Oro transporto bendrovės visomis išgalėmis stengiasi padaryti tokiai praktikai galą.
Tas klastingas triukas angliškai yra vadinamas „skiplagging“, lietuviškai ši schema vadinama „slapto miesto bilietu“. Jo esmė – atsisakyti tam tikros maršruto atkarpos, įsigijus jungiamojo skrydžio, skrydžio į abi puses ar pan. bilietą. Kaip tokiu atveju atrodo veikimo scenarijus, tuoj pat sužinosite.
Tarkim, asmuo norėtų skristi iš Bostono į Hjustoną, tačiau šio reiso kaina jam atrodo per didelė. Tokiu atveju jis renkasi skrydį iš Bostono į Las Vegasą su sustojimu Hjustone, nes jis pigesnis nei pirmiau minėtas tiesioginis. Lėktuvui nusileidus Hjustone, keleivis išsilaipina ir toliau kelionės netęsia. Aišku, tokiu atveju dalis įsigyto bilieto tarsi lieka nepanaudota, tačiau net ir nebaigiant kelionės skrydis iki faktinio keleivio tikslo, t. y. Hjustono, kainuoja pigiau.
Visiškai neseniai apie šią, oro vežėjų požiūriu, ydingą praktiką buvo rašyta ne vieno leidinio publikacijose. Vokietijos oro transporto bendrovė „Lufthansa“ pareiškė ieškinį asmeniui, kuris įsigijo bilietą į abi puses, tačiau nusigavęs iki norimo taško, likusios maršruto atkarpos atsisakė ir taip sugebėjo gana nemažai sutaupyti.
Oro vežėjai siunta iš pykčio, matydami, kaip žmonės bando pergudrauti sistemą. Nors tokiu pagrindu keliamos bylos dar niekada nebuvo laimėtos, „Lufthansa“ ir šįkart kovoja dėl daugiau nei 2 tūkst. dolerių (1,8 tūkst. eurų) kompensacijos.
Nors bendrovės stengiasi sutramdyti keleivius, skrendančius tik dalį maršruto – iki tarpinio, arba „paslėpto“, miesto, kai kurie oro transporto sektoriaus analitikai tokią praktiką yra linkę pateisinti.
„Bilietus iki „paslėptų“ miestų verčia pirkti pačių oro vežėjų politika“, – sako Henry Harteveldtas, keleiviams konsultacijas teikiančios įmonės „Atmosphere Research“ įkūrėjas.
„Kaip oro transporto sektoriaus analitikas ir verslininkas, aš puikiai suprantu, kodėl oro vežėjai, jei tik gali, stengiasi kuo labiau pasipelnyti. Juk tokia yra verslo esmė, – sako H. Harteveldtas. – Visgi kai kainų schemos tokios nelogiškos, žmonės tarsi skatinami pirkti bilietus į „paslėptus“ miestus.“
Svarbiausia – kelionės tikslas, o ne nukeliaujamas atstumas
Problema, anot H. Harteveldto, kyla dėl skrydžių kainas valdančių principų, kuriuos klientai vertina kaip nelogiškus.
„Jei koks nors oro vežėjas turi pigius skrydžius organizuojantį konkurentą, abiejų siūlomos kainos sutampa, jei ne – kaip reikiant užkeliamos. Viską lemia konkurencija. Kaip tik dėl šios priežasties oro transporto bendrovės vienose rinkose bilietų kainas strategiškai mažina, o kitose – ne. Per diskusijas oro vežėjų atstovai paprastai nurodo, kad nenori prarasti savo dalies rinkoje, todėl ryžtasi pamatuotai rizikai.“
Peteris Belobaba, vyr. analitikas iš bendrovės „MIT International Center for Air Transportation“, konstatuoja, kad tokios kainas lemiančios strategijos, propaguojamos visame pasaulyje.
„Pavyzdžiui, reisai iš Bostono į Las Vegasą priklauso poilsinių kelionių rinkai, kurioje kainos – patrauklesnės. Tačiau maršrutas Bostonas–Hjustonas – jau iš verslo rinkos, todėl ir bilietų kainos aukštesnės. Vertinant ekonominiu požiūriu, tai, kad nuskristi iš Bostono į Las Vegasą yra daug pigiau, nors Las Vegasas yra gerokai toliau nei Hjustonas, atrodo be galo logiška, ypač turint omeny, kad dėl konkurencijos tenka nustatyti 199 dolerių (176 eurų) kainą už tiesioginį skrydį“, – sako specialistas.
Tony Webberis, aviacijos tyrimų įmonės „Air Intelligence“ vadovas ir buvęs „Qantas“ vyr. ekonomistas, praktiką reikšti ieškinius, kaip kad padarė „Lufthansa“, pavadino įbauginimo taktika.
Aiškindamas, kaip „slapto miesto bilietų“ pirkimas atsiliepia oro bendrovių pajamoms, T. Webberis paminėjo galimybės užsitikrinti maksimalias įplaukas eliminavimą, mat tuo atveju, jei būtų pavykę parduoti bilietą į tiesioginį reisą, gauta suma veikiausiai būtų didesnė. Taigi, bilietai į „paslėptus“ miestus mažina pelną, kurį šiaip jau pavyktų gauti.
Vis dėlto H. Harteveldtas atkreipia dėmesį į tai, kad oro vežėjai parduoda daugiau bilietų nei yra vietų, kadangi žino, jog ne visi keleiviai pasirodys, todėl tuščių vietų šiaip ar taip nelieka.
Etikos klausimas
Tie, kuriems dažnai tenka skraidyti, taigi, ir susidurti su dideliais mokesčiais, prasta aptarnavimo kokybe, taip pat atidedamais ir atšaukiamais skrydžiais, ne per labiausiai sielojasi dėl oro vežėjų patiriamų sunkumų.
