Taupiau įspūdžius iš Sicilijos šiaurės vakarų, kaskart neleisdama iš atminties stalčiukų ugnikalniu prasiveržti saulės salos kvapams, architektūros ir gamtos ryškiaspalviam koloritui. Savarankiška kelionė buvo planuojama vėsiu metu, atliekant „namų darbus“ iki vasaros. Ir kai tas laikas ateina, širdis vėl ima spurdėti. Tuo gyvensiu dar vienus metus, mintyse „miksuodama“ buvusias ir dar būsimas keliones.
Italija. Kitokia šį kartą, karštesnė visomis prasmėmis. Sicilijos vardas daug kam pirmiausia siejasi su filmu „Krikštatėvis“, tik lankėme ne tas vietas, kuriose buvo filmuojama, ir „Cosa Nostra“ mafijos kvapą galėjai tik nutuokti. Kadaise buvusi svarbi graikų, finikiečių pasaulio, Romos Imperijos provincijos, Bizantijos dalis, užimta normanų, arabų, valdyta ispanų karalių, su trijų tūkstantmečių istorijos turtinga sostine Palermu – daugiausia kartų pasaulyje okupuotu miestu.
Daugybės skirtingų kultūrų palikimas, jaučiamas architektūroje, maiste, žmonių drabužiuose ir veiduose. Legendomis apipinta, savita, ryški, egzotiška, svetinga, trijų jūrų skalaujama Sicilija. Tad toks tas kelionės pasirinkimas.
Vakaras Trapanyje
Lėktuvas leidžiasi vakarinėje salos dalyje – Trapanyje, kadaise buvusiame vienu svarbiausiu kartaginiečių uostu.
Imu skaičiuoti plaukiančius laivelius ir mažesnes aplink esančias salas. Pasitinka garbaus amžiaus vyriškis, kurio namus ir pasirinkome viešnagei. Svetingas sicilietis veža gatvelėmis, aprodydamas nepaprastai jaukų miestelį. Šviesūs namukai palmių apsuptyje, nedidelis sodas su žydinčiais rododendrais aikštėje, uostas, iš kurio pirmyn atgal plukdo laivai, keliantys į kitas, šalia esančias salas, priklausančias Sicilijai.
Greta paplūdimys, saulė žvilga vandens paviršiuje, lekiame pro šalį, pajuntu šiltą vėją, besiveržiantį pro automobilio langą ir išgirstu vasaros muziką. Taip, atostogos prasideda! Atvažiuojame į savo apartamentus, kuriuos puošia melsvi mozaikų ornamentai grindyse ir freskos nepaprastai aukštose lubose, kalto metalo lovos, vidiniame kieme veši augalija.
Lūpas dažau raudonai ir einu patikrinti senamiesčio, kuriame tikrai paragausiu vietinio vyno sėdėdama ant grindinio, klausydama muzikos kreminės katedros fone. Jaukiai pasivaikščiojant užbaigsime vakarą, rytoj laukia viešnagė į legendomis apipintą sostinę – Palermą.
Makabriškasis Palermas
Ankstų rytą surandame autobusą, vežantį į norimą miestą. Vynuogynai, arkinis tiltas, augmenija ir saulės išdeginta žemė, vienkiemiai, aukštos kalvos, siauri keliai, nedideli miesteliai. Riedame vingiais porą valandų. Laukiu to didmiesčio, kaipgi jis atrodys ir pasitiks? Įvinguriuojame tarp palmių ir nuostabiai ryškaus persiko pastato su kontrastingomis žaliomis ir mėlynomis langinėmis. Išlipame ir surandame svečių namus, kurie pasirodo labai žavūs, privačiame bute su balkonu į uostą.
Paliekame mantą ir keliaujame vykdyti atostogų plano. Eismas čia chaotiškas, daugybė motorolerių, kas būdinga Italijai. Šalia ryškaus persiko pastatų aptikome ir griūvančių su byrančiais balkonais. Tamsiose gatvelėse mintys klaidžiojo džiūstančių skalbinių nėriniuose, prie aptrupėjusios sienos rymančios lovos tyloje, ant grindinio sėdinčių juodaodžių akyse ir nesustojančiame gatvės chaose.
Keliaujame, tyrinėdami kiekvieną karų nuniokotą pastatą, smalsius ir kartais bauginančius veidus. Aplankome seniausią Sicilijoje palei bažnyčias ir namus išsidėsčiusį „Vucciria“ turgų, savo tradicijas tęsiantį apie 700 metų, dar pabuvojame ir Ballaro sumