Pokalbyje su Delfi D. Pankevičius papasakojo apie pirmąjį susidūrimą su pandemija užsienyje, kaip pavyko ištverti kelionių pauzę ir kodėl džiaugiasi daugiau nei tūkstančio kilometrų žygį Lietuvos miškais įveikęs būtent rudenį.

– Papasakokite, kaip atrodė jūsų pirmosios šių pandeminių metų kelionės?

– Nuo pat pirmos šių metų dienos aš buvau kelyje. Sausio 1-ąją viešėjau Saudo Arabijoje, po kelių dienų nuvykau į Bangladešą, vėliau – į Vietnamą. Jau sausio mėnesį buvo daug ženklų, kad koronavirusas plis ir keliauti bus sudėtinga.

Tuo metu gyvenau Vietnamo kurorte, kuris labai mėgstamas kinų turistų, ir vietnamiečiai jų jau saugojosi. Visi kinai vaikščiojo su kaukėmis ir akimirksniu išpirko visas vaistinėse buvusias apsaugos priemones. Vietiniai, matyt, dar nesuprato, kodėl jie taip daro ir kad jiems netrukus taip pat reikės saugotis.

Po mėnesį trukusios intensyvios kelionės po Pietryčių Azijos šalis man teko išvykti į Bankoką, išlydėti savo tėvus. Jie svečiavosi pas mane ir ta proga aprodžiau gražiausias regiono vietas, bet Europai pradėjus uždarinėti sienas tėvai suskubo išvykti namo. Palydėjęs juos iki Bankoko sugrįžti atgal į savo laikinus namus Vietname nebegalėjau – sienos buvo užvertos. Bankoke pabuvęs dvi savaites repatriaciniu skrydžiu grįžau į Lietuvą.

Foto: Danas Pankevičius

– Ar pačioje pandemijos pradžioje jautėte pasikeitusį požiūrį į keliautojus?

– Taip, pajutau tai savo kailiu. Epidemijos pradžioje Vietname stebėjau vietinių nusiteikimą prieš kinus. Vietnamiečiai juos apeidavo lanku, daugelis restoranų kinų net nebepriimdavo, nors susirgimų ten dar nebuvo daug. Tuo metu svarsčiau, kaip būtų nesmagu atsidurti kinų vietoje, bet po poros mėnesių viešėdamas Bankoke pajutau tą patį. Prie to prisidėjo ir vietos politikai, kurie liepdavo saugotis „nešvarių“ užsieniečių, nes jie platina ligas.

Kiekvieną dieną susidurdavau su priešiškumu. Pavyzdžiui, atsisėdus į taksi, vairuotojas mane išvarydavo lauk. Restorane kiti klientai mane stebėdavo siaubo pilnomis akimis, o darbuotojai išprašydavo pasakę, kad jų maistas man bus per aštrus. Net iš maisto prekių parduotuvių būdavau išvaromas, o gatvėse vietiniai manęs šalindavosi.

Foto: Danas Pankevičius

– Į Lietuvą grįžote balandžio 1 dieną, dvi savaites praleidote saviizoliacijoje viešbutyje ir nuo to laiko tėvynės sienos nekirtote. Kodėl?

– Aš net ir nebandžiau kur nors išvykti. Net minties tokios nebuvo, nes šalys skelbė daug visokių apribojimų. Tik atėjus vasarai aš sugalvojau automobiliu su dukra keliauti į Latviją ir Estiją, bet subjurus orams mūsų planas pasikeitė – išvykome poilsiauti į Šimonių girią.

Planavau ten pabūti 2-3 dienas, bet dukrai taip patiko, kad ji vis prašė likti dar vieną dieną. Pažadėjau jai, kad liksime čia tiek, kiek ji norės, bet aš nenumaniau, kad Danielė šioje vietoje norės būti taip ilgai ir praėjus 22 dienoms nepaliaus prašyti pabūti dar. Kadangi artėjo rugsėjo 1-oji, man teko sulaužyti pažadą – juk jau reikėjo ruoštis mokslo metams. Girioje praleidome daugiau nei tris savaites ir aš niekaip nesugebėjau jos įkalbėti pakeisti vietos, nuvykti į Latviją ar Estiją.

