„Prieš daugiau nei savaitę gavau žinutę, kad mūsų skrydis į Lietuvą gegužę atšaukiamas. Jaučiuosi esanti ir naivi, ir kvaila, ir kartu nepataisoma optimistė, nes tikėjausi, kad iki gegužės virusas atslūgs ir išeis nuvežti dukras vasarai pas senelius; dar vis tikiuosi, kad galėsime grįžti bent jau vasaros pabaigoje“, – vilčių nepraranda Eglė.

Trečiojo pasaulio šalyse gyvenusi ir keliavusi Egle nerimauja ir dėl jose gyvenančių paprastų žmonių likimo. Pasak jos, ten valdžia itin abejinga ir galvoja tik apie save, todėl niekada negali būti tikras dėl sveikatos: „Karantino patirti neteko, bet gyvenome Bankoke karinio perversmo metu 2014-aisiais ir kurį laiką turėjome paisyti komendanto valandos.“

Eglė Delfi pasakojo kaip COVID-19 pakeitė jos gyvenimą Naujojoje Zelandijoje, ko Lietuvos valdžia galėtų pasimokyti iš tolimos šalies politikų ir kodėl ji jaudinasi dėl koronaviruso protrūkio pietryčių Azijoje.

– Egle, papasakokite, kokie keliai jus nuvedė į Naująją Zelandiją?

– Mus čia atvedė avantiūra ir atsitiktinumas. Ta avantiūra prasidėjo prieš devynis metus, kai su vyru išvykome gyventi į Vietnamą. Po to gyvenome Tailande, o prieš grįžtant į Lietuvą norėjome pagyventi dar vienoje egzotiškoje, bet anglakalbėje šalyje. Naujojoje Zelandijoje gyvename jau beveik penkis metus.

Foto: Asmeninis albumas

– Kaip sekėsi įsilieti į vietinį gyvenimą? Ar lietuvių ir Naujosios Zelandijos gyventojų kultūra bei bendravimas labai skirtingi?

Naujoji Zelandija yra tikrai labai egzotiška šalis: nuostabi, įvairi ir įdomi gamta ir unikali maorių kultūra. Be to, čia galima sutikti žmonių iš bet kurio pasaulio kampelio. Nepaisant to, Naujoji Zelandija yra vakarietiška šalis, taigi „žaidimo taisyklės“ daugmaž panašios.

Jeigu reikėtų kažką išskirti, pažymėčiau mandagumą ir kuklumą. Čia nepriimtina sakyti ir prašyti dalykų tiesiogiai, nes gali būti apkaltintas stačiokiškumu. Taip pat negalima savęs girti – būsi palaikytas pasipūtėliu. Tai yra tokios populiarios nerašytos taisyklės.

Na ir dar keletas asmeninių pastebėjimų. Prisistačius, jog esi iš Lietuvos, nepatarčiau iš karto pridėti, kur tokia šalis yra, nes dažniausiai žmonės žino, kur yra Lietuva ir daug kartų pasitaikė, jog arba yra ten buvę, arba turi pažįstamų, arba patys turi lietuviškų šaknų. Vieną kartą mano pašnekovas įsižeidė ir man rėžė: „Aš žinau, kur yra Lietuva, aš ne amerikietis, aš kivis“.

Kitas dalykas, kuris ypač pastebimas pastarųjų įvykių fone – kiviai laikosi taisyklių ir netoleruoja, jeigu kažkas jų nesilaiko. Prieš porą savaičių turistai, turėję būti karantine, bet vietoje to užsisakę skrydį malūnsparniu virš populiaraus ledyno, buvo nuskraidinti ne vaizdingu maršrutu, o tiesiai policijos pareigūnams.

– Dažnas lietuvis apie tolimąją šalį žino mažai – populiarūs stereotipai, jog Naujojoje Zelandijoje tik avys ir plikos pievos. Kaip yra iš tikrųjų?

