Pateikiame ištrauką iš D. Janutos knygos „Lietuviški takai“:
„Kokia tau čia Gudija! Čia Lietuva! Tiktai vadina ją Gudija“, – Pelegrindos kaime, esančiame šalia Gervėčių, aiškia dzūkiška tarme man tarė lietuvio ūkininko Algirdo Karmazos žmona Janina, kai pasisveikinęs pasakiau, kad tai mano pirmas apsilankymas Gudijoje.
Baltarusija, arba, kaip lietuviai šimtus metų šitą kraštą vadino – Gudija – buvo svarbi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dalis. Šiame krašte buvo karūnuotas Mindaugas. Čia Gediminas, Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai bei didikai statė pilis, kovojo su kryžiuočiais, rusais, totoriais ir net vienas prieš kitą. Čia, sakoma, kad Jogailos nurodymu, kunigaikštis Kęstutis buvo pasmaugtas, čia Radvilos turėjo savo šauniausius rūmus. Čia lietuviai valstiečiai per amžius vargo ir dar dabar gyvena.
Gudijoje, dabartinėje Baltarusijoje, LDK paveldo žymių yra išlikę daugiau negu šiuolaikinėje geografinėje Lietuvoje. (Be to, kas neatsimena Vinco Pietario istorinio romano „Algimantas“, kur aprašyta, kaip sūduviai ir jotvingiai kilo į kovą su šūkiais: „Vyrai, ant žirgų! Gudai žygiuoja!“)
2009 m. keliaudamas po Baltarusiją maždaug tris su puse dienos, susitikau su Gudijos lietuviais, pamačiau, kaip jie gyvena, ir aplankiau lietuviško paveldo objektus Minske, Gardine, Naugarduke, Nesvyžiuje, Myriuje, Lydoje ir Gervėčiuose. Štai dalis eiliuotos „kronikos“, parašytos Malvinos Chmieliauskaitės-Miškinienės, apie to krašto lietuvių istoriją:
Esam Gervėčių krašto žmonės –
Sala lietuvių Gudijoj.
Augom atskirti nuo Tėvynės,
Savo motulės Lietuvos.
Mylėjom savo mes gimtinę,
Josios laukus, žalius miškus.
Dar labiau Lietuvą tėvynę,
Kuri taip traukė mus visus.
Žuvo mūs broliai, žuvo sesės,
Einant per sieną Lietuvos,
Šumsko pasienį mes aplaistėm
Krauju ir ašarom savom.
Engė mus rusai, lenkų ponai,
Draudė lietuviškai kalbėt,
O kad mes esame lietuviai,
To nenorėjo nei girdėt.
Kai prispaudėjai negirdėjo,
Traukėm lietuviškas dainas.
Vis tiek lietuviškai kalbėjom,
Skaitėm lietuviškas knygas.
Esam Gervėčių krašto žmonės –
Sala lietuvių Gudijoj.
Sunku gyventi be Tėvynės,
Savo motulės Lietuvos.
Mokslininkai nesutaria, kas nuo senovės šiame krašte gyveno – baltai, vikingai ar slavai, nors, aišku, kad vienose Gudijos dalyse gyveno baltai, kitose – slavai. Tačiau ilgainiui čia įsigalėjo pastarieji, pavaldūs Kijevo rusams.
Šie slavai asimiliavo jotvingius ir kitas baltų gentis. Iš šių slavų ir baltų susidarė gudai. Vėliau lietuviai, nukariavę slavus, valdė Gudiją daugiau nei 500 metų. Taigi Gudijos valdovai ir didikai daugiausia buvo lietuviai, nors šalies gyventojai buvo gudai, t. y. susimaišę rusai, lietuviai, ukrainiečiai ir lenkai. Po Lenkijos–Lietuvos padalijimų Gudijos kraštas atiteko caro Rusijai, o po Pirmojo pasaulinio karo – dalis Lenkijai ir dalis Sovietų Rusijai.
Kai baltarusiai rašo arba kalba apie savo istoriją, visuomet pamini LDK ir didžiuojasi savo krašto valdovų – Mindaugo, Gedimino, Vytauto – nuopelnais. Tai neišvengiama, nes kitos istorijos jie neturi. Baltarusija, kaip valstybė, susikūrė tiktai 1919 metais. Ligi tol kai kuriose vietovėse gudai dar nuo LDK laikų save vadino litvinais. Kadangi Lietuvos valdovai buvo tolerantiški, dabartiniai baltarusiai dažnai pabrėžia, kad jie nebuvo užkariauti, bet savo valia prisijungė prie LDK, nors tai ne visiškai atitinka tikrovę.
Baltarusijoje, ruože palei dabartinę Lietuvos sieną, visoje Gardino srityje bei nedidelėje Vitebsko srities dalyje, yra etnografinių lietuvių žemių, jose dar ir dabar yra lietuviškų kaimų, kuriuos tą vasarą aplankiau. Pagal 1920 m. sutartį su Sovietų Rusija visas Gardino kraštas turėjo atitekti Lietuvai. Tačiau lenkai užgrobė jį kartu su Vilniumi ir, kai 1939 m. sovietai atidavė Vilniaus kraštą Lietuvai, priskyrė Gardiną Baltarusijai.
Baltarusijoje veikia Pasaulio lietuvių bendruomenės skyrius. Lietuvių kalbos mokoma Minske, Gardine, Lydoje ir kitose vietovėse. Gervėčių ir Pelesos kaimuose nuo senų laikų vis dar gausu lietuvių.
Kai paklausiau vienos lietuvės senolės, nuo kada jos giminė čia gyvena, pagalvojus ji atsakė: „Tai turbūt nuo Gedimino laikų.“
Žinios turistui
Norint įvažiuoti į Baltarusiją reikia gauti vizą ir kelionės draudimą. Vadovaudamasis savo buvusio skautų draugininko, dabar kelionių vadovo čikagiškio Algio Grigo nurodymais, agentūroje Vilniuje viską gavau per vieną dieną. Išsiuntęs savo 10 metų dukrą Orintą pas gimines prie Baltijos jūros, kartu su vairuotoju patraukiau į lietuviškas Gudijos žemes.
Įvažiavome į Baltarusiją per Medininkų pasienio kontrolės punktą, kuris yra tik 22 mylios (35 km) nuo Vilniaus. Du – Lietuvos ir Baltarusijos – pasienio kelio postus pravažiavome maždaug per 45 minutes be jokių ypatingų įvykių. Per Medininkus ir grįžome. Gal geriau būtų buvę kirsti sieną ties Druskininkais ir pradėti keliauti nuo Gardino į šiaurę, o grįžti pro Medininkus į Vilnių, arba atvirkščiai, važiuoti per Medininkus ir grįžti per Druskininkus. Bet mūsų kelią šiek tiek lėmė spaudžiantis laikas ir iš anksto sutarti susitikimai.
Aš turėjau vairuotoją ir vertėją Rolandą, nes rusiškai nemoku, o be rusų kalbos Baltarusijoje neįmanoma apsieiti. Naugarduke, 31 000 gyventojų miestelyje, registruojantis viešbutyje padaviau savo Jungtinių Amerikos Valstijų piliečio pasą. Registratorė negalėjo manęs užregistruoti, nes ji ne tik nesupranta angliškai, bet iš viso nepažįsta lotyniškų raidžių. Rolandas turėjo užrašyti mano vardą ir pavardę kirilicos rašmenimis (rusiškai), kad ji galėtų mane įtraukti į viešbučio svečių registracijos žurnalą.
Apskritai Baltarusijos miestai ir miesteliai yra tvarkingi, švarūs, namai ir tvoros gražiai nudažyti. Leninai ir „Didžiojo patriotinio karo“ paminklai – tankai su raudonomis žvaigždėmis ir panašiai – vis dar stovi miestų aikštėse. Automobiliai vakarietiški, naujesni – daugiausia vokiški „Audi“ ir „Volkswagen“, bet yra ir amerikietiškų, ir japoniškų.
Prekių ir paslaugų kainos žymiai mažesnės nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, Gardine apsistojome viešbutyje „Belarus“, kuris panašus į tarybiniais laikais Vilniuje buvusį viešbutį „Lietuva“, tačiau kambariai atnaujinti ir sutvarkyti, su pagrindiniais patogumais. Vakare šauniame viešbučio restorane, kur stalai dengti baltomis staltiesėmis, groja orkestras su soliste, aptarnavimas geras, mandagus, už du butelius alaus, du stiklus vyno ir silkių užkandžius su duona mokėjome apie 7 dolerius.
Žmonės draugiški, paslaugūs ir, nors Vakaruose jų valdžia vertinama neigiamai, kiek teko pasikalbėti, atrodo, patenkinti savo valdžia. Krašto gamta panaši į Lietuvos. Keliai geri, degalinės mažai skiriasi nuo Lietuvos, galima atsiskaityti kredito kortelėmis „Visa“ ir „MasterCard“. Krašto ekonomika iš dalies dar sovietinė, bet yra ir privačių įmonių bei kapitalo. Valdžiai priklauso žemės ūkis ir svarbiausios įmonės, o kitkas po truputį privatizuojama. Pavyzdžiui, 50 proc. vieno fabriko pardavė suomių firmai, kuri vadovauja ir valdo, likusių 50 proc. savininkai yra to fabriko darbininkai. Vakarietiškos prekės, tarkim, „Coca Cola“, tada buvo reklamuojamos labai menkai, daugiausia tik didesniuose miestuose.
