Pastaruoju metu vis dažniau pradedama kalbėti apie neskubėjimą ir lėtumą, bet pasak H. Miliauskienės, lėtasis turizmas nėra tik išvyka į kaimą pas močiutę, žygis pažintiniu taku ar pakilimas į apžvalgos bokštą. „Lėtojo turizmo ašis – žmogus, jo gyvenimo būdas, filosofija, asmeninė ir šeimos, krašto istorija. Tai – keliavimas, kai po pažinties su viena ar kita asmenybe pažadinamos keliautojo emocijos, kinta jo mąstymas, suvokimas ar net vertybių skalė. Tai – atsvara masinio turizmo pakraipai, kai labai dažnai apsiribojama tik pramoginio turinio paslaugomis“, – pasakoja Lėtojo turizmo asociaciją įkūrusi H. Miliauskienė.
Sraigūnu Lėtūnu prisistatanti moteris Delfi papasakojo, kas tas dar mažai girdėtas lėtasis turizmas ir kur Lietuvoje galime rasti jo apraiškų.
– Nors lėtasis turizmas vis labiau populiarėja, daug kam tai – dar mažai girdėtas terminas. Ką jis slepia?
– Lėtasis turizmas yra filosofija. Tiek tų, kurie tas paslaugas teikia, tiek tų, kurie jomis naudojasi. Ši filosofija yra užkoduota angliškame akronime SLOW, kurio kiekviena raidė turi gilią prasmę. Mes labai dažnai žodį „lėtas (i)“ priimame tiesiogiai ir suvokiame tik kaip tempą. Jei norėtume keliauti lėtai pagal tempo sąvoką, galėtume tiesiog išeiti į pėsčiųjų žygį, jei norėtume lėtai pamedituoti, galėtume užsidaryti tylos namuose, jogos studijoje ar išsirengtume į piligriminę kelionę. Visos šios rekreacinės formos turi savus pavadinimus – aktyvus poilsis, sveikatinimo, piligriminis turizmas.
Lėtasis turizmas yra truputį daugiau nei išvardytos formos. Jei kalbame apie paslaugų teikėjus, tai šioje srityje mes pirmiausia sutiksime asmenybes. Labai ryškias. Su savo gyvenimo filosofija, vertybių skale. Jie nepataikauja masinės kultūros diktatui ir visai nebijo būti baltomis varnomis. Po bendravimo su tokiais žmonėmis, po galimybės prisiliesti prie jų asmeninio gyvenimo kasdienybės, prie jų kūrybos, sukurtos autentiškos paslaugos, labai dažnai tenka perkratyti savo vertybes, o kartais – net ir pabandyti suvokti patirtas emocijas. Lėtasis turizmas paliečia keliavimo poreikių piramidės smailę – t. y. emocijų ir proto lygmenį. Po prisilietimo prie lėtojo turizmo keliautojas į pasaulį žiūri jau kitomis akimis.
Kalbėdami apie lėtąjį keliautoją, mes turime omenyje patyrusį kelionių gurmaną. Žmogų, kuriam neįdomios nupirktos influencerių reklamos ar portalų sudarinėjami kelionių, objektų TOP sąrašai. Tai – keliautojas, kuris kolekcionuoja potyrius. Ir kalbame ne tik apie penkių juslių potyrius, o apie pabuvimus drauge su kuriančiu, mąstančiu žmogumi. Kai susitinka lėtasis paslaugų teikėjas ir lėtasis keliautojas, įvyksta tikra bendrystės alchemija. Jausmas stebėti tiek vienus, tiek kitus yra nepakartojamas.
Taigi akronimas SLOW yra užkodavęs šias lėtojo turizmo filosofijos kertines mintis:
S – Sustainable (darnus, tvarus),
L – Local (vietinis, autentiškas),
O – Organic (organiškas, natūralus),
W – Whole (visa apimantis).
– Papasakokite, kaip pati atradote lėtąsias keliones ir ką šiandien siūlote turistams.
– Lėtasis turizmas į mano gyvenimą atėjo labai natūraliai. Daug metų dirbau masinio turizmo srityje. Autobuse praleisdavau nuo pusmečio iki devynių mėnesių. Lėkdavome per valstybes ir dėdavome pliusiukus – mačiau, mačiau, mačiau. Vienu metu Paryžius buvo tapęs antraisiais namais. Eidavau gatve ir vietiniai sveikindavosi kaip su ten gyvenančia. Viešbutyje net turėjau savo nuolatinį kambarį, kai kuriuose muziejuose leisdavo pačiai vesti ekskursijas. Dirbdama Kipre turbūt pirmąkart supratau, kad labai labai pavydžiu kipriečiams. Jie niekur nevažiuodavo iš namų, o toje nedidelėje saloje diena iš dienos bendraudavo su atvykusiais ir neskubėdami aprodydavo tai, kas įdomu. Mokiausi iš jų ir pavydėjau.