– Populiariausias stereotipas, jog tai labai graži šalis. Su šiuo teiginiu sutiktų kiekvienas. Visa kita yra labai subjektyvu. Net ir tas populiarus atvirukas su pieva ir avimis, nebūtų tai, ką aš pirmiausią įsivaizduočiau pagalvojusi apie N. Zelandiją. Mano „atviruke“ būtų pavaizduota jūra, platūs juodo smėlio paplūdimiai, paparčių miškai, gražūs parkai, žmonių šypsenos, aktyvus laisvalaikis, mano šeima, laimė.

Foto: Asmeninis albumas

– Pakalbėkime apie šiandienines aktualijas. Naujojoje Zelandijoje sergančiųjų skaičius panašus kaip ir Lietuvoje. Ar šalys šią krizę valdo panašiai?

– Trečiadienį buvo savaitė, kai visa šalis paskelbė keturių savaičių karantiną. Čia, priešingai nei Lietuvoje, niekas nedirba arba dirba iš namų, jei gali (išskyrus maisto parduotuves ir ligonines, žinoma). Su mašina galima važiuoti tik iki parduotuvės ar gydytojo, negalimos jokios nereikalingos kelionės iki jūros ar parko. Kol kas atrodo, kad situacija yra kontroliuojama kiek ji gali būti kontroliuojama tokiu atveju.

Žmonės sąmoningi, lieka savo „burbule“ arba laiko savo „burbulus“ atokiau vieni nuo kitų. Štai vakar mačiau iškylaujančią draugų kompaniją ant paplūdimio – trys atskiros porelės ant savų pledų, su savais gėrimais ir užkandžiais, kelių metrų atstumu vieni nuo kitų. Mes turime mažų vaikų, tad turime pasitenkinti „vakarėliais“ zoom programos pagalba.

– Kaip jūsų šeimos gyvenimą paveikė COVID-19?

– Šeimai su dviem mažais vaikais karantinas nėra didelis šokas, nes kad ir kaip aktyviai gyventume, bent vienam vaikui susirgus viskas sustodavo. Taigi, galima sakyti, kad „saviizoliaciją“ propaguodavome kas porą mėnesių jau 2,5 metus. O ir šiaip, mūsų pagrindinės pramogos – ėjimas pasivaikščioti į gamtą ar prie jūros, ką ir dabar dar galime daryti. Šalia mūsų namų yra ežeras, parkas, jūra, smėlis.

Pagrindinis pokytis – didžiulis darbo stalas mūsų miegamajame, nes vyras dirba iš namų, ir ant lango atsiradęs „akvariumas“, nes kasdien pagaminame bent vieną popierinį gyvūną su į darželį dabar neinančia 2,5 metų Ona. Ant lango jau „tupi“ vaivorykštė, žuvys, medūzos, vorai ir vikšras. Šiandien gaminsime krokodilą. Panaši langų puošyba, tik su pliušiniais žaislais, karantino proga vyksta visoje šalyje. Tai kivių būdas per atstumą pradžiuginti į lauką pasivaikščioti išėjusius vaikus.

Foto: Asmeninis albumas

– Kokios nuotaikos tvyro šalyje, šalies žiniasklaidoje?

– Viskas pakankamai ramu. Ramybės į situaciją įveda politikai: šalies premjerė ministrė Jacinda Arden kalba aiškiai, bet užtikrintai, nevyniodama į vatą ir nesusipainiodama savo pareiškimuose. Aš manau, kad ji tuo labai skiriasi nuo kitų šalių vadovų, įskaitant ir Lietuvą.

Žiniasklaida irgi atlieka savo pareigą informuoti visuomenę, o ne šokiruoti ar atkreipti skaitytojų dėmesį turinio neatitinkančiomis antraštėmis. Prieš keletą dienų, beje, pagrindiniame N. Zelandijos dienraštyje buvo straipsnis apie Lietuvą, pavadinimu „Lietuviai susivienija, kad įveiktų krizę“. Ten rašoma apie savanorius ir privačias bei verslo iniciatyvas, kurios dabar yra organizuojamos Lietuvoje. Kokia gera reklama mūsų šaliai!