Atsižvelgiant į bendrą kontekstą, „slapto miesto bilietų“ pirkimą praktikuojantys keliautojai turėtų būti vertinami kaip nuovokūs. Minėtina ir tai, kad būtent jie yra dažniausi oro vežėjų klientai. Norint išsiaiškinti, kiek žmonių praktikuoja čia aptariamą triuką, tereikia užduoti klausimą svetainėje „Skiplagged“, sukurtoje siekiant padėti piliečiams įsigyti bilietų į „paslėptus“ miestus.
Deja, svetainės įkūrėjas Aktareris Zamanas tyli. Jis neatsakė nė į vieną BBC pateiktą užklausą. Tačiau rėmėjų, reikia manyti, jis turi apsčiai. Tarkim, 2015 metais, kai bendrovė „United Airlines“ nesėkmingai pabandė iškelti jam bylą, iš visuomenės gautos lėšos jo gynybai sudarė daugiau nei 80 tūkst. dolerių (70,6 tūkst. eurų).
Tad ar keleivių bandymus apeiti sistemą, kuri iš principo jiems priešiška, derėtų vadinti neetiškais? Šiaip ar taip, jie įsigyja bilietą, už tą kainą, kurią bendrovė nurodo. Kaip teigiama dienraščio „The New York Times“ etikos skiltyje, šis reiškinys problemų kelti neturėtų. Su šia nuostata sutinka ir visas būrys komentatorių. Vienas iš jų paminėjo, kad įsigydamas pirkinį tikrai neįsipareigoji juo naudotis. O štai su leidiniu bendradarbiaujantis statistikos specialistas Nate‘as Silveris nurodė, kad problema iš dalies kyla dėl skrydžių bendrovių monopolijos.
„Taip, oro vežėjams kompensuojama, tačiau ta proporcinga kompensacija paprastai yra mažesnė, nei rinkos kaina už kelionės atkarpą, kurios keleivis sąmoningai atsisakė“, – aiškina T. Webberis. Jis akcentuoja, kad nors keleivis su oro vežėju atsiskaito, jo sumokama suma yra mažesnė nei ta, kurią būtų tekę mokėti, jei ne „slapto miesto bilieto“ pirkimas.
Tikra tiesa, kad į vežimo sutartį, sudaromą keleivio ir oro vežėjo tuo metu, kai įsigyjamas bilietas, dažnai įtraukiamas draudimas keliauti iki „paslėpto“ miesto, be to, išvardijama aibė priemonių, kurių pažadama imtis, jei keleivis pažeistų šią nuostatą. Keleiviai ypač skeptiškai vertina tokias sutartis, ir tai savaime suprantama: jomis bendrovės naudojasi kaip pagrindu neteikti paslaugų, jei įvykiai pakrypsta nepageidaujama linkme.
Rizikinga praktika
Kaip rodo pastarojo bylinėjimosi eiga, užsiimti gudravimo praktika keleiviams gali būti nesaugu. Bandymas sugudrauti gali būti išaiškintas ir tada gresia sustabdymas oro uoste.
„Kad tuo užsiimtum, turi skirti ir laiko, ir pastangų, – sako H. Harteveldtas. – Rezervuojant neįprastus maršrutus gali būti suaktyvinti įspėjamieji signalai – keleivis gali būti stebimas per visą skrydį. Jam gali būti atsiųstas pranešimas, prie vartų jį gali pasitikti korporacijos apsauga. Oro vežėjų tikslas – įbauginti ir atgauti tai, ką jie vadina prarastu pelnu.“
Tačiau T. Webberis mano, kad bilietų į „paslėptus“ miestus identifikuoti beveik neįmanoma. Visgi ėmus taikyti pažangesnę technologiją, tokia praktika ilgainiui turėtų liautis. Oro transporto bendrovės jau dabar turi sukaupusios pakankamai informacijos apie dažnai keliaujančius asmenis. Nutinka ir taip, kad bendrovių atstovai pasitinka atskrendančius keleivius ir palydi juos iki lėktuvo, pasirengusio pakilti numatytam tolesniam skrydžiui.
Įkliuvus, anot H. Harteveldto, gali tekti pirkti paskutinės minutės bilietą, kainuojantį daugiau nei planuota sutaupyti suma. Kelionių organizavimo agentūros rizikuoja netekti galimybės pirkti skrydžio bilietų, jei rezervuoja maršrutus iki „paslėptų“ miestų. Tokiais maršrutais besinaudojančių asmenių vardus vienas oro vežėjas be vargo gali perduoti kitam.
Žurnalistė Benet Wilson, rašanti kelionių ir suteikiamų kredito kortelių temomis paskolų tarpininko „LendingTree“ portale, sako, kad visą riziką ryžtantis sugudrauti, tenka prisiimti pačiam.
„Aš, aišku, suprantu, kaip keleiviai vertina kainas ir tą faktą, kad į juos žiūrima kaip į potencialius kenkėjus. Bet daug ką lemia vieta, kurioje gyveni. Jei gyveni didmiestyje, tenka taikstytis su aukštesnėmis kainomis. Tokia kapitalizmo esmė. Taip pat suprantu, kad kyla pagunda rasti balansą, bet privalu suvokti, kad gali būti apskųstas, netekti visų lojalumo programos taškų arba narystės, ir taip tikrai yra nutikę“, – teigia B. Wilson.
„Visgi savo neapykantą derėtų nukreipti ne į žaidėjus, o į žaidimą“, – reziumuoja savo įžvalgas žurnalistė.