Pervažiavus Baltarusijos sieną
Pirma traukėme tiesiai į Minską, 106 mylias (170 km) nuo Vilniaus, susitikti su Baltarusijos lietuvių bendruomenės pirmininke Vitalija Palubaityte-Kolesnikova. Minskas atrodo kaip normalus Europos miestas. Jame gyvena maždaug 1,893 milijono žmonių, o Minsko priemiesčiuose dar 1,2 milijono. Visoje Baltarusijoje yra apie 9,7 milijono gyventojų.
Vitalija yra iš Šiaulių. Maskvoje mokėsi prancūzų kalbos. Kai Sovietų Sąjunga palaikė glaudžius ryšius su arabų šalimis, ji vertėjavo sovietų pareigūnams buvusioje Prancūzijos kolonijoje Alžyre, Afrikoje. Paskui ilgą laiką dėstė Baltarusijos mokslų akademijoje. Jos vyras irgi akademikas.
Minskas yra vienas iš seniausių Gudijos miestų. Mindaugas buvo jį užkariavęs, o Vytautas prijungė prie LDK. XIX a. antroje pusėje Minsko apylinkėse įsikūrė nemažai lietuvių. Po 1863 m. sukilimo caro valdžia neleido katalikams (taigi lietuviams ir lenkams) pirkti žemės Lietuvoje. Patys lietuviai (ir lenkai arba sulenkėję dvarininkai) savo žemę galėjo perleisti tiktai tiesioginiams įpėdiniams, o parduoti – tik rusams kolonistams ir vokiečiams. Todėl tada nemažai lietuvių įsikūrė Minsko apylinkėse ir kitose Gudijos vietose. Taip pat jų į Minską atvyko ir per Pirmąjį pasaulinį karą bėgdami nuo fronto.
Minske įsikūrusiai Baltarusijos lietuvių bendruomenei priklauso apie 500 lietuvių, sako, kad renginiuose dalyvauja apie 250 žmonių. V. Kolesnikova lietuvių kalbos moko ir vaikus, ir suaugusiuosius. (Lyg vaikų darželyje pirmiausia visus moko lotynų abėcėlės, o tik paskui skaityti. Baltarusijoje, kur vartojama kirilica, daug kas lotyniškų raidžių nepažįsta, o lietuvių kalbą išmokti naudojant slavų kalbų abėcėlę nelabai įmanoma – toks Muravjovas Lietuvoje tai mėgino, ir per 50 metų nieko gero iš to neišėjo.)
Baltarusijos lietuvių bendruomenė Minske nuomoja 88 kvadratinių metrų patalpas. Organizacija iš savo narių renka gana kuklų metinį solidarumo mokestį. Dėl to, kad Vitalija man kelionėje daug padėjo, kad pasinaudojau Baltarusijos lietuvių bendruomenės paslaugomis, aš irgi susimokėjau solidarumo mokestį už kelerius metus į priekį. Kai papasakojau Vitalijai, į kokias vietoves planuoju keliauti, ji tuojau surašė ten gyvenančių žmonių, kurie patartų ir padėtų apžiūrėti, kas man įdomu, vardus ir telefonus, paskambino jiems ir pranešė, kad atvažiuoju. Nutariau tą naktį nakvoti Naugarduke, prieš tai planavau sustoti Nesvyžiuje ir Myriuje. Viešbučių kambarių niekur iš anksto nebuvau užsisakęs – ką rasiu, tą rasiu.
Pakeliui iš Minsko į Nesvyžių kirtome Nemuną, nors čia jis dar tiktai upeliukas – atrodė, lyg būtų galima peršokti iš kranto į krantą. Netikėtai privažiavome prie mokamo kelio (angl. toll road), kur kasininkė atsisakė iš mano vairuotojo imti Baltarusijos rublių ir pareikalavo arba vieno JAV dolerio, arba vieno euro. (Tai keista, nes dolerio kursas nėra lygus eurui. Tačiau vis tiek čia mus priėmė lyg sovietinių laikų dolerinėje.) Iš kitų vairuotojų, kurių transporto priemonės buvo su Baltarusijos registracijos numeriais, priėmė rublius; mūsų mašina turėjo Lietuvos numerius.
Nesvyžius
1513 m., kai Jonas Radvila vedė kito LDK didiko Stanislovo Kiškos dukterį, Radvilos gavo Nesvyžių kaip kraitį. Nuo to laiko, su trumpom pertraukom dėl karų ir priešų siautėjimų, ši Radvilų giminės šaka nuolat gyveno Nesvyžiuje ligi 1939 metų. Turbūt garsiausias iš Nesvyžiaus Radvilų buvo Lietuvos kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis, kuris su savo pusbroliu Biržų ir Dubingių kunigaikščiu, Lietuvos etmonu ir Trakų vaivada Mikalojumi Radvila Ruduoju iš esmės buvo LDK šeimininkai.
