Ir nors turizmas bene labiausiai nukentėjo nuo pasaulinės pandemijos, mokytis gidų mokykloje ji rekomenduoja ne vien dėl kursų pabaigoje gaunamo pažymėjimo, bet ir dėl galimybės praplėsti akiratį bei supratimą.
– Jau dešimt metų dirbi gide ir kelionių vadove. Kada kilo idėja ne tik pačiai tobulėti, bet ir padėti tą daryti kitiems?
– Ši idėja kilo dar tada, kai pati baigiau panašius kursus, nes supratau, kad jie neatitinka dabartinės turizmo rinkos tendencijų ir klientų poreikių. Tačiau kol dirbau, tam nelikdavo nei laiko, nei jėgų. Kai pavasarį prasidėjo karantinas ir paaiškėjo, kad šiemet atvykstamojo turizmo sezono nebus, atsirado daug laisvo laiko. Tuomet visa savimi ir atsidaviau šiai idėjai.
– Kokie buvo pirmieji žingsniai kuriant tokią mokyklą? Juk užduotis ne iš lengvųjų.
– Didelis kalnas darbo ir atsakomybių mane veikia kaip varomoji jėga, nes tuomet susitelkiu ir einu spręsti visų svarbių klausimų. Bet būna vakarų, kai pradedu kvestionuoti, ar man tikrai viso to reikia, nes kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. (Juokiasi.) Na, o mano pirmas žingsnis buvo išsiaiškinti, kiek Lietuvoje veikia gidų rengimo mokyklų ir ko reikia, kad taptum vienu iš jų. Tai yra valstybės reglamentuota programa, todėl pirmiausia reikia įkurti įmonę ir pateikti paraišką su visa kursų programa, šaltiniais, namų darbais, lektoriais ir jų gyvenimo aprašymais. Turi priduoti visą 250 akademinių valandų programą, kurioje būtų dėstomi ir tie dalykai, kurių pageidauja valstybė. Galvojau, kad šis darbas bus pats sudėtingiausias, ilgiausias ir baisiausias, todėl jo labiausiai ir bijojau. Bet viskas buvo patvirtinta dar tą pačią dieną, kai padaviau paraišką! Taip pat, konsultavausi su „Verslios Lietuvos“ konsultante, kuri man pasiūlė daug idėjų apie socialinę projekto plėtrą.
– Negi sužinojus, kad nebus šio, o gal net ir kito, vasaros sezono, nesinorėjo nuo visų pasislėpti ir liūdėti?
– Man nebuvo noro nieko neveikti, sėdėti ir verkti, nes per žiemą buvau pailsėjusi ir išsimiegojusi. Mano smegenys jau buvo įjungusios aktyvų režimą, todėl reikėjo kažką daryti. Mentorystę gidams priimu kaip savo misiją, nes tai darau jau daugiau nei septynerius metus, todėl žinodama, kad negaliu nieko neveikti, ėmiausi šio projekto. Tai projektas, kuris keičia ne tik tam tikrus dalykus Lietuvoje, bet ir skirtas man pačiai, kad nesėdėčiau ir neverkčiau.
– Atrodo, kad karantinas daugeliui tapo erdve pradėti vykdyti naujas veiklas ir mokytis.
– Manau, kad pirmiausia daug ką lemia žmogaus finansinė situacija. Jei nesi pavalgęs, tikrai negalvosi apie savęs realizavimą ir pasaulio keitimą. Tuomet, manau, kūrybinis mechanizmas būna užsiblokavęs, juk turi galvoti apie išgyvenimą. Kadangi mano finansinė situacija bent jau kol kas yra gera, turiu prabangą daryti kažką kūrybiško. Ir man neturi žūtbūt pasisekti. Net jeigu nepavyks, tai bus labai gera patirtis, puikūs pamatai kažkam kitam ateityje. Išgyvename unikalų laiką istorijoje, kai visi sėdime namie ir turime prabangą leisti laiką su savo šeimomis, susitvarkyti aplinką, mokytis ir pan. Man atrodo, kad pasaulis dabar atsuko veidrodį į mūsų asmeninius gyvenimus ir mes pamatėme, kad gyvenimas nebėra vien tik darbas.