– Esate parašiusi knygą apie gyvenimą Azijoje, ten praleidote nemažai laiko ir susipažinote su vietinių gyvenimo ypatumais. Knygoje „Tigras tai ne katinas“ rašote apie paprastus kaimo žmones ir abejingą valdžią. Kaip manote, ar Tailandas, Vietnamas, Birma, Kambodža, Laosas ir kitos regiono šalys, kur ypač prasta sveikatos priežiūros sistema, pajėgios atlaikyti pandemiją?

Foto: Asmeninis albumas


– Pietryčių Azijoje viskas sukasi aplink „veidą“ ir veido išlaikymą. Čia svarbiausia gražus pateikimas, pozityvios žinios, gražus, nors ir realijų neatitinkantis, fasadas. Tailande toks veido išsaugojimas įteisintas įstatymu – negalima neigiamai kalbėti apie karalių, karalystę, o labai dažnai ir apie ten priimamus valdžios sprendimus. Labai dažnai valdžios sprendimai yra supainioti su savais interesais, korupcija čia kartais yra nesuvokiamo masto ir naglumo.

Tailande toks valdžios abejingumas krizinei situacijai buvo 2004 metais Paukščių gripo metu. Nors paukščiai masiškai dvėsė du mėnesius, valdžia epidemiją neigė ne tik šalies viduje bet ir kitoms užsienio šalims, darė spaudimą spaudai ir papirkinėjo nukentėjusiuosius, kad šie tylėtų. Taip dideli vištienos eksportuotojai krovėsi turtus tiekdami brangią, bet galimai apkrėstą mėsą užsienio šalims, o tuometinis premjeras ministras labiau rūpinosi ekonomika nei žmonių sveikata.

Kitas pavyzdys – 2008 metų ciklonas Nargis Mianmare. Vietinė valdžia gavo pranešimą apie artėjančią katastrofą savaitę prieš ciklonui pasiekiant Birmą. Vietoje to, kad perspėtų kaimo žmones evakuotis iš savo bambukinių trobelių, valdžia rūpinosi savo turtais ir prabangių mašinų persigabenimu į saugesnes vietas. Oficialiais duomenimis žuvo ar buvo laikomi dingusiais virš 200 000 žmonių, nors nevyriausybinės organizacijos spėjo, kad skaičius gali būti dvigubai ar net trigubai didesnis nei pranešė vietinė valdžia.

Karinė chunta, kuri tada valdė ir vis dar dabar neoficialiai valdo šalį, atsisakė tarptautinės pagalbos tiesiogiai paveiktoms vietoms. Vietoje to, patys pasiėmė siuntas ir arba išsidalino sau, arba pardavinėjo pakeltomis kainomis visko netekusiems to regiono žmonėms! Ciklono nusiaubtoje deltoje prasidėjo badas, bet valdžia paramai gautus ryžius siuntė pardavimui į Šri Lanką.

Policija ir kareiviai į labiausiai nukentėjusį regioną buvo išsiųsti ne padėti, bet užblokuoti kelius, kad žurnalistai ir tarptautiniai stebėtojai negalėtų nuvykti ir pamatyti tikrosios situacijos. Žmonės buvo palikti mirti nuo ligų ir bado, kol tarptautinės pagalbos tanklaiviai šalia Birmos krantų laukė leidimo suteikti pagalbą. Po tokių pavyzdžių kyla abejonė ne valdžios kompetencija, pasirengimu ar pajėgomis, bet morale.

Tokios yra mano žinios, asmeninė nuomonė ir baimės. Tikiuosi, kad jos nepasitvirtins. Tačiau, įdomumo dėlei, paguglinau apie koronaviruso situaciją Pietryčių Azijoje šiuo metu ir be visų nuogąstavimų, kad tikrieji susirgimų skaičiai nėra žinomi, už akių užkliuvo daug pasakantis faktas – Mianmaras su daugiau nei 50 milijonų gyventojų turi tik vieną laboratoriją su keturiais testavimo aparatais…