Tuomet į mano gyvenimą atėjo kiek lėtesnis etapas – Birštonas. Šešerius metus vadovaudama šio miesto turizmo informacijos centrui turėjau galimybę išvaikščioti, išjausti kiekvieną kampelį. Su bendraminčiais bandėme apčiuopti tikrąją tos vietovės genius loci (iš lotynų k. „vietos dvasia“).
Išnaršiau archyvus, bendravome su kolekcionieriais, vietiniais žmonėmis, po trupinėlį rankiojome savastį ir bandėme ją per įvairius renginius, leidinius ištraukti į dienos šviesą. Kalbu ne apie karališkąjį Birštoną, o apie kurortinį, apie tarpukario aukso amžių. Taip pamažu artėjau prie savo svajonės – dirbti savame krašte. Atrasti kiekvieno miestelio, kaimelio raktus, prakalbinti užmirštas praeities asmenybes, įsiklausyti į jų patirtis ir per tai suvokti vietovės dvasią.
Šiandien keliaudama ieškau mažai pramintų takų. Bandau prakalbinti nebylias sienas, tylius portretus, užuosti tvyrojusius kvapus, paragauti kadaise kvepėjusių gardėsių, pasiraitoti rankoves ir prisiliesti prie vieno ar kito kūrybinio proceso.
Be galo smagu matyti, kad pamažu mano keliautojai nori vis dažniau ir dažniau išsukti iš greitkelio, apeiti masinės kultūros populiarintojus ir susibūti su mažo kaimelio gatvelėmis, susilieti su ten vykstančiu gyvenimu.
– Kuo tokios kelionės skiriasi nuo įprasto turizmo?
– Lėtasis turizmas orientuotas į labai nedideles grupeles. Kuo mažiau žmonių, tuo daugiau erdvės įsiklausyti, susibūti. Visai neseniai turėjau 45 asmenų grupę. Na, niekaip neįmanoma su būriu labai skirtingų požiūrių žmonių keliauti pagal lėtojo turizmo filosofiją.
– Ar egzistuoja lėtojo keliavimo „taisyklės“?
– Ten, kur yra žodis „filosofija“, nėra žodžio „taisyklės“. Kai žmonės natūraliai pereina nuo taisyklių į suvokimo lygmenį, tai gyvenimas ima tekėti harmonijos vaga. Lėtojo turizmo atstovai gyvena jausdami darną su savimi, savo mintimis ir juos supančia aplinka.
– Turbūt ne ką mažiau už neskubėjimą svarbus ir kelionės vietos pasirinkimas. Kas būdinga lėtojo turizmo kryptims?
– Vietovė šiuo atveju yra antraplanis veiksnys. Lėtasis turizmas – tai ne pažintinis takas, apžvalgos bokštas, dvaro rūmai, botanikos sodas, muziejus, viešbutis ar vandens parkas. Lėtasis turizmas – tai asmenybės, kurios keliautoją domina savo gyvenimiškąja patirtimi, savo kūryba, savo pasaulėjauta. Asmenybė ir jo kuriama paslauga ar objektas tampa kelionės tikslu. Būtent todėl mūsų asociacijos logotipo sraigė į pasaulį žvelgia žmogaus akimi.
– Ar ši turizmo rūšis patraukli nuo „Wi-Fi“ signalo priklausomai jaunajai kartai? Kitaip tariant, ar lėtasis turizmas turi perspektyvų ateityje populiarėti ne kaip terapinė kelionių forma, o pažintinė?
– Lėtasis turizmas tampa žinomas įvairaus amžiaus žmonėms. Manyčiau, kad ne amžius yra esmė, o žmogaus poreikis patirti. Vieni greičiau iki to prieina, kiti lėčiau, o kai kurie – niekada.
– Kaip Jums atrodo, ar lietuvius vilioja lėtasis keliavimas?
– Kuo daugiau žmonės keliaus, kuo labiau pasisotins masinio turizmo produktais, tuo daugiau norės nenukopijuotų, nesukurtų, o natūraliai širdyje ir mintyse išnešiotų, išjaustų paslaugų ar produktų.