– Po vienu iš tavo interviu apie gidų mokyklos atidarymą, komentatorė parašė, kad savo kursuose ruoši bedarbius. Bet ar tikrai? Juk visi turime vilties, kad turizmas po truputį atsigaus ir gidų vėl reikės…
– Aš suprantu, ką žmonės iš kitų sričių gali pagalvoti, tačiau norint dirbti gidu, nereikia važiuoti į užsienį arba kad pas tave atvažiuotų užsieniečiai. Tokio žmogaus, kaip gido, reikia net tada, kai valstybių sienos uždarytos. Net jei visus mus uždarytų namuose, kaip dabar, vis tiek galima dirbti virtualiai ir pasakoti įdomius dalykus.
Į tokias paskaitas susirenka žmonės, kurie nori pasiklausyti būtent to žmogaus pasakojimų. Taip pat, galima dirbti su vaikais, senjorais, kokiame nors muziejuje ar kultūros įstaigoje. Galų gale, baigus gidų kursus nebūtina dirbti gidu. Žinau žmonių, kurie lanko gidų kursus, bet net neplanuoja tapti gidais. Šie kursai kupini architektūros ir meno pagrindų, istorijos, kultūros žinių, kurios, tikiu, daugeliui mūsų yra įdomios.
Taip pat pastebėjau, kad apie gido darbą galvoja ir vyresni žmonės. Šis darbas labai tinkamas mokytojams, kurie turi laisvas vasaras, galbūt regionuose gyvenantiems apsiskaičiusiems žmonės, kurie mėgsta bendrauti, bet nežino, kaip save realizuoti. Tai nėra tik kursai gido pažymėjimui gauti.
– Po kiekvienos didesnė krizės dalis verslų žlunga, dalis suklesti. Tas pats ir su žmonėmis. Kol vieni skundžiasi sunkumais, kiti, atrodo, įgauna dar daugiau varomosios energijos.
– Manau, kad per tokias krizes išlieka žmonės, kurie geba pamatyti galimybes net labai sudėtingose situacijose ir krizėse. Tai nereiškia, kad jie nepaverkia ar nepuola trumpam į depresiją. Tai reiškia, kad po to jie atsistoja ir eina pirmyn.
Suklesti visomis prasmėmis tie žmonės, kurie suvokia, kad gyvena vieną kartą, visur mato galimybes, yra pakankamai stiprūs, galbūt geba motyvuoti, burti ir įkvėpti kitus bei turi vidinės stiprybės ir ramybės. Ir dar – pozityvumo. Turbūt turizmo sektoriaus žmonės yra vieni lanksčiausių ir labiausiai linkusių prisitaikyti. Jei dirbi su daugybe skirtingo amžiaus ir kultūrų žmonių, esi linkęs į situacijas žiūrėti lanksčiai ir prisitaikyti.
– Visi tikimės greito ir saugaus turizmo atsigavimo, tačiau kokių ateities planų turi pati? Jei apskritai planuoji ateitį.
– Nesu žmogus, kuris kuria ilgalaikius planus, bet nesu ir iš tų, kurie gyvena šia diena. Dabar aš tiesiog siunčiu Visatai mintis ir tikiu, kad jos anksčiau ar vėliau manifestuosis ir virs realybe. Dabar mano didžiausias noras – kad būtų sukurta vakcina. O kalbant apie mane asmeniškai, esu atsidavusi srovei. Turėjau labai gerą to praktiką Ugandoje, kuomet plaukėme penkto lygio raftingu. Vienintelis instruktoriaus patarimas buvo, jei iškrenti iš valties, nesipriešink, nes srovė tave nuneš ten, kur turi nuplaukti. Tad mes visi dabar esame lyg iš valčių iškritę ir plaukiame upe, kuriai nereikia priešintis.
