„Manau žmonių galimybės yra neribotos“, – šypteli vyras, ir priduria, kad neeilinės avantiūros įgyvendinimui reikia nemažos pinigų sumos, todėl tikisi žmonių palaikymo. Bet apie viską nuo pradžių.
„Užsiimu, tikriausiai kaip ir nemažai žmonių – begale dalykų. Vienos iš pagrindinių mano veiklų yra marketingas, internetinė prekyba, teikiu grafinio dizaino paslaugas. Taip pat kelis metus aktyviai domiuosi bei praktikuoju jogą ir meditaciją, gilinuosi į šias nuostabias sferas, kurios pakeitė mano gyvenimą į gerą. Man nesvetima yra fotografija, kinematografija, muzika, domiuosi jos verslu, taip pat ir organinių rūbų pramone. Ateityje svajoju plėsti savo akiratį šiose srityse“, – taip pasakojimą apie save pradėjo keliautojas.
– Prieš tris metus Šiaurės Amerikos keliais apkeliavai valstijas su gana neįprasta transporto priemone – riedlente. Kaip kilo tokia mintis?
– Tikriausiai buvo vienas didžiausių iššūkių, kai sulaužyta ranka riedlente pervažiavau JAV. Kelionę pradėjau San Franciske, o baigiau Niujorke. Galiu teigti, jog tuo metu buvau visiškai „žalias“ ir nežinojau, į kokią sunkią kelionę ruošiuosi. Tiesa, to pasiruošimo nebuvo daug. Turėjau tik pasitikėjimą savimi ir aplinkinių palaikymą. Apie šį sumanymą artimiesiems bei draugams pranešiau tik tada, kai jau stovėjau ant riedlentės prie įžymiojo San Francisko „Golden Gate Bridge“ tilto.
Kelionę pradėjau su 200 dolerių kišenėje ir neturėjau bilieto atgal, tačiau mano nuostabai šia avantiūra susidomėjo daug žmonių ir galiausiai gavau finansavimą bilietui atgal namo. Iki šiol esu be galo dėkingas visiems, kurie man padėjo tai paversti realybe. Vienas lauke ne karys, todėl be palaikymo ir pagalbos niekaip nebūčiau įveikęs visos Amerikos vienas. Ypač pavojingose situacijose, kai papuldavau į policijos ar narkotikų prekeivių akiratį.
– Kodėl keli sau tokius iššūkius? Ar kasdienybė jų pateikia per mažai?
– Mėgstu įvairų gyvenimo būdą ir visokį esu išbandęs. Supratau, kad dirbti nuolatiniame darbe, dirbti kažkam kitam nėra tai, dėl ko noriu gyventi. Ir supratau stebėdamas tiek save, tiek kitus, kad toks gyvenimo būdas labiau griauna nei skatina atsiskleisti ir pražysti mūsų asmenybėms iš visų pusių. Žinoma, vieniems tai tinka, kitiems ne. Negaliu šnekėti už visus. Tiesiog savo potencialą matau kitur.
Tikrai ne visi privalo sau išsikelti tokius iššūkius, kaip mano. Kiekvieno kelias yra skirtingas ir visi keliai yra gražūs bei turėtų būti priimami aplinkinių. Kasdienybė pateikia daug iššūkių, ir greičiausiai tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš vis ir sumąstau sau išsikelti vienokį ar kitokį iššūkį. Noriu gyventi pilnavertį gyvenimą ir pažinti maksimalų savo potencialą, nes visi žinome – gyvenimas trapus ir mes nesame dėl nieko pilnai užtikrinti, tad kodėl nepabandžius iš jo išspausti maksimumo? Manau žmonių galimybės yra neribotos.
– Kaip kilo mintis ryžtis tokiai avantiūrai kaip bėgimas per Aliaską?
– Idėja kilo spontaniškai. Nesekiau kažkieno pėdomis, tiesiog sekiau paskui savo širdį. Vieną dieną bėgiodamas su marškinėliai ir šortais, esant minusinei temperatūrai, supratau, kad noriu išsikelti sau tokį iššūkį. Iš pradžių pagalvojau, jog tai absurdas ir tai yra neįmanoma, net išsigandau šios minties. Tačiau greitai suvokiau, jog ta baimė yra į priekį varantis gyvenimiškas kuras, kad tai labiau jaudulys nei baimė. Todėl vis dažniau pradėjau apie tai galvoti ir nejučia pradėjau rinkti naudingą informaciją. Ir štai mes čia.
