Kelionė prasidėjo Madride 2017 kovo 22 d. vakarą lėktuvui vėlavus Madride. Mudu su vyru turėjom labai daug laisvo laiko iki naktinio autobuso, kuris turėjo nuvežti mus iki Ponferrados - pradinio mūsų taško kelio. Tad nutarėme pasiimti piligrimo pasus Madride esančioje Santiago bažnyčioje.
Įdomu tai, kad spėjome pasiimti pasus, nes po 10 minučių - nebūtume nieko radę, labai stebino ponios, išrašiusios pasą išraiška, kai paklausus, kada eisime (turėjo mintyje vasarą), pasakėme, kad dabar.
Kas dar įdomu, kad šios bažnyčios centre man užkliuvo pagrindinis paveikslas - kariškio ant žirgo kova. Iš pradžių man tai priminė mūsų LT herbą, kurio esmė labai gili - SIELOS KOVA SU KŪNU. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad čia pats Jokūbas - kuris pasižymėjo kariškio dvasia siekiant visus pakrikštyti (ne taip jau gražiai skamba, kaip pirminė mano versija, nors ką ten gali žinoti, gal pirminė versija ir yra tikroji.
Pirma diena labai įdomi, nes išlipus iš naktinio autobuso ir iš karto pradėjus žygiuoti (nes pats kelias buvo vos kelios minutės nuo autobusų stoties), pirmus 20 km. nesutikome nei vieno žmogaus. Pirmuosius žmones sutikome gal po 11 val. Pirmus piligrimus, beje, tą dieną sutikome iš viso gal tik 5, ir tai tik antroje dienos pusėje.
Įdomu tai, kad Alberguose, kuriuose nakvojome, buvo štilis, ir tik vieną kartą teko nakvoti bendrai su 30 žmonių patalpose.
Pirmas lietutis ir lengvas pasiklydimas (keliolikos metrų nuklydimas nuo kelio). Po 7 km. pasiekėme savo pirmąją nakvynės vietą. Visada (išskyrus vieną kartą) nakvodavome dviese - mano vyras buvo tuo labai patenkintas.
Įdomu tai, kad kriauklės ne tik mums rodė kelią (senovėje eidavo piligrimai iki jūros ir turėdavo parsinešti kriauklę - piligrimo ženklą), bet kartu ir lydėjo visą kelią visur: Albergų baldai buvo puošti kriauklėmis, balkonai. Vartai, gėlynai, žodžiu, daug daug jų visur.
Antra diena - kelionė į viršų link 1,3 km aukščio sniego buvo iki kelių.. Sutikti vaikai žaidė sniege, statė besmegenius.. Mums kelionė labai apsunko, teko dalį kelio eiti greitkeliu, nes tiesiog nebuvo pėsčiomis kelio arba jis buvo labai pavojingas.
Štai toks tas mūsų Camino. Įdomu tai, kad vienoje dienoje tilpo trys metų laikai: gražus pavasaris, žiema ir toks ruduo... Kojos buvo šlaput šlaputėlės, Alberge miegojome prie minusinės temperatūros apsikloję pledu su rūbais...
Dideli ir didžiuliai šunys lydėjo mus visur. Tai buvo nemažas išbandymas mano vyrui, kuris bijo bet kokių paleistų šunų (po sukandžiojimo vaikystėje). Jis laukdavo manęs, nes aš turėjau lazdas :))... Ne veltui sakoma, kad piligrimo lazda būdavo reikalinga apsiginti nuo šunų (tuo įsitikinome...)
Kai vienam iš miestelių priėjome sankryžą - spėkit, ką mano vyras pasirinko?? Rinkdamasis galvojo, kad einam pagrindiniu keliu - pasirodo alternatyviuoju, t.y. + 7 km prie mūsų numatyto maršruto, ir taip buvo kelis kartus mūsų kelionės metu. Gerai, kad žmona NUOLANKI.. Bet pasiekus Santiagą, teko kunigui išsakyti, kad antrą kartą pasirinkus alternatyvųjį maršrutą labai pykau. O šitie + 7 km, buvo labai smagūs, kelyje nesutikome nei vieno piligrimo, tik žvejus... (žvejai, įdomus simbolis, ar ne? Žodžiu, Dievo buvimą jaučiau visada..)