– Ar lėtasis turizmas Lietuvoje turi pakankamą pasiūlą turistui?
Įdomių, kuriančių žmonių tikrai yra. Gal kai kurie net nesusimąsto, kad gyvena SLOW ritmu. Per įvairias paskaitas, konferencijas kalbėdavau apie išskirtinius renginius, paslaugas, žmones ir paskui sulaukdavau klausimų, kaip juos visus rasti. Taip natūraliai išaugo poreikis pabandyti suvienyti tas asmenybes. Kai kurie labai greitai ir su dideliu džiaugsmu įsiliejo į Lėtojo turizmo asociacijos būrį, kai kurie abejodami, ar tikrai gali save vadinti lėtaisiais. Tikiu, kad mūsų gretos didės. Tikiu, kad apie daugelį asmenybių mes dar net nežinome. Dažnai šie žmonės gyvena tyliai. Apie juos nerašo jokie žurnalai ar portalai, bet jų kuriami stebuklai verti mažų mažiausiai kino juostos.
– Papasakokite, ką lėtųjų kelionių norintiems lietuviams galima aplankyti mūsų šalyje.
– Pirmiausia norėčiau pasiūlyti apsilankyti pas dvi Aušras. Viena gyvena šiaurės Lietuvoje, Žagarėje, kita – pietų Lietuvoje, Druskininkuose.
1. Žagarės Aušra Petrauskienė, įsikūrusi ant Švėtės upės kranto, kviečia atvykti į kaliausių fabrikėlį. Profesionali lėlininkė pasidalys savo gyvenimo istorija – kaip, kodėl kelias atvedė ją iki kaliausių, kuo šios ypatingos, kodėl tokios svarbios Žagarei, ką jos veikia, kaip šoka, kaip zaptę verda, kaip lenktyniauja. Nei tos atmosferos, nei bendravimo su Aušra žodžiais neperteiksi. Reikia ten tiesiog pabūti, susibūti, pamerkti kojas į Švėtę ir išgerti vyšnių zaptės arbatos.
2. Druskininkų Aušra Česnulevičienė su vyru skulptoriumi Tauru lankytojus priima Druskų studijoje. Kodėl druska, kaip ji išgaunama, kaip panaudojama, kodėl jie, įsisukę į druskos dulkes, gyvena ant Ratnyčios upės kranto, Druskų karaliai papasakos savo jaukioje studijoje. Patys lipdysite, patys minkysite, patys skaptuosite druską ir patarles apie ją rašysite. O patys smalsiausieji gali paragauti upėtakio, kepto druskoje ir patiekto ant druskos lėkštės. Gardu kaip du medu, bet ar tai įmanoma nupasakoti?
3. Prie pat Žuvinto ežero, Verebiejų kaime, gyvena Dovydas ir Irma Žvinakevičiai bei Dovydo sesuo Ieva Žvinakevičiūtė. Jauni, kūrybingi žmonės su be galo gilia filosofija. Dovydas restauruoja senąją techniką. Gali metų metus ieškoti tos vienintelės detalės, jei ji ten, tame automobilyje, turi būti. Jiedu su žmona išsaugoję autentišką 50–60 metų interjerą ir apie kiekvieną daiktą gali papasakoti neįtikėtinų istorijų. Dovydo sesuo Ieva – architektė, visa savo siela panirusi į mažų būstų kūrimo pasaulį. Tad neatsitiktinai Verebiejų kaime iškilo mažas Paukščių namelis, skirtas dviem. Paukščių balsai nenutyla Žuvinto kaimynystėje.
4. Raubonių kaime, sename sename malūne, galima sutikti Vaidotą ir Gintarę Gikius, kurie gula ir keliasi su mintimis apie malūną, jo įrenginius ir kaip visa tai restauruoti. Vaidotas prakalbina bet kurį technikos stebuklą, o Gintarė iš pilkai pilkos vilnos kuria nuostabius dalykus. Nei tos nuotaikos perteiksi žodžiais, nei žmonių charizmos. Po pokalbių supranti, kad žmogaus gyvenime nėra nieko neįmanoma, net upės vagą pakreipti reikiama linkme atrodo taip paprasta ir nesudėtinga.
5. Mažame miestelyje, turint omeny dydį, bet dideliame savo istorine praeitimi darbuojasi mama Alma Matulevičienė ir jos dukra Edita Semeniukienė. Dvi moterys padarė stebuklą, apie kokį gali pasvajoti garsiausi virtuvių šefai. Apie jų mažutę „Šilo kopą“ dabar kalbama ne tik Lietuvoje, bet ir Krokuvoje, Varšuvoje, tuose miestuose, kuriuose kadaise gyveno mūsų valdovai. Karališka virtuvė, kurioje susipina pagarba sezoniškumui, Merkinės miestelio istorijai, regionui ir, svarbiausia, savo gyvenimo principams bei vertybėms.
