„Jeigu tektų pabūti ilgiau, tai turbūt, kad ir stiprius nervus turinčiam žmogui, po kelių mėnesių lengva fobija prasidėtų”, – pirmas akimirkas Šiaurės Korėjoje laidoje KK2 prisimins patyręs keliautojas Aurimas.
Nors ryšio su artimaisiais Šiaurės Korėjoje palaikyti neįmanoma, tačiau šalyje niekada nebūni vienas.
Turistai nuolatos sekami. Korėjos specialiosios tarnybos seka po šalį keliaujančius žmones, o viešbučių kambariuose sumontuota pasiklausymo aparatūra: „Kambaryje yra radijas. Tokios senos dėžės paliktos. Ir kitą pusę atsiverti ir matai ten tokie kabeliai, kaip nykštys keturi ateina. Greičiausiai kokia pasiklausymo įranga. Aš net juokavau, čia, sakau, tokių kabelių užtektų net rentgenui padaryti”.
Nors Šiaurės Korėjos režimas labai rūpinasi į šalį atvykusiais turistais, savi žmonės pamiršti. Daugybė žmonių badauja: „Atrodo, kad jie tikrai ten visi būtų veganai arba žaliavalgiai. Mėsa – prabangos prekė”.
Šiaurės korėjiečiai iki šiol gauna maisto talonus, o vidutinė alga siekia vos keliolika dolerių: „Gauna ryžių kiekvienam šeimos nariui, jeigu dirbantis žmogus. Nuo 300 gramų iki 450 gramų… Plius vyrui duoda du bokalus alaus. Dėl alkoholio tai jie nesivaržo, visi geria ir šnapsą, ir lietuviško šnapso teko matyti parduotuvėje”.
Sostinė Pchenjanas, pasak keliautojo Aurimo Mockaus, stipriai skiriasi nuo kitų Šiaurės Korėjos miestų. Ji pritaikyta turistams. Švari. Veikia net restoranai. Tiesa, patys korėjiečiai juose tik vaidina valgančius. Taip valdžia imituoja gerovę. „Kur buvom vežami valgyti, tai tiktai į tokias vietas paruoštas. Įeini, atrodo, restoranas, bet mes vieninteliai žmonės, kurie pietaujame, patalpos dažniausiai nešildomos arba pašildomos būtent tenai, kur tu valgysi”.
Iš Šiaurės Korėjos Aurimas sugebėjo parsivežti slapta filmuotos medžiagos. Jei oro uoste būtų įkliuvęs, laiką ko gero dabar leistų vienoje iš šalies kalinimo stovyklų. Išskirtiniai kadrai iš Šiaurės Korėjos – šį antradienio vakarą, 19.30 val., LNK laidoje KK2.