1551 m. Lenkijos karalius ir LDK kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė Nesvyžiaus Radviloms teisę laikyti savo archyve visus dokumentus, susijusius su LDK. Radvilų laikais Nesvyžiuje kartu su dideliais Radvilų turtais buvo sukaupta daug istorinių, kultūrinių vertybių, meno kūrinių. Gaila, kad per karus daug kas atsidūrė svetur arba paprasčiausiai dingo.
Radvilų rūmai su parku ir ežerais, graži barokinė katalikų bažnyčia, kurią užbaigė statyti Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, ir miesto rotušė sudaro pagrindinius Nesvyžiaus architektūrinius paminklus. Rūmuose nebuvau, nes tą dieną jie buvo uždaryti. Nesvyžiuje, Naugarduke ir Myriuje neapsieinama be istorinių pramogų – vyksta turnyrai, kuriuose tų laikų drabužiais apsirengę ir to meto ginklais apsiginklavę „riteriai“ vaizduoja senovės kovas.
Myrius
Myrius yra miestukas prie Nesvyžiaus–Naugarduko kelio, jame esanti pilis žinoma kaip pati gražiausia visoje Baltarusijoje. Amžiams bėgant pilis buvo kelis kartus sugriauta ar padegta švedų, rusų ir kt., bet vis atstatyta.
Dabar ji paskelbta UNESCO saugomu pasaulinio paveldo architektūros objektu. 1812 m. birželį, Prancūzijos kariuomenei žygiuojant į Maskvą, šiame mieste buvo įsikūrusi vyriausioji Napoleono būstinė.
Pasak legendos, kai XIX a. pabaigoje pilį perėmė Radvilos, buvo įrengtas 30 km ilgio požeminis tunelis, jungęs Myriaus pilį ir Radvilų rezidenciją Nesvyžiuje. Mes tunelio neradome, bet sutikome užkandžiaujančius turistus iš Lietuvos, palinkėjome jiems gero apetito.
Naugardukas
Naugardukas turi apie 31 000 gyventojų, nuo dabartinės Lietuvos sienos yra nutolęs apie 22 mylias (35 km). Jis – vienas iš seniausių istorinės Lietuvos miestų. XII a. pirmoje pusėje žemaičių kunigaikštis Erdvilas užėmė Naugarduką. Teigiama, kad 1253-aisiais, Mindaugo sūnaus Vaišvilko valdymo metais, Naugarduke buvo karūnuotas Mindaugas. (Dauguma žinome garsų Adomo Varno paveikslą „Mindaugo karūnavimas“.
Vietiniai Naugarduko žmonės mielai ir draugiškai nurodys, kurioje bažnyčioje karūnavimas vyko. Nors labai nesiginčys, jeigu jiems atsakysite, kad bažnyčioje, kurią jie nurodo, Mindaugas turbūt nebuvo karūnuotas, nes ją daug vėliau, 1395 m., pastatė Vytautas ir joje 1422 m. Jogaila vedė Sofiją.)
Iš Naugarduko pilies likę tiktai griuvėsiai ant kalno. Netoliese yra kitas kalnas, paminklinis, supiltas Adomui Mickevičiui pagerbti. Nuo jo aukštumos atsiskleidžia labai gražus apylinkės vaizdas.
A. Mickevičius gimė šitame krašte. Name, kuriame jis gyveno ir jo tėvas advokatavo, dabar yra įkurtas Adomo Mickevičiaus muziejus. Muziejų apžiūrėjau su angliškai kalbėjusia vadove, kuri supažindino su ekspozicija, papasakojo įvairių smulkmenų iš A. Mickevičiaus gyvenimo. Netoli nuo ten yra Švytės ežeras, ant kurio kranto A. Mickevičius rašė, jį mini ir savo kūryboje. (Viena legenda pasakoja, kad šio ežero dugne yra nuskendęs miestas. Kiek žinau, Baltarusijoje netrūksta legendų apie požemines, povandenines ir kitokias paslaptingas, lig šiol neatrastas ir niekieno neregėtas vietas.)
Pirmą kelionės naktį nakvojome Naugarduke. Čia mus globojo Aleksandras, gudas, anksčiau gyvenęs Lietuvoje, Visagine, dirbęs Ignalinos atominėje elektrinėje. Ten vedė rusę, jiems gimė duktė Anastazija. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo darbų Visagine sumažėjo, ir šeima persikėlė į Naugarduką. Vėliau Aleksandras paūgėjusiai dukrai leido pasirinkti arba tėvo, arba motinos tautybę – baltarusių arba rusų. Bet duktė pasirinko būti lietuve, nes buvo gimusi Lietuvoje. Nei tėvas Aleksandras, nei motina nekalba lietuviškai. Kai grįžęs iš Baltarusijos sutikau Anastaziją Vilniuje, ji sakė, kad atvykusi į Lietuvos sostinę studijuoti irgi nemokėjo nė žodžio lietuviškai. Mergina puikiai kalba, akcentas vos pastebimas. Po mokslų žadėjo pasilikti Lietuvoje.