Čia gražuolis naujut naujutėlis albergas Sarria meste. Booking com įvertintas 9,1. Įdomu tai, kad pasiekę Sarrios miestą pirmame alberge nakvynės negavome, nes buvo pilnas. Antrame ir vėl nakvojome vieni, nors pačiam alberge buvo labai daug piligrimų. Ten ir išsiskalbėme, ir išsidžiovinome savo drabužius. Beje, mūsų kuprinės svėrė vos 5-6 kg (nuopelnas žmonai ir jos TIKĖJIMUI, nes nei vaistų, nei kažkokių purškalų, nei nereikalingų daiktų mes neturėjome, turėjome kreditinę kortelę, kurios prireikė tik perkant maistą).
Beje, Sarrios mieste daug piligrimų, dėl to, kad dažnas pradeda kelią nuo čia. Nes užtenka 100 km nueiti norint gauti sertifikatą. O Sarria tobula pradžia - 107 km iki finišo. Tai dauguma ispanų, pradėdami penktadienį ir pasiimdami 1 poilsio dieną - įveikia šį kelią.
Vienam iš video sau paminėjau, jei tektų įvardinti kelią 5 pojūčiais tai jis būtų: REGA - akmenys, kalnai, vynuogynai. KLAUSA - kalnų upeliukai, lietus ir paukščiai, LYTĖJIMAS - akmuo, akmuo ir dar kartą akmuo (suoliukai, namai, kelias, tvoros) SKONIS - natūralių apelsinų sulčių ir kruasanų, KVAPAS - natūralios trąšos.
Kiek mums džiaugsmo suteikdavo veikiančios mini kaimukuose tavernos, kuriose mėgaudavomės sultimis natūraliomis. Kai eini kokius 10 km ir niekas neveikia, kaip smagu būdavo pamatyti kažką veikiančio.
MANO IŠPAŽINTIS JUMS: Prisipažinsiu, kruasanams neatsilaikiau ir aš, nors žadėjau tik po Santiago (kas nežinot, iki Šv. Velykų atsisakau saldumynų, užkandžių skanių ir kavos – nuo ko esu labai priklausoma)
Mūsų kelias užlietas kalnų upeliuku. Bridome ne kartą.
Po tokio ilgo kilometražo ir tokio tilto, beje, su šlapiom kojom ir dar tiek laiptelių, teko likti nakvoti Portomarin miestelyje, nuėjus tą dieną vos 23 km. Ir likus nakvoti su grupe 16-mečių ir dar n žmonių pilnut pilnutėlyje 32 vietų alberge. Portomariną palikome anksti ryte, tad teko pasinaudoti ciklopais ir pasitikti saulėtekį.
Mane kelyje piligrimai sutikdavo dažniausiai gulinčią (nes tada mus galėdavo aplenkti - mūsų poilsio minutę), tad camino jaučiau visu savo kūnu (sniege, ant akmenų, ant žolių, visur, kur tik galėdavau - atsiguldavau).
Pirmosios nuospaudos, kurios atsirado 4 dieną, kai neišdžiūvo gerosios kojinės. Teko autis plonesnes ir va tau, kad nori. Paguoda buvo nuostabus viešbutukas. TAIP TAIP - viešbutukas, kur realiai nerodė Slaw programėlė jokios galimybės pernakvoti tame miestelyje. Turėjome dar nueiti beveik 5 km. O čia bac - DIEVO DAVANA - naujut naujutėlaitis viešbutukas ant kelio. TADA BUVAU TOKIA DĖKINGA.
Dažniausias meniu - sumuštiniai. LABIAUSIAI viliojo kalmarų žiedai ir aštuonkojai, kurių deja, dėl pakeistos mitybos (nevalgyti jokių gyvūnų) neparagavau.
Kastilijos tradicinė sriuba (panaši į rūgštynių, bet kita žolė - nerūgšti, NIEKO GERO, bet kai pagalvoju, kad atvykę ispanai į LT, kažin ar būtų patenkinti 30 namų kaime radę LT užeigą su šaltibarščiais ir kokiais cepelinais - turbūt nelabai).
