– Palmira, esate žinoma kaip televizijos laidų vedėja, knygų autorė, tačiau mažai kas žino, kad esate ir kelionių vadovė. Kaip šis darbas atsirado jūsų gyvenime?

– Šis darbas atsirado visiškai netikėtai, pats mane susirado. (Juokiasi.) Vienai nedidelei turizmo agentūrai staigiai reikėjo žmogaus, galinčio lydėti turistinę grupę iš Lietuvos į Kijevą. Apsispręsti reikėjo akimirksniu ir savo sprendimo nė akimirkos nepasigailėjau.

– Kuo jus patraukė šis darbas? Kokios savybės, įgytos televizijoje, padeda kelionių vadovės darbe?

– Visada labai mėgau keliones. Juokaudavau, kad galėčiau kaip satelitas skrieti ir skrieti aplink pasaulį. Vos tik oro uoste praeinu patikrą, apima pakylėta nuotaika bei nuotykių, naujų potyrių nuojauta. Kita vertus, mėgstu ir manau, kad gebu bendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Manęs nė kiek neerzina skirtingumai, saviti norai ar lūkesčiai. Darbas televizijoje išmokė pareigingumo, atsakomybės, taip pat – gebėjimo greitai susiorientuoti ir rasti išeitį net kebliausiose aplinkybėse.

– Ar tai, kad esate žinoma, padeda, ar priešingai – jus išvydę turistai iškelia jums daug didesnius lūkesčius?

– Kol kas žinomumas man tik padėjo. Jaučiu, kad mane atpažinę žmonės labiau pasitikėdavo tiek manimi, kaip grupės vadove, tiek pačia kelionių agentūra. Matyt galvodavo, kad neeičiau dirbti į bet kokią „šaraškino kontorą.” (Juokiasi.)

Foto: Vytautė Ribokaitė


– Kokiose šalyse ar regionuose dirbate kaip kelionių vadovė? Ar tai tos vietos, kurios pačiai visada kėlė smalsumą?

– Iš pradžių lydėjau grupes į Kijevą, vėliau – į Šiaurės Italiją, prie Gardos ežero, į Milaną, Bergamą, Veroną, Pizą, Luką. Tai regionai, kurie mane viliojo nuo seno, kurių pavadinimai skambėjo kaip melodija. Prieš pat pandemiją prišnekinau šeimą Naujuosius metus sutikti Bergame. Vedžiau jiems, vyrui ir sūnui, asmenines ekskursijas Bergame, Veronoje ir Milane. Man buvo didžiulis įvertinimas, kai sūnus nusistebėjo: „Iš kur tu visa tai žinai? Tarsi koks takus informacinis vamzdis jungtų tavo galvą su kosmosu.“ (Šypsosi.)

– Kodėl, jau turėdama kelionių vadovės patirties, nusprendėte mokytis „GuideLines Academy“ gidų kursuose?

– Man labai patinka mokytis. Kai sutinku ilgiau nematytą draugę, manęs ši visada paklausia: „Tai ko dabar mokaisi?“ (Juokiasi.) Iš tiesų, neprisimenu metų, kada nebūčiau ko nors mokiusis. Mokiausi tai anglų, tai ispanų kalbų, o praėjusiais metais du vakarus per savaitę leisdavau su „GuideLines Academy“. Berods, nepraleidau nei vienos paskaitos! Laukdavau jų, nes tuo metu, kai per pandemiją viskas užsidarė, šios paskaitos buvo tarsi langas į pasaulį. Kiekvieną kartą jaučiau, kad pasikraunu, kad dedu į galvą, o ne semiu iš jos. Nuostabūs dėstytojai, kurie yra tikri savo srities profesionalai, bei įdomios asmenybės gebėjo patraukliai ir suprantamai perteikti savo žinias. O kiek dar būdavo namų darbų! Teko daug skaityti, domėtis, mokytis. Prieš baigiamąjį egzaminą buvo apėmusi klaiki panika. Galvoje buvo košė, kinkos drebėjo, norėjosi dingti, išnykti, pabėgti. O štai dabar turiu gražų naujutėlaitį gido pažymėjimą. (Šypsosi.)