Įsikūrę viešbutyje, vakarą praleidome viename miestelio restorane, kur prie manęs ir mano vairuotojo prisidėjo ir Aleksandras.
Lyda
Išsimiegoję važiuojame į Lydą, miestelį, turintį apie 120 000 gyventojų. Jeigu matuotume tiesia linija, Lyda nuo Vilniaus būtų nutolusi maždaug 55 mylias (88 km). Pakeliui į Lydą – gražūs laukai, miškeliai. Vėl pervažiavome Nemuną, čia jis jau ne upelis, bet upė.
Lyda priklausė LDK Gardino apskričiai. Lydos pilį Gediminas pastatė 1328 m., 1341 m. visą miestą paliko sūnui Algirdui. 1381 m. Lyda atiteko Jogailai, kuris ją perdavė Kaributui. 1392 m. Vytautas kartu su kryžiuočiais užpuolė ir sudegino papilės sodybas, o Kaributas, užuot gynęsis, pabėgo. 1422 m. Vytautas ir Jogaila po pastarojo vestuvių su Sofija buvo sustoję šioje pilyje. (Nelengva atsiminti, kuriais metais Vytautas buvo kryžiuočių sąjungininkas kovoje prieš Jogailą ir kuriais metais kartu su juo veikė prieš kryžiuočius. O kai dar įsimaišo tas įdomus nenuorama Švitrigaila, tada jau išnarplioti, kas su kuo kada kariavo ir kada draugavo, – rimtas galvos skausmas.) Su šiuo miestu susijusi ir dar viena smulki istorinė detalė – lietuvis Jeronimas Plečkaitis, Lietuvos II ir III seimų narys, lenkų remiamas 1928 m. Lydoje bandė suformuoti legioną Lietuvos valdžiai nuversti.
Mieste mus sutiko Lydos lietuvių bendruomenės pirmininkė Marina Stakutytė-Mitiukevič ir mokytoja Liucija Marcinkevičienė. Marina čia gimusi. Liucija iš Vilniaus atvyko maždaug prieš 30 metų, ten mokėsi jos sūnus. Liucija mokytojauja Lydos miesto vidurinėje, taip pat veda lietuvių kalbos pamokas. Apžiūrėjome Lydos pilį, pasivaikščiojome po miestą. Bevaikščiodami sutikome kelis kitus vietinius lietuvius. Marina ir Liucija pareiškė, kad Lydos lietuvių bendruomenės skyrius iš visų Baltarusijoje veikiančių lietuvių bendruomenių yra veikliausias (ir kad Lydos alus skaniausias). Lydos lietuvių bendruomenė palaiko gerus ir glaudžius ryšius su miesto valdžia, pavyzdžiui, didesniems renginiams gali naudoti didelę miesto salę, lietuviai visuomet kviečiami į valdžios organizuojamas kultūrines šventes ir pan.
Tą patį savaitgalį mieste vyko Lydos pramonės ir verslo mugė. Lydoje yra nemažai gamyklų, jų gaminių – traktorių, automobilių detalių, statybos medžiagų, kosmetikos, alaus ir dar daug ko kito – buvo galima pamatyti miesto centre esančioje parodų salėje ir lauke šalia jos. Mugės lauko kioskuose nusipirkę šašlykų, alaus ir kitų užkandžių, atsisėdome prie stalų ir surengėme pikniką, paskui atsisveikinome su mūsų palydovėmis ir traukėme link Gardino. (Atrodo, kad Gardino krašte beveik visas alus gaminamas Lydoje, nes, kur tik važiavome, visur nurodydavo, kad alus gamintas šio miesto darykloje.)
Gardinas
Priešistoriniais laikais, ligi slavų atėjimo X–XI a., Gardino srityje gyveno mums gimininga baltų gentis jotvingiai. Po to, kai kovose Mindaugas nugalėjo Haličo kunigaikščius, Gardinas ilgą laiką buvo LDK dalis. Gedimino valdymo pabaigoje Gardinas priklausė Kęstučio valdomai Trakų kunigaikštystei. Vienu metu Kęstutis skyrė Gardinui valdyti savo sūnų Patirgą, bet 1364 m. jį nušalino. Šaltiniuose nuo 1376 m. Gardino kunigaikščiu jau vadinamas Vytautas. Gardino pilis buvo svarbi kovojant su kryžiuočiais.