Foto: Danas Pankevičius

Mano dukra yra miesto vaikas ir gamtoje būna gana retai, todėl jai labai patiko gyventi palapinėje, prie ežero. O ir veiklos mums netrūko – mes uogavome, grybavome, maudėmės, ieškojome lobių su „Geocaching“ programėle, dukra žaidė su kitų poilsiautojų vaikais. Ir nors nesu pratęs sėdėti vienoje vietoje, tai buvo neįkainojamas laikas su dukra.

Po šios kelionės dukra išpešė iš manęs pažadą, kad kitais metais vėl grįšime į tą pačią girią. Pažadėjau, bet viliuosi įkalbėti ją pamatyti ir kitų gražių vietų, nes Lietuvoje jų tikrai netrūksta.

Foto: Danas Pankevičius

– Ar nekilo noras bent kelioms dienoms išvykti iš Lietuvos ir pakeliauti nors po Europą?

– Aš jau visur esu buvęs, o į tas pačias vietas stengiuosi negrįžti. Jei grįžtu į tas pačias šalis, tai stengiuosi negrįžti į tuos pačius miestus. Bet pastebiu, kad vis dažniau tenka vėl lankytis tuose pačiuose miestuose, nes noriu ir dukrai arba tėvams parodyti man patikusią vietą.

– Esate lietuvis aplankęs daugiausiai šalių. Kaip atrodė jūsų pirmoji kelionė, kuri sužadino norą pažinti visą pasaulį?

– Mano pirmoji kelionė įvyko prieš 20 metų. Ji buvo visiškai atsitiktinė –laikraštyje perskaičiau straipsnį apie vaikiną, kuris traukiniu nuvyko iki Kinijos. Man tai pasirodė neįtikėtina, bet panorau išbandyti, o į šią avantiūrą įvėliau ir draugą. Nusprendėme, kad reikia nuskristi iki Kinijos, o tada sugrįžti traukiniu, tačiau bilietai į Singapūrą buvo daug pigesni. Pažiūrėjome į žemėlapį, kur yra tas Singapūras, ir nusipirkome bilietus. Tuomet buvau visiškai nepasiruošęs iššūkiams, su kuriais teko susidurti sausuma keliaujant iš Singapūro į Lietuvą. Pavyzdžiui, Mongolijoje oro temperatūra siekė 55 laipsnius šalčio, o aš avėjau vasarinius batelius. Tuo metu juk ne visur buvo internetas, o kai kuriose šalyse jis buvo visiškai uždraustas, nebuvo ir jokių kelionių gidų. Gal jie ir egzistavo, bet Lietuvoje apie tokius dar nebuvau girdėjęs. Nebuvo ir kelionių forumų, kur galėtum gauti reikalingos informacijos. Tuo metu aš nepažinojau nė vieno žmogaus, kuris keliautų po užsienį, nebent po Tarybų sąjungos šalis.

Pamatęs tiek skirtingų miestų, tiek skirtingų kultūrų, supratau, kad kelionės taps neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Taip ir buvo – vos grįžęs namo pusei metų išvykau į Indiją. Ir toliau nebegalėjau sustoti, bet ir nenoriu.

Žinoma, suprantu, kad tos kelionės vieną dieną gali pasibaigti ne tik dėl pandemijos. Yra labai daug veiksniu, kurie gali jas sustabdyti – sveikata, finansai, šeimos sukūrimas, vaikai. Sukūręs šeimą gali keliauti, bet ne taip, kaip aš, – po 10 mėnesių, kol baigiasi tušti paso puslapiai. Aš tai puikiai suvokiu, todėl, kol dar turiu noro, stengiuosi išspausti maksimumą.

– Nuolat keliaujančiam žmogui turbūt buvo sunku ištverti dėl COVID-19 atsiradusią priverstinę pauzę. Kaip ji jus paveikė?

– Aš lengvai prisitaikau prie visų sąlygų. Porą dienų pamąsčiau, kaip čia dabar reikės gyventi be kelionių, bet vėliau supratau, kad nesvarbu, ar aš liūdėsiu, ar neliūdėsiu, niekas nepasikeis. Įsijungiau nekeliavimo režimą ir gyvenau toliau. Ši pandemija paskatino imtis ir naujų projektų, apie kuriuos pasauliui esant atviram nebūčiau net pagalvojęs. Anksčiau į žygius po Lietuvą leisdavausi vienai dviem dienoms, o šiemet tai truko visą mėnesį. Kitaip tariant, ir blogoje situacijoje reikia mokėti įžvelgti gerų dalykų. Ir aš tikrai džiaugiuosi geriau pažinęs Lietuvą.

