24-erių metų Rafaelis į Lietuvą atvyko mokytis iš San Paulo, rašoma pranešime žiniasklaidai. Čia jo laukia treji metai komunikacijos ir marketingo magistro studijų. Jis pamažu apsipranta su lietuvišku klimatu, tačiau raukosi paragavęs kepenėlių pašteto, stebisi, kad sriuba gali būti ne tik garuojanti, bet ir šalta, ir atranda įdomių šalies kampelių.
Vienas didžiausių skirtumų, Rafaelio teigimu, – Lietuvoje saugiau. Prisiklausęs kalbų, jog Lietuva yra viena pavojingiausių Europos šalių, brazilas teigia, jog lyginant su San Paulu, pas mus labai saugu. Vienas iš labiausiai patinkančių dalykų Rafaeliui – tai senamiesčiai: „Brazilijoje turime miestų, kurie turi senąsias dalis, tačiau juos vaikščioti ne visada saugu“.
Nieko panašaus neturi
Tačiau ne vien didmiesčių centrai sužavėjo iš Lotynų Amerikos į Šiaurės Europą atvykusį vaikiną. Pakviestas draugų savaitgalį Rafaelis patraukė į Rokiškio rajone gyvuojantį Ilzenbergo dvarą. Jis teigia, kad prieš kelionę dvaro tinklalapyje prisižiūrėjo nuotraukų ir lūkesčius turėjo nemažus. Jie pasiteisino.
„Labiausiai patikusi vieta – šalia ežero, – savo įspūdžius pasakojo 24-erių brazilas. – Buvo nuostabu, dvaro vietininkas buvo labai malonus ir daug papasakojo bei paaiškino. Aprodė mums vietas, kur kepama duona, kur spaudžiamas ir brandinamas sūris. Ten rankomis dirba nuostabi komanda, o ne didelės mašinos.“
Paklaustas, ar jo gimtinėje galima rasti dvarų, Rafaelis priminė komplikuotą savo šalies istoriją: tais laikais, kai Lietuvoje jau galėjo stūksoti dvarai, Brazilija buvo kolonizuota.
„Brazilijoje neturime nieko panašaus. Su dvaro vietininku juokavome, kad dvaro istorija siekia XVI a., kai dabartinės Brazilijos teritorija lakstė pusnuogiai žmonės. Kaip šalis Brazilija dar net neegzistavo“, – sakė Rafaelis.
Maistas – didžiausias skirtumas
Poros brazilų ir poros lietuvių grupelei dvare surengta nedidelė vietoje gaminamo maisto degustacija: kumpis, sūriai, duona, lietuviški sviestiniai sausainiai ir net airanas. „Net sunku visa tai nupasakoti“, – tikina Rafaelis.
Anot jo, didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir Brazilijos – šviežias maistas. Jis aiškina, kad visus metus Brazilijoje galima rasti įvairiausių daržovių, mat ten žiemą nebūna didelių šalčių: „Todėl galime turėti salotų, pomidorų ir daugybę kitų daržovių kiekvienu metų laiku ir jie yra labai pigūs. Man prekybos centruose Lietuvoje daržovės atrodo brangios“.
Vaikino teigimu, jo gimtinėje dar nėra itin populiarūs organiškai užauginti produktai, tačiau šios nišos populiarumas pamažu įgauna pagreitį.
„San Paolo yra labai užkimštas miestas, todėl nėra vietos auginti savo daržoves, o žmonės dar nėra labai sąmoningi, todėl neskiria organiškam maistui labai daug dėmesio. Bet prieš man paliekant Braziliją pastebėjau, kad ši niša auga gana greitai. Parduotuvėje visada yra kampelis natūraliai produkcijai, produktams užaugintiems be pesticidų, chemikalų. Manau, kad panašios tendencijos ir čia: žmonės jau perka, bet tai dar nėra labai populiaru“, – pastebi Rafaelis.
Užsieniečių daugėja
Rafaelis su draugija nebuvo vienintelis iš tolimos šalies Ilzenbergo dvarą aplankęs užsienietis. Praėjusiais metais dvare viešėjo ir žurnalistai iš Japonijos, ir per atsitiktinumą apie dvarą sužinojęs nepalietis Krishna, atvykęs į Lietuvą pagal studijų mainų programą.
„Pastarųjų metų tendencija tokia, kad apie regis atokų dvarą sužino ne tik mūsų tautiečiai, bet ir turistai iš pačių egzotiškiausių šalių. Ką jau bekalbėti apie latvius, kuriems ši vieta iš dalies sava – siena su Latvija kerta ežerą, didelė dalis dvaro istorijos yra susijusi su šia šalimi“, – sako Ilzenbergo dvaro vietininkas Laurynas Mišanovas.
Praėjusiais metais dvaro parke Joninės buvo švenčiamos pagal latviškas tradicijas, čia atvyko latvių šokių, teatro kolektyvai, moterų vokalinis ansamblis. Tai, anot dvaro vietininko, rodo glaudžius dvaro ryšius su kaimynais. Šiais metais šiuos glaudžius ryšius kiek stabdo dėl koronaviruso įvesti apribojimai, tačiau L. Mišanovas išlieka optimistiškas – jau greitai viskas turėtų grįžti į senas vėžes.
Mato perspektyvą
Neseniai po Lietuvos dvarus keliavusi latvių žurnalistų, turizmo agentūrų bei gidų delegacija neaplenkė ir Ilzenbergo. Latvijos pilių ir dvarų asociacijos (Latvijas piļu un muižu asociācija – LPMA) atstovė Aira Andriksonė teigia, jog teko apžiūrėti daug dvarų Baltijos šalyse, ir nors restauruotų pilių ir dvarų tikrai netrūksta, tačiau ne visuomet šie statiniai naujam gyvenimui buvo prikelti turint tolesnio jų panaudojimo viziją.
„To tikrai negalima pasakyti apie Ilzenbergo dvarą, kuris tarsi gyvas organizmas gyvena pilnavertį gyvenimą ir čia užsukusiems svečiams gali dovanoti kur kas daugiau nei vien tik pažinimo džiaugsmą“, – tvirtino A. Andriksonė.