1793 m. Gardine Rusijos kariuomenės apsuptas Lenkijos–Lietuvos seimas, vadinamas Nebyliuoju, patvirtino antrąjį Lenkijos–Lietuvos padalijimą. 1912–1914 m. Gardine mokytojavo kalbininkas Jonas Jablonskis. Per Pirmąjį pasaulinį karą čia veikė lietuvių komitetas, vadovaujamas veiklaus ir energingo Vilniaus krašto lietuvių teisių gynėjo kun. Petro Kraujalio (1882–1933 m.; palaidotas Vilniaus Saulės kapinėse; Vilniaus lietuviai jam pastatė paminklą su užrašu „Dirbo mokyklai ir tautai“).
Gardinas, apie 315 000 gyventojų miestas, yra arti Lietuvos ir Lenkijos sienų. Per patį miesto centrą teka Nemunas. Tai daugiakultūris miestas, jame veikia lietuvių, rusų, lenkų, totorių, vokiečių, žydų ir ukrainiečių tautinės bendruomenės. Oficialiais duomenimis, Gardine veikia 7 Romos katalikų, 5 stačiatikių (ortodoksų), 3 protestantų bažnyčios ir 1 sinagoga.
Pats miestas labai gražus, švarus, tvarkingas, turi senamiestį, keletą plačių aikščių. Pagrindinėje dar stovi Lenino paminklas, bet jai sugrąžintas senas vardas – dabar ji vėl vadinasi Tyzenhauzo aikšte. Antanas Tyzenhauzas (1733–1785 m.) gyveno Gardine, buvo LDK ūkio iždininkas ir karališkųjų ekonomijų valdytojas. Jis pertvarkė Lietuvos ūkį, įsteigė 20 įvairių fabrikų, padidino krašto pelną daugiau negu tris kartus (didžiausia to pelno dalis buvo skirta išlaidaus karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio iždui).
Aukštai ant kalno prie Nemuno kranto stovi senoji gynybinė pilis, statyta Vytauto, ir XVIII a. rezidentiniai rūmai, kuriuose rinkdavosi paskutinieji bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės seimai. Juose 1795 m. paskutinysis Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo priverstas atsižadėti karaliaus sosto ir nuo tada Lietuva ir Lenkija nustojo egzistuoti kaip valstybės.
Gardino muziejus, kuriame yra 30 kambarių ir apie 7 000 įvairių rodinių, dabar užima abiejų istorinių pastatų patalpas. Muziejaus istorijos skyriuje yra dokumentų iš LDK laikų: žemės perdavimo aktų, įdomus kryžiuočių riterio kardas su užrašu „Geriam kraują“, įvairių baldų, indų ir kitokių reikmenų iš karaliaus rezidencijos, taip pat istorinių paveikslų Napoleono žygio, 1863 m. sukilimo prieš rusus temomis ir pan. Muziejaus ekspozicijoje nevengiama paminėti, kad, kai Gudija buvo LDK dalis, karo žygiuose ir kaimynai rusai ne kartą niokojo ir plėšė gudų kraštą. Apžiūrint Gardino miestą, bažnyčias, muziejų, kitus architektūros paminklus, galima praleisti visą dieną ir tai visko nepamatysi.
Apsistojome atnaujintame sovietų laikų viešbutyje „Belarus“, vakarą praleidome jo puošniame restorane grojant orkestrui ir dainuojant solistei. Restorano klientai – ir šeimos, ir pavieniai vyrai bei moterys, – aišku, labiau pasiturintys gyventojai. Keletas kompanijų šventė kažkokias šeimos šventes, greta mūsų stalelio sėdėjusi pora minėjo 10 metų vedybų sukaktį. Vadinasi, daug kam čia pavakaroti nėra kasdieninis dalykas. Bet dėl Baltarusijos rublio ir JAV dolerio kurso mums buvo labai pigu. Ypač krito į akį tai, kad, be šeimų ir porų, restorane buvo keturis kartus daugiau moterų nei vyrų.
Aš ir mano vairuotojas bei vertėjas Rolandas sėdėjome dviese prie staliuko, skirto keturiems. Vėliau, kai restorane nebeliko laisvų staliukų, prie mūsų priėjo restorano vadovė ir mandagiai paklausė, ar sutiktume leisti prisėsti dviem merginoms. Paprašiau Rolando pasakyti, kad jeigu jos gražios, tai priimsime jų nors ir dešimt.
Prie mūsų prisėdo dvi šventiškai pasipuošusios 25–35 metų amžiaus merginos. Viena šiek tiek mokėjo angliškai, taigi galėjau nors truputį pakalbėti be vertėjo. Šis restoranas-naktinis klubas šiokiadieniais veikia nuo 6 val. vakaro ligi 3 val. ryto, o savaitgaliais ligi 4 val. ryto. Nelaukę restorano uždarymo, atsisveikinome su merginomis ir nuėjome į savo kambarius. Iš ryto reikėjo palikti Gardiną ir vykti į kitokią aplinką – į lietuvių kaimus, kur dzūkai ūkininkai dar gyvena ąžuolinių rąstų pirkiose.