Foto: Danas Pankevičius

– Šį rudenį ne tik geriau pažinote Lietuvą, bet ir pėsčiomis įveikėte 1003 kilometrus. Papasakokite, kaip atrodė ši jūsų kelionė.

– Užsimečiau kuprinę ant pečių ir rugsėjo 3 dieną iškeliavau be išankstinio plano, kiek tiksliai šis žygis truks. Norėjau aštresnių pojūčių, todėl pasirinkau miškų maršrutą, nes, keliaujant pro miestelius, kyla pagunda šiltai apsistoti, pavalgyti restorane. Norėdamas viso to išvengti nusistačiau griežtas taisykles – nakvosiu tik palapinėje, o maistą ruošiu pats.

Foto: Danas Pankevičius

Ironiška, bet beveik visas naktis būčiau radęs, kur miegoti, nes labai daug žmonių mane kvietė. Kai kurie išvydę mano įrašus socialiniuose tinkluose siūlydavo užsukti į netoliese esančią jų sodybą, net pasakydavo, po kuriuo akmeniu paslėpti namo raktai.

Vis dėlto nepriėmiau nė vieno pasiūlymo ir laikiausi savo plano. Taip dariau tikrai ne norėdamas sutaupyti, o dėl sau iškelto iššūkio.

Žinojau, kad Latvijoje ir Estijoje yra puikiai įrengtas miškų maršrutas, tačiau, pasirodo, ir Lietuvoje tokia trasa yra ruošiama. Informacija apie šią trasą dar nėra paviešinta, nes vyksta parengiamieji darbai, bet 2021 metų pavasarį ji turėtų būti prieinama visiems keliautojams. Trasos ilgis Lietuvoje sieks 750 kilometrų ir ji prisijungs prie tarptautinės E11 trasos (Daugiau informacijos apie tai galima rasti FB puslapyje Miško takas-Forest trail).

Šis maršrutas dar nėra sužymėtas, bet eiti juo buvo gana patogu. Įveikęs visą trasą, sustojau prie Skuodo ir suskaičiavau nuėjęs 860 kilometrų. Oras buvo puikus ir visai nesinorėjo grįžti į miestą, tad nusprendžiau kelionę pratęsti.

Foto: Danas Pankevičius

Patraukęs Latvijos pasienio link nuėjau iki Būtingės ir pajūriu keliavau iki Klaipėdos. Vėl suskaičiavęs pamačiau, kad iki 1000 kilometrų trūksta maždaug 20. Tada pamaniau, kad reikia pasiekti tą apvalų skaičių ir dar šiek tiek paėjėti, nors oras jau nedžiugino, prasidėjo visą parą trunkantis lietus. Sportinio intereso vedamas nukeliavau iki Drevernos ir prie šio miestelio apžvalgos bokšto baigiau savo kelionę. Žygį vainikavo gražūs skaičiai – 1003 kilometrai per 33 dienas.

– Skamba išties įspūdingai. Su kokiais iššūkiais susidūrėte keliaudamas po Lietuvą?

– Keliaujantį mane puolė šimtai šunų ir, žinoma, drąsiausi bei garsiausi buvo patys mažiausi. Didesni, agresyvesni šunys pririšti grandinėmis ir palaidi nelaksto, bet buvo atvejų, kai jaučiau nerimą ir galvojau, kas bus, jeigu ta grandinė nutrūks.

Taip pat buvau susidūręs su buliumi ir jis ne juokais mane išgąsdino. Keliaudamas pastebėjau karvių bandą, ėmiau jas fotografuoti ir išgirdau netoliese riaumojant. Atsisukęs gretimame aptvare išvydau įsiutusį bulių, kuris žiūrėjo tiesiai į mane, o mudu skyrė tik plonas elektrinis piemuo. Bulius pasileido bėgti manęs link, tačiau jį nupurtė elektra. Dar labiau įsiutęs jis vėl kėsinosi mane pulti. Supratau, kad turiu kuo greičiau nešti iš čia savo kailį, kol įsiutęs gyvulys nenutraukė tos plonytės vielutės. Laimei, viskas baigėsi gerai.

Foto: Danas Pankevičius

– Kodėl anksčiau tiek daug nekeliaudavote po Lietuvą ir verčiau rinkdavotės svetimus kraštus?

