vakarų Europą.
Mane nustebino, kad pabėgėlių stovyklose, ten, kur jie iki šiol maitinami – nuolat laiką leidžia ir kai kurie Palanca gyventojai, kurie taip pat nesibodi imti nemokamo maisto ir gėrimų. „Aš ne pabėgėlis, bet laukiu čia savo giminių, kurie turi atvykti iš Ukrainos“, – paaiškino karštą makaronų dubenį laikantis vietinis vyras. Paklausiau kaip ir kada jo giminės turi atvykti, bet vyras paaiškinti negalėjo – tiesiog numojo ranka.
Pirmąjį karo mėnesį Palancoje buvo itin didelis judėjimas, tūkstančiai ukrainiečių iš Odesos srities bėgo iš savo šalies, būtent per šiame kaimelyje esantį pasienio postą. Tačiau nuo balandžio pradžios situacija stipriai aprimo, kasdien atvykstančių vis mažiau. Pastaruoju metu čia galima pastebėti naują tendenciją – bėgę nuo karo žmonės grįžta namo. Pasienyje eilės nebe iš Ukrainos, o į ją. Daugiausiai tai jaunos moterys su vaikais. Tarp jų sutikau ir odesietę Dianą, kuri iš rankų nepaleido mobilaus telefono ir su vyru, likusiu Ukrainoje tarėsi, ar tikrai saugu atgal kirsti sieną. Tai darė iki paskutinės minutės, kol pagaliau įvažiavo atgal į savo šalį.
„Kiekvieną minutę palaikome ryšį, nuolat jo klausiu – kas ten vyksta, ar visi sveiki. Puikiai suprantu, kad karas dar nesibaigė, ten baisu kas darosi. Odesoje pastoviai oro pavojus, bet mes tiek pasiilgome artimųjų, kad nusprendėme važiuoti bent trumpam ir visus dar kartą pamatyti. Labai norisi pabūti kartu su šeima, nes mūsų vyrai negali išvažiuoti dėl visuotinės mobilizacijos“, – dūsavo Diana.
Važiuodama per sieną ji dar nežinojo ar galės įsikurti savo bute, ar vis tik reikės slėptis slėptuvėje, bet tai visai nesvarbu. „Užteks poros dienų su vyru ir būsiu laiminga. Tegu ir dukrytė pamato tėtį, jai tai labai svarbu, kasdien apie jį klausinėja. Jeigu reikės, jeigu jausime, kad yra pavojus – tada vėl atgal į Moldovą sugrįšime, iki pasienio nuo Odesos netoli, labai greitai atvažiavome pirmąją karo dieną, atvažiuosime ir vėl“, – suplanavo ji.
„Mėnesį su anūkais gyvenome miestelyje netoli Kišiniovo, bet viskas, nebegalime daugiau kentėti. Norisi namo, pasiilgome artimųjų“, – sako ukrainietė Galina, valandą stovėjusi eilėje prie įvažiavimo į Ukrainos teritoriją.
Bėgdama į Moldovą ji nepasiėmė beveik jokių asmeninių daiktų, todėl sako, kad tai buvo labai sunkus laikas. „Pabėgėlių gyvenimas labai panašus į benamių. Mes nieko neturime, o jeigu kažko labai reikia – tenka prašyti svetimų žmonių. Kiekvieną kartą nemaloniai dėl to jautiesi, bet kitos išeities tiesiog nėra“, – sako ji. Ši moteris ilgai svarstė, ką daryti toliau, likti Moldovoje, keliauti giliau į Europą, ar vis tik apsisukti ir sugrįžti namo. Nusprendė, kad Odesoje, palyginti su tuo, kas vyksta rytų Ukrainoje – saugu, todėl bent kurį laiką pabus savo bute. „Norisi pamiegoti savo lovoje, apkabinti savus žmones. Nežinau, nors ir porai dienų, bet bent jau trumpam grįžtame“, – nusprendė ji.
Galina į Ukrainą veža pilną bagažinę maisto produktų, higieninių reikmenų, o taip pat kelis bakus benzino, nes žino, kad Ukrainoje su kuro tiekimu yra didelių problemų, kartais degalinėse jo neįmanoma gauti. „Vežuosi, kad turėčiau, kaip grįžti į Moldovą, jeigu to prireiktų“, – paaiškina.
Porą savaičių praleidusios Moldovoje į namus Budyachky gyvenvietėje nusprendė grįžti ir Tamara su dukra Olga. „Iš pradžių, kai karas prasidėjo, buvo labai baisu, galvojome, kad daugiau niekada nepamatysime savo namų, bet dabar situacija nusistovėjo, gyvenimas grįžta į savo vėžias, kaimynai sako, kad pas mus pakankamai saugu, todėl važiuojame. O ko čia sėdėti? Darbo negauname, pajamų nėra. Ten bent būsime kartu su saviškiais“, – paaiškino man moterys.
Prie Moldovos ir Ukrainos sienos galima sutikti ir vyrų, iš įvairių Europos šalių vis dar grįžtančių į tėvynę tam, kad prisijungtų prie šalies gynėjų. Pavyzdžiui, Rumunijoje statybose keletą metų pradirbę Dimitrijus ir Petro ketino grįžti į savo gimtąjį Mykolajivą šalies pietuose. „Nieko nebijome, žinome, kas mūsų laukia. Bet jeigu ne mes – tai kas kitas apgins Ukrainą, privalome tai padaryti“, – trumpai pakomentavo savo apsisprendimą vykti į gimtąją šalį.
Nors dauguma ukrainiečių per Palancos pasienio postą vyksta savo automobiliais, savanorių organizacijos jau spėjo suorganizuoti ir specialų autobusą, kursuojantį iš Moldovos pusės į Odesą, jis važiuoja kelis kartus per dieną ir būna pilnutėlis ukrainiečių surinktų iš įvairių Moldovos vietų. Jie taip pat apsisprendė pasukti atgal į namus. Tiesa, autobusas iš Ukrainos taip pat grįžta su keleiviais, tais, kurie tik dabar prisiruošė bėgti iš savo šalies.