Gervėčių kraštas
Gervėčiai yra miestelis, esantis apie 40 mylių (64 km) į rytus nuo Vilniaus. Miestelio simbolis – gervė. Aplink Gervėčius yra dar 16 lietuviškų kaimų, kuriuose gyvena maždaug 3 000 lietuvių. Įvairių okupacijų metu – lenkų ir rusų – Gervėčių apylinkių gyventojai pasižymėjo kovingumu gindami savo kultūrą ir tikėjimą. 1898–1901 m. Gervėčiuose vargonininkavo Mikas Petrauskas, kuriam kartais talkindavo jo brolis Kipras. 1903 m. klebono Ališausko pastangomis vietoje senos medinės Gervėčių bažnyčios buvo pastatyta nauja graži mūrinė. Tais pačiais metais klebonas buvo suimtas ir ištremtas, nes mūrinė bažnyčia, kurią pastatė, buvo daug didesnė ir šaunesnė negu caro valdžia buvo leidusi.
Per lenkų okupaciją, 1921–1939 m., lietuviai be perstojo kovojo su lenkų valdžia ir su Vilniaus vyskupija dėl teisės vartoti lietuvių kalbą bažnyčioje ir mokyklose. Už lietuvišką veiklą Gervėčių klebonas Ambraziejus Jakavonis buvo du kartus kalintas Vilniaus Lukiškių kalėjime. 1922 m. sausio 8 d. Lucjano Żeligowskio užimtame Vilniaus krašte vykusius rinkimus į vadinamąjį Vidurio Lietuvos Seimą boikotavo 15 kaimų. 1928 m. dėl nuolatinių lietuvių ir lenkų riaušių bažnyčioje arkivyskupas paskelbė interdiktą, kuriuo uždraudė bažnyčioje sakyti pamokslus bei giedoti giesmes, buvo galima tiktai skaityti Mišių tekstą prie dviejų žvakių. 1935 m. kaimo mokyklos mokiniai buvo smarkiai baudžiami dėl to, kad „nemokėjo“ tinkamai tylos minute paminėti lenkų maršalo Józefo Piłsudskio netekties. Kai 1939 m. Sovietų Rusija „išvadavo“ Gervėčius iš lenkų priespaudos, reikalai nepagerėjo.
Sunkiausi buvo 1939–1944 m., per tą laiką miestelis buvo tris kartus „išvaduotas“ ir vis tiek nebuvo laisvas.
Mums lietuviškai užkalbinus Gervėčių gatvėje stovinčius vyrus, jie nurodė gretimame Rimdžiūnų kaime esančią lietuvišką vidurinę mokyklą ir lietuvių kultūros centrą. Rimdžiūnuose mus sutiko mokyklos direktorė Natalija Beliačic ir kultūros namų direktorė Galina Augulytė-Šturo. Mokykla ir kultūros namai buvo pastatyti Lietuvos Respublikos valdžios, dabar išlaikomi Lietuvos ir Baltarusijos. Dauguma lietuvių mokytojų atvyksta iš Lietuvos, mokslų metų laikotarpiu gyvena mokytojų bendrabutyje. Yra ir moksleivių bendrabutis. Mokslo metams mokiniai suvažiuoja iš aplinkinių kaimų ir visą savaitę gyvena bendrabutyje, tik savaitgaliais grįžta į namus. Santykiai su Baltarusijos valdžia geri. Tai rodo, kad ir toks faktas – Lietuvių folkloro dainų ir muzikos grupė „Žilvitis“ yra dažnai kviečiama atstovauti Baltarusijos lietuviams įvairiuose festivaliuose.
2007 m. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka aplankė lietuvių mokyklą ir kultūros centrą. Sako, kad iš pradžių abejojo, ar verta vykti, nes tai netipiškas Baltarusijos kraštas – arti Lietuvos sienos, čia visi, ne tik lietuviai, katalikai, o ne pravoslavai. Tačiau dėl to, kad Baltarusija su Rusijos pagalba netoliese jau tada žadėjo statyti atominę elektrinę, A. Lukašenka atvyko. Jam buvo padovanotas M. Miškinienės išaustas lietuviškas rankšluostis su jame įamžintu Baltarusijos himnu. Atrodo, A. Lukašenka susidarė gerą įspūdį, nes, ligi tol neturėjęs glaudžių ryšių su katalikais, prezidentūros rūmuose pakvietė apsilankyti Baltarusijos katalikų vyskupą.