Santiagas mus pasitiko vasariškai šiltai, saulėtai ir žydinčiai.
O čia Šv. Jokūbo kapas Santiago de Compostelos katedroje. Gaila, kad smilkalinės (vienos didžiausių pasaulyje) deja nepavyko katedroje pamatyti švytuojant. Bet kitą kartą ji būtinai mūsų lauks. Spėjam, kad smilkalinė pradės veikti per Šv. Velykas, nes visa katedra yra labai remontuojama, o mes ėjome ne sezono metu. Smagiausia buvo žmonės ir bendravimas. Aleks su Šoan iš US, Kostia iš Berlyno, YOUchan iš Korėjos, italų 65-70 m. pora ir dar vienas ispanas - buvo tiesiog nuostabu bendrauti apie camino ir tai, kodėl jie čia..
Nors Camino baigėme neplanuotai anksti, praėjome beveik 220 km, per 7 dienas, tad turėjome dar kelias dienas papildomai. Tad stengėmės pažinti Santiagą ir aplinkines vietoves.
Tikri piligrimai eina iki Fisterra - pasaulio krašto (beje, taip buvo manyta, koL Kolumbas neatrado Amerikos. Čia piligrimai degina savo batus. Mes atvažiavome išnuomotu automobiliuku, nes dar 100 km papildomai per lietų, neatrodė labai viliojančiai ir nebuvome planavę to įveikti.
Draugams facebooke aprašiau nemažai apie dar papildomas dvi dieneles praleistas Madride. Tačiau Flamenco, įžymiosios aikštės ir atrastas – nuostabaus maisto regionas taip pat mus sužavėjo.
Įdomu tai, kad šia foto turbūt turėjau pradėti kelionę. Bet taip gavosi, kad ji paskutinė (daryta oro uoste). Tikiu, kad tai turi prasmę ir reikšmę. REZIUMĖ - apie 220 km. įveikėm per 7 d., vidutiniškai nueidami po 30 km į dieną. Turint omenyje kalnus, sniegą, lietų ir kt. aplinkybes - esame labai labai patenkinti savo kelione ir įspūdžiais. Ir įsitikinome, kad kiekvieno camino (kelias) labai individualus, savitas ir tik jam.
Dar keli pastebėjimai apie SVARBIAUSIĄ - bendrystę.
Bendryste - tai pats svarbiausias dalykas šiame kelyje, kuris buvo dviejų rūšių - AŠ IR vyras bei AŠ IR KITI.
Aš ir VYRAS - nesitikėjau, kad taip gerai bus. Supratimas, meilė, bendras tikslas, daug juoko, truputį pykčio, bet tik kokią valandą iš mano puses. Atsirado bendrų naujų tikslų, susidėliojo mintys dėl ateities. Žodžiu, labai labai gerai. Visa tai jaučiasi ir grįžus.. Kažkaip pagerėjom, tiek vienas kitam, tiek kaip asmenybės atskirai..
AŠ ir KITI... tikėjausi daugiau, bet JIS nusprendė, kad kelyje turi būti daugiau AŠ IR VYRAS. Nes piligrimų buvo labai mažai, pirmą dieną prasilenkėme vos su keliais dienos pabaigoje. Kitas dienas - panašiai. Bet vis tiek santykių buvo. Kuo tai buvo ypatinga? Kad mes, turėdami vos kelias minutes pokalbio kelyje ir kelis atsitiktinius susitikimus, Santjage jau buvome kaip šimtas metų pažįstami (apsikabindavome, klausinėdavome asmeninių dalykų, palydėdavome vienas kitą ar šnekučiuodavomės valandą susėdę Katedroje). Visi mes - tokie skirtingi, mūsų keliai visai kitose pasaulio pusėse ir srityse, bet Jokūbas sujungė mus amžinybės akimirkai, kuria mes mėgavomės... Jausmų amplitudė tokia didele.
IKI SUSITIKIMO KITAME KELYJE. Su meile ir apkabinimu AISTĖ.