Foto: Asmeninis archyvas

– Kaip apibūdintumėte gidės darbą? Ar tai tik darbas, ar daugiau pašaukimas?

– Ne kartą ir ne du vaikštinėdama su grupe po vaizdingas apylinkes, lankydama tikrų tikriausius architektūros ir gamtos šedevrus, pagalvodavau: „Ir man dar už tai pinigus moka!“ Bet taip galvoji tik tada, kai viskas gerai, kai niekas grupėje, už kurią esi atsakinga, neburnoja, neserga, neprapuola, nevėluoja, nedingsta. Yra ir ta nematomoji pusė, už kurią iš esmės tau ir moka – atsakomybė ir visų iškilusių problemų sprendimas. Kur koks čiaupas viešbučio kambaryje sugedęs, lova sulūžus, o kur dėti tuos, kurie nevažiuoja į ekskursiją, kaip juos surinkti, kaip nepamesti, ką pasiūlyti, kad ir jiems ši kelionė būtų įsimintina? Kelionės metu visa tai ir dar daugiau tampa grupės vadovo rūpesčiu.

Foto: Vytautė Ribokaitė

– Tai nuolatinis darbas su žmonėmis, kaip išsaugote savo energiją?

– Labai mėgstu bendrauti su skirtingais žmonėmis, tačiau tik nedidelėmis porcijomis. Man reikia, tiesiog būtina, pabūti vienai. Tad po visos dienos bendravimo, su didžiausiu malonu dingdavau, įlįsdavau į save... Be abejo, dėl viso pikto turėdavau prie savęs mobilųjį. O grįžusi namo kelias dienas beveik nešneku ir namiškių tai jau nebestebina.

– Ką keliautojams duoda gidas, ko negali duoti internetas ar knygos?

– Lankydamasi svečioje šalyje stengiuosi bent jau pirmai pažinčiai su šalimi samdyti gidą. Paklausau, išsiklausinėju, o tuomet jau galiu klaidžioti viena, neskubėdama stebėti žmones, atrasti sau pačiai įdomias vietas, užeigas. Kita vertus, žmonės tampa savarankiškesni, drąsiau keliauja, pasiruošia namų darbus ir jiems toli gražu ne visur ir ne visada reikia palydovo. Visgi, geras gidas papasakos tai, ko neperskaitysi gūgle. Jeigu nori apie šalį ar regioną sužinoti ne tik informacinių dalykų, bet daugiau asmeninės patirties, asmeninių gido pastebėjimų ir patirčių, tuomet ieškosi gido. Jis gali parodyti ne vien pavyzdines lankytinas turistines vietas, bet ir tokių užkaborių, į kuriuos joks gūglas tikrai nenuves.

Foto: Asmeninis archyvas

– Kokios jūsų viltys, susijusios su turizmu ir gidės bei kelionių vadovės darbu?

– Manau, kad kada nors ši nesąmonė – pandemija – vis vien baigsis. Arba mes išmoksime su ja gyventi, kaip išmokome gyventi su raudoniuke ar vėjauraupiais. Tikiu, kad netrukus vėl keliausime, o kol kas ir Vilniuje yra ką veikti. Per šiuos metus atradau daug nuostabių vietų mieste, kuriame gimiau ir augau. Juk yra didžiulė pasiūla įdomiausių Vilniaus maršrutų ir ekskursijų, todėl, esu tikra, kiekvienas gali pasirinkti tinkamą sau.

O mano pačios artimiausi planai – vesti ekskursijas buvusiame Lukiškių kalėjime. Esu ne kartą šiose patalpose filmavusi laidas, šnekinusi nuteistuosius, todėl bus labai įdomi patirtis kitomis akimis pažvelgti į šiuos mūrus, pajusti jų dvasią ir papasakoti apie tai kitiems.