Apžiūrėjome mokyklą, kultūros namus, bažnyčią, gretimo Girių kaimo kapines, kurių yra dvejos – senosios ir naujosios. Senosiose stovi koplyčia, kuri buvo pastatyta baudžiauninkų. Joje kas sekmadienį dabartinis Gervėčių klebonas lietuvis Leonas Niestiukas 7 val. ryto aukoja Mišias, o Gervėčių bažnyčioje – 11 val. ryto. Kapinėse ant antkapių daugiausia kartojasi tos pačios pavardės: Petrikas, Augulis, Karmazas, Mažeika, Lukšas ir kt.
Važinėdami su G. Augulyte-Šturo, sustojome Petrikų kaime pas Mariją Petrikaitę-Mažeikienę, kuri gimė šalimais esančiame Girių kaime. Tada 86-erių Marija rinko lietuviškas dainas, tautosaką, pati dar šoko ir dainavo, buvo aktyvi lietuvių bendruomenės narė. Mus pavaišino namine trauktine, kuri pagaminta iš visokių uogų, žolelių, kadagių. Apgailestavo, kad negali pasigaminti kanapių aliejaus ir aguonų pieno – valdžia neleidžia, sako, kad narkotikai. Marija augo aštuonių vaikų šeimoje, visi išaugo vartodami kanapių aliejų, kurį pildavo ant koldūnų ir pyragaičių – auselių, arba vadinamųjų šaltanosių.
Gervėčių apylinkėse beveik kiekviename kieme stovi po automobilį su lietuviškais numeriais. Dauguma vietinių gyventojų vaikų gyvena Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose, grįžta savaitgaliais aplankyti tėvus. Štai Vilniuje Galina turi sūnų, Marija – dukrą. Penkios Algirdo ir Janinos Karmazų dukros gyvena Vilniuje, kas savaitę bent viena atvažiuoja padėti dirbti ūkio darbus.
Sovietų laikais, kai valdžia mėgino įvesti vien mokslą rusų kalba, gervėtiškiai užsispyrę siuntė vaikus mokytis į Vilnių, Marijampolę, Molėtus, kitur, kur vaikai gyveno vadinamuosiuose internatuose, o paskui pasilikdavo Lietuvoje.
Marija sako: „Dabar nėra kam išvažiuoti, daugiausia tik seniai liko.“ Bet taip nyksta kaimai visur. Ir Lietuvoje, ir kitur jaunimas nori važiuoti į miestus, kur gyvenimas jiems įdomesnis, darbai lengvesni negu kaime.
Vietiniams kirsti Lietuvos–Baltarusijos sieną nėra sudėtinga, metinės vizos jiems kainuoja nebrangiai. O Lietuvoje gyvenantiems iš Baltarusijos kilusiems lietuviams, jeigu turi dokumentą, patvirtinantį, kad ten gyvena tėvai arba seneliai, palaidoti artimieji, Baltarusijos valdžia nemokamai išduoda vizą, kuri leidžia į šalį įvažiuoti 10-čiai dienų 2 kartus per metus.
Apžiūrėję apylinkes, užklausėme Galinos, kur galėtume pavakarieniauti. Atsakė, kad arčiausia užkandinė yra už 35 kilometrų. Bet neleido mums ten važiuoti, pakvietė pas save į namus. Nenorėjau sukelti sunkumų, bet pagaliau sutarėme, kad už valandos atvyksime. Nurodė mums kelią: „Pavažiuokite keliuku 3 km, pasukite į kairę sankryžoje prieš sudegusį namą.“ Atsiminė, kad arčiau yra dar vienas sudegęs namas, todėl liepė ten nesukti, nes nuklysime į laukus.
Už valandos privažiavome Galinos namą. Ji išbėgo mūsų pasitikti: „Per anksti atvažiavote. Tik iškasiau bulvių, dar neišvirė.“ Priėmę pakvietimą vakarienei, net nežinojome, kad išsiuntėm Galiną kasti bulvių – ir dar be talkos. Labai gražiai buvome pavaišinti: šeimininkė paruošė puikų vaišių stalą, o bulvės, kai išvirė, buvo labai skanios: „Todėl, kad šviežios“, – mums paaiškino.
Grįžtam į Vilnių
Pernakvoję mokytojų bendrabutyje, iš ryto patraukėme link Vilniaus. Per šią kelionę mačiau daug lietuviškos Gudijos, buvau visur draugiškai priimtas. Liko dar nemažai nepamatyta. Gardino srityje yra Pelesa, kur veikia lietuviška vidurinė mokykla, aplink yra lietuviškų kaimų. Nebuvau Krėvos miestelyje, kur 1385 m. Jogailos pasirašytas Krėvos aktas nulėmė LDK ir Lenkijos santykius. Toje pilyje, Jogailai nurodžius, buvo pasmaugtas kunigaikštis Kęstutis. O kur dar kiti miestai ir miesteliai, kuriuose ryškūs LDK pėdsakai!