Per pastaruosius kelis dešimtmečius esu aplankęs apie šimtą šalių, ir dabar aš nekantriai laukiu, kada šis protrūkis nuslūgs ir aš vėl galėsiu lipti į lėktuvą. Jaudulys, patiriamas išvydus naują vietą, pasinėrus į jos tradicijas bei papročius ir mėginant įminti jos kultūros mįsles, yra vienas iš didžiausių mano gyvenimo džiaugsmų. Be to, kelionės padeda sunerti pasaulį į vieną audinį ir, aš tuo tikiu, skatina pasaulinę prekybą bei taiką.
Vis dėlto artimiausioje ateityje turizmas, labai tikėtina, bus daug kuklesnis. Pirmiausia, daugiau kelionių vyks automobiliu į gretimas vietoves, o skraidymas lėktuvais vis dar atrodys rizikingu sumanymu.
Gyvendamas Šiaurės Virdžinijoje, susimąstau, galbūt reiktų patyrinėti žavingąjį vakarinį Konektikutą arba dar kartą aplankyti Memfį, - į šias dvi keliones, kitu atveju, ko gero, nesusiruoščiau. Be to, galima surasti gana pigių ekskursijų, o tai svarbu dabar, kai daugelio pajamos sumažėjo.
Vis dėlto manau, kad netgi recesijos laikotarpiu kelionių paklausa bus didelė, vien jau dėl to, kad žmonės ilgą laiko gyveno užsidarę ir dabar nenustygsta vietoje. Be to, nekantraujama susitikti su šeimos nariais, draugais ir verslo kolegomis.
Turistai ieškos vietų, kuriose lankytis saugu, Mano dukra neseniai paklausė manęs, kiek laiko užtruktų kelionė į Niufaundlandą (iki jo maždaug kaip iki Teksaso, man prireiktų beveik penkių dienų ten nukeliauti). Visada norėjau aplankyti Niufaundlando vaizdingas vietoves, didžiulę teritoriją su tik maždaug puse milijono gyventojų (kartu su Labradoru), regis, idealiai tinkančią socialinio atstumo režimui.
Žinoma, problema ta, kad Niufaundlandas galbūt nebus labai ištroškęs mane ten matyti. Jau dabar sudėtinga amerikiečiams patekti į Kanadą, o Niufaundlande šiuo metu reikalaujama, kad visi atvykėliai Kanadoje laikytųsi keturiolikos dienų saviizoliacijos. Havajai, dar viena vieta su gana teigiama „Covid-19“ statistika ir puiki atostogų kryptis, taip pat reikalauja, kad čia apsilankę žmonės, išskyrus skubius neatidėliotinus atvejus, laikytųsi keturiolikos dienų karantino.
Ne visi šie apribojimai galios po metų, bet nesunku įžvelgti čia glūdint problemą: saugiausios vietos turės ir daugiausia apribojimų. Net jeigu oro linijos ir tikrins savo keleivius dėl „Covid-19“, poilsio bei atostogų vietos gali išlikti labai budrios, kad neįsileistų pernelyg daug pašaliečių.
Kai kurios iš saugesnių vietovių gali nuspręsti atsiverti, galbūt įvesdamos lankytojų kvotas. Daugelis turistų per daug nesukdami galvos suskubs ten, taip arba pakurstydami atsakomąsias priemones, - tai yra sumažindami vietovės patrauklumą, - arba labai greitai išnaudodami kvotas. Vėliau visi pradės ieškoti kitos atviros vietovės, kad ir kokia ji būtų - Naujoji Škotija ar Islandija.
Kai kurios šalys galbūt įsileis lankytojus tik į savo atokiausius (ir mažiau pageidaujamus?) kampelius, judėjimą reguliuodami elektroninės stebėsenos mechanizmu. Centrinė Australija, yra norinčių? Aš asmeniškai visada norėjau pamatyti Naujosios Zelandijos Pietų salos vakarinę pakrantę.
Kai kurios skurdesnės pasaulio valstybės gali laikytis „kolektyvinio imuniteto“ strategijos, ne sąmoningumo paskatinti, o dėl to, kad jų visuomenės sveikatos institucijos yra per silpnos, kad efektyviai sureaguotų į „Covid-19“.
Po pusantrų metų kai kurios iš šių šalių greičiausiai atsivers turizmui. Jos galbūt negalės įrodyti, kad yra saugios, ir vis dėlto jos bus lankomos. Jos pritrauks riziką mėgstančius turistus, kurie prieš „Covid-19“ krizę būtų vykę į Malį ar egzotiškesnes Indijos dalis.
Amerikiečiai tokių vietų galbūt atrastų Karibuose, kur daug gana skurdžių šalių, priklausomų nuo turistų. Šioms šalims reiks pinigų, ir daugelis iš jų anksti atsivers lankytojams, nes, jų įsitikinimu, jos nelabai turi ką prarasti. Net jeigu oro linijų pramonė liks suparalyžiuota, užsakomieji skrydžiai sujungs šias salas su Šiaurės Amerika. Ir vėlgi, galbūt išryškės tam tikros konkrečios salos, kurios labai greitai bus turistų užtvindytos, kol galiausiai pačios salos ar turistai nuspręs, kad jiems jau gana.
Kitos šalys galbūt paseks Butano pavyzdžiu ir ims reikalauti mokesčio už įvažiavimą. Galbūt jums pavyks nukeliauti į Tadžmahalą, - bet teks iš anksto pakloti papildomai 2000 dolerių. Bet ... jūs galit būti tikrinami ir stebimi, ir jeigu paaiškės, kad pažeidėte savo viešnagės taisykles, galite būti parsiųsti atgal.
Vietovės, pasiekiamos tiesioginiais skrydžiais, taps vis patrauklesnės. Dėl mažesnio aviacijos sektoriaus jungiamieji skrydžiai logistiniu požiūriu bus sunkiau organizuojami, ir keleiviai norės būti tikri, kad jiems bus leista įvažiuoti į galutinės paskirties tašką ir jiems neteks nerimauti dėl skrydžių perkėlimo, atidėjimo ar atšaukimo. Tad čia laimės gerą susisiekimo struktūrą turintys didmiesčiai, tokie kaip Londonas, Paryžius, Torontas, Roma ir kiti miestai, garsėjantys įdomiomis lankytinomis vietomis.
Padaugės žmonių, norinčių aplankyti vieną vietovę, užuot sukus galvą ir mėginant traukiniu pasiekti kitą miestą. Arba jie galbūt mieliau rinksis pažintinę ekskursiją po šalį. Kaip jums toks variantas: nuskristi į Paryžių ir iš ten automobiliu leistis į kelionę aplankant garsiausias katedras ir Normandijos miestus?
Galbūt. Bet aš, ko gero, pirmiausia leisčiau savo galimybes išbandyti Parkersbergui, esančiam Vakarų Virdžinijoje.