– Kodėl būtent Aliaska?
– Daugiau nei prieš metus pradėjau atlikinėti Wim Hof metodu paremtas kvėpavimo ir šalčio praktikas, kurias jungiau su bėgimu šaltyje. Ir vieną kartą bėgiodamas suvokiau, jog atėjo laikas mesti sau iššūkį ir perbėgti kokią nors gūdžią ir tolimą vietovę. Galvojau apie Rusiją, apie Šveicariją ir t.t. Bet suvokiau, jog būdamas arti Lietuvos, pavyzdžiui Šveicarijoje, sunkiais momentais galiu palūžti, sėsti į autobusą ir grįžti namo.
Tada į galvą atėjo mintis apie Aliaską. Ir iš karto supratau, jog tai tobuliausia vieta mano sumanymui. Ji toli, ji atšiauri, jos gamta laukinė ir nemažai vietų yra nepaliestos žmogaus. Būtent apie tai ir svajojau. Suvokiau, jog Aliaskoje jau nebeturėsiu kur dėtis, negalėsiu taip paprastai grįžti namo, todėl turėsiu sukaupti visas jėgas, tiek fizines, tiek psichologines ir įveikti savo tikslą.
– Daug kam tai gali atrodyti nutrūktgalviška. Ką nori įrodyti šiuo savo poelgiu?
– Ši kelionė – tai akistata su savimi ir savo jėgomis. Pamenu naujuosius 2019 metus sutikau pas Lietuvos miškininką bei išminčių – Petrą Dabrišių. Papasakojau jam apie savo sumanymą ir pasakiau, jog tai daryti noriu dėl savo asmeninio augimo. Jis atsakė, jog niekam neįdomus tas mano asmeninis augimas, juk iš tiesų, mūsų asmeniniai siekiai tikrai mažai kam rūpi.
Jeigu noriu įveikti savo tikslą, turiu tai daryti dėl to, jog išmokęs visas pamokas gautas kelionės metu galėčiau jas perduoti mane supantiems žmonėms. Tik su tokiu požiūriu man gali pasisekti. Šie žodžiai man giliai įstrigo ir tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl tai darau. Jaučiu, jog labai daug mokausi iš aplinkinių, todėl jaučiu pareigą kažką duoti atgal. O kas gali būti geriau nei asmeninė patirtis?
– Savo svajonę apibėgti Aliaską pristatei filmuke, kuriame pasakoji apie pasiruošimą bėgimui atšiauriomis sąlygomis. Papasakok plačiau, kaip vyksta šis pasiruošimas?
– Treniruojuosi bėgiodamas su svoriais, su kuprine pilna svorių, kad kaip įmanoma labiau imituočiau sąlygas, kurios laukia Aliaskoje. Taip pat šiek tiek daugiau nei prieš metus laiko pradėjau atlikinėti kvėpavimo ir šalčio praktiką, kurią sukūrė vyras iš Olandijos – Wim Hof. Jo praktikos taip ir vadinasi – Wim Hof metodas. Pradėjau kiekvieną rytą atlikinėti kvėpavimo pratimus, sulaikyti kvėpavimą, mankštintis, taip pat kiekvieną dieną pradedu šaltu dušu.
Tai mano gyvenimą stipriai pakeitė į gerą: atsirado daugiau motyvacijos, jėgų, daugiau, kūrybinės energijos. Negana to, giliau nėriau į jogos mokslą ir dar aktyviau pradėjau bėgioti šaltyje vilkėdamas kuo mažiau rūbų. Tokiu būdu generuoju karštį iš savo kūno bei taip stiprinu imunitetą norėdamas apsisaugoti nuo ligų. Taip pat konsultuojuosi su ultramaratonininkais, bėgikais, susiekiau su medikais dėl visokeriopo apsisaugojimo – tiek fizinio, tiek psichologinio.
– Ar pasiruošimui netrukdys į Lietuvą atkeliaujantis pavasaris?