– Lietuvoje viskas atrodo šalia, viską gali bet kada aplankyti ir tai niekur nedings, todėl rinkdavausi tolimesnius kraštus. Esu keliavęs ir po Lietuvą, bet tos kelionės būdavo kitokios, pavyzdžiui, sėdi į automobilį, nuvyksti iki kokio nors miestelio, apžiūri ir grįžti.

O ši kelionė man leido pajusti tai, ko niekada anksčiau nejutau. Rugsėjo pradžioje orai buvo šilti, uogų bei grybų daugybė ir aš savo kūnu jaučiau, kaip tas tikrasis ruduo ateina. Naktys darėsi vis šaltesnės, vėjas vis stipresnis, vandens telkinių lygis pakilo, uogų mažėjo, medžiai ėmė keisti spalvas. Mačiau, kaip keičiasi kaimeliai ir vienkiemiai – jie staiga ėmė ir ištuštėjo, liko tik keli nuolatiniai gyventojai. Naktimis klausiausi rudens pradžioje rujojančių elnių šauksmų. Atvykus į mišką dienai ar dviem viso to neįmanoma pajusti, o aš savo akimis stebėjau gamtos virsmą.

Foto: Danas Pankevičius

– Kad ir kaip patiko keliauti po Lietuvą, noras pažinti svetimus kraštus niekur nedingo ir jau ruošiatės kelti sparnus į svečias šalis. Ar nebijote keliauti pandemijos metu?

– Pasaulis, nors ir banguodamas, atsiveria. Žinoma, nereikia iš anksto planuoti kelionės, kuri vyks už kelių mėnesių, dabar reikia keliauti paskutinę minutę. Ir tai daryti tikrai įmanoma. Kad kažkur teks įstrigti, aš tikrai neabejoju. Bet kas čia bloga? Aš tikiu, kad po Naujųjų metų mes turėsime skiepus ir pasiskiepijusiems bus atvertos visų šalių sienos.

– Ar nemanote, kad pandemijos metu reikėtų keliauti tik į šalis turinčias gerai išvystytą medicinos sistemą?

– Žinoma, taip būtų protingiausia. Aš suprantu riziką, bet mėgstu keliauti po „sudėtingesnes“ šalis. Deja, egzistuoja ne tik koronavirusas. Ne itin išsivysčiusiose vietovėse esu sirgęs labai sunkiomis ligomis. Prieš metus sirgau maliarija, Angoloje ir Dengės karštlige, bet tokios patirtys užgrūdino, o su įgyjama patirtimi tapau drąsesnis. Ar pasaulyje pandemija ar ne, visuomet bus saugiau keliauti ten, kur gali gauti gerą medicinos pagalbą.

– Kaip, jūsų manymu, atrodys kelionės 2021-iais metais?

– Aš labai tikiuosi, kad skiepai atsiras ir tada pasaulis atsivers. Dabar kai kurios šalys reikalauja sertifikato, įrodančio, jog žmogus yra pasiskiepijęs vakcina nuo geltonojo drugio. Neturintys šio sertifikato į šalį neįleidžiami. Manau, kad taip pat bus ir su skiepais nuo COVID-19. Žinoma, iš pradžių bus populiaresnės kelionės mažesnėmis grupėmis, po atviru dangumi – įvairūs nacionaliniai parkai, safariai, o po kelerių metų viskas grįš į savo vėžes.

Foto: Danas Pankevičius

– Jei nepažįstamas žmogus jūsų paklaustų, ar dabar verta keliauti, ką jam atsakytumėte?

– Saugiausia būtų išvis nekeliauti ir laikytis kuo didesnės izoliacijos. Bet jei jūs nuolatos lankotės sausakimšuose baruose ar masiniuose renginiuose, tai, pasirinkę saugią kelionių kryptį, turėsite daug mažesnę tikimybę susirgti. Aš manau, kad jau galima keliauti, tik reikia pasirinkti saugią šalį, kurioje sergamumas yra ypač mažas. Automobiliu keliaukite po nacionaliniu parkus, leiskitės į žygius, kuo daugiau būkite gamtoje. Poilsiui prie jūros pasirinkite ne masinio turizmo viešbučius, o atokesnes privačias vietas. Kuo mažiau kontaktų su žmonėmis – ir viskas bus gerai.