6. Mažame mažame Šilavoto kaimelyje, už kunigo ir jo parapijiečių sodinto šilo, slepiasi mažos mažos samanotos trobelės. Jos būtų taip ir sugriuvusios, jei ne „Šilavoto davatkyno“ davatkėlių palikuonė Danguolė Lincevičienė, – ji tyliai tyliai darė viską, kad takeliai dilgelėmis neužželtų, o žmonės net be nuorodų rastų taką į tylą ir ramybę. Kas nors kartą pabuvojo Šilavoto davatkyne, sugrįš ten dar, o Danguolė tyliai šypsodamasi stovės prie mažų sukrypusių vartelių ir tyliai pasakos, kaip čia gyveno ir meldėsi davatkėlės.
7. Jei nuvyksite į Siesikų pilį, sutiksite Audrį Matulaitį. Pastovi šalia, paklausai ir atrodo, kad sielą užlieja nenusakoma ramybė. Kiekviena siena išglostyta, kiekviena plytelė išmyluota, kiekviena vinis rankomis nukalta, kiekvienas langas dešimt kartų apmatuotas, dekoro elementas per padidinimo stiklą šimtus kartų išstudijuotas. Sielos riteris. Tylios pilies lėtų restauravimo darbų valdytojas. Laikas sustoja. Čia – tikras kosmosas.
8. Jaukiame Dargužių kaime stovi mažas nameliukas, kur garuoja nenusakomos Laimono Verbicko verdamos sriubos, troškiniai, kepami blynai pelenuose, kur suvažiuoja visi šio krašto sūrininkai ir suveža savo mažųjų sūrinių stebuklus, kur laižoma nepakartojama Robertos Verbickienės karamelė, kur ditirambai skamba avimis, ožkoms ir karvėms.
9. Amžinojo pasienio miestelyje Smalininkuose keliautojus pasitinka vachmistras Fricas, kuris į muitinę visus nuvaro, kontrabandą konfiskuoja ir griežtajai frau Martai perauklėti atiduoda. Arvydas Griškus su savo bendraminčiais viešnagę mažame miestelyje pavers neįtikėtinu nuotykiu, kelione per epochas, per imperijas, per Mažosios Lietuvos išskirtinumus.
10. Joniškėlio Viktoras Stanislovaitis yra nepakartojamas istorijų pasakotojas. Tai – vieno žmogaus teatras, kuriame atgyja ir Gabrielė Petkevičaitė Bitė, ir Ignas Karpis, ir kruvina meilės istorija, ir auksinės Karpio karvės, ir Joniškėlio batalionas, ir Joniškėlio respublika. Ir niekada niekada paskui niekas nebepainioja, kur yra Joniškėlis, o kur Joniškis.
11. Papiškių kaime, vidury niekur, stovi senas kluonas. Kluonas kaip kluonas, bet nepaprastas, nes jame Rita Šilanskaitė-Šafranauskienė rengia vakarus. Akustinės muzikos, teatro, haiku poezijos skaitymo. Vidury kaimo, vidury kluono, skamba keisti trieiliai. Persunkti žodžio galios ir žmogaus išminties.
12. Birštone nėra nė vienos kavinės, kuri galėtų rungtis su Andriaus kava. Nes jo kava – skulptoriaus rankomis sumalta, į mažytį mažytį puodelį įpilta. O kai ją geri šimtų laikrodžių skambėjimo apsuptyje, kai akys pasiklysta tarp tūkstančių drožinių, kai rankos pačios tiesiasi prisiliesti prie vieno ar kito paviršiaus, supranti, kad tai – visai kitoks pasaulis. Trijų matmenų pasaulis, kuris sukasi apie labai tvirtą gyvenimo principų modelį, kurio autorius yra Andrius Lik.
13. Na, ir pabaigoje noriu pristatyti savo bendramintę Daivą Tankūnaitę. Istorijų pasakotoją, kuri savo maršrutus dėlioja pagal širdies kompasą, pagal muzikos melodijas, spektaklių siužetus, kur kiekviena detalė tampa didelio reikšmingo pasakojimo dalimi. Daivą galima sutikti visur. Bet lengviausia ją rasti pagal kodinius žodžius – Daivos rankų darbo kelionės.