– Ketinu išvykti maždaug už mėnesio, kovo paskutinėmis dienomis arba balandžio pirmomis. Greičiausiai pavasaris per tiek laiko dar neateis, bet orų pagėrimas jau jaučiamas. Žinoma, glūdžiuose miškuose dar visą mėnesį bus gili žiema. Būtent ten praeitą savaitgalį ir praleidau su keliais bendražygiais. Vykome į Labanoro vidurį ir dvi naktis miegojome be palapinių, tik miegmaišiuose esant 10 laipsnių šalčio. Turiu ruoštis ir imituoti visus įmanomus scenarijus, kokie gali manęs laukti Aliaskoje.
– Aliaską garsina ne tik šaltis, sniegas ir daugybė negyvenamų plotų, bet ir meškos. Ar nebijai sutikti jų?
– Ir bijau, ir nebijau. Kasdien gaunu nemažai komentarų dėl galimų pavojų susijusių su laukiniais žvėrimis. Tačiau pradėjęs daugiau domėtis sužinojau, kad 90 proc. atvejų meškos žmonių nepuola, jos nemato žmonių kaip maisto šaltinio. Jos labiau mato žmones kaip šaltinį, kuris gali turėti maisto. Patartina laikytis saugaus atstumo nuo meškų, maždaug 400 m. ir gerbti jų asmeninę erdvę.
Su savimi turėsiu „bear spray“, tai specialios ašarinės dujos skirtos nubaidyti meškoms. Taip pat perskaičiau visas įmanomas instrukcijas, ką daryti ir ko nedaryti norint apsisaugoti nuo laukinių žvėrių. Žinoma, baimė egzistuoja, tačiau kaip vienas įdomus žmogus man pasakė: „Ta realybė, apie kurią kalba žmonės, ypatingai tie, kurie nebuvo ten, kur keliauji, labai skiriasi nuo tos, kurią matysi būdamas ten, todėl gali nusiraminti.“
– Ar jau turi numatęs maršrutą, kuris užtikrintų, kad neteks miegoti lauke?
– Ketinu nemažai naktų praleisti palapinėje, kadangi bus nemažai kelio atkarpų, kur nebus gyvenviečių. Tikslus maršrutas dar derinamas, ketinu aiškiai išanalizuoti visas kelio atkarpas ir ieškoti kuo patogesnės nakvynės.
– Savo svajonei įgyvendinti sukūrei projektą platformoje „GoFundMe“, kuri skirta rinkti lėšoms asmeniniams projektams. Kokios sumos pinigų tau reikia šio iššūkio įgyvendinimui?
– Paskaičiavau, jog maždaug 4 tūkst. eurų šią kelionę paverstų įmanoma. Lėktuvo bilietus į JAV buvau nusipirkęs jau spalio pradžioje ir išvykti turėjau lapkričio viduryje. Tačiau susidūriau su nenumatytais finansiniais sunkumais ir į ją neišvykau. Sumanymas perbėgti Aliaską niekur nedingo ir toliau aktyviai bėgiojau bei rinkau informaciją apie savo sumanymą. Galiausiai vieną dieną man kilo mintis sukurti projektą platformoje „GoFundMe“.
Pagalvojau, kodėl gi nepabandžius? Juk tik pabandžius neatsitiks nieko blogo. Susikoncentravau ties projekto rašymu, video kūrimu ir visos idėjos pateikimu. Per 2 savaites su gero draugo pagalba baigėme filmuoti pristatomąjį vaizdo įrašą bei dar su vienos draugės pagalba paleidome projektą į dienos šviesą.
– Ar žmonės noriai remia šį tavo iššūkį?
– Nežinau su kuo galėčiau palyginti, todėl tiksliai atsakyti į šį klausimą negaliu. Projektą sukūriau prieš 19 dienų ir šiai dienai esu surinkęs 830 dolerių. Taip pat žmonės remia mane pervesdami pinigus į asmeninę banko sąskaitą. Žinoma, daugiausiai paramos sulaukiu iš lietuvių, taip pat iš Amerikos lietuvių. Buvo keli žmonės iš Amerikos, piliečiai, kurie noriai dalijosi bei prisidėjo prie mano kelionės įgyvendinimo.
Prisidėti prie vaikino svajonės įgyvendinimo galite „GoFundMe“ platformoje ČIA arba pervesdami pinigus į banko sąskaitą Danielius Narauskas LT52 3920 0100 2537 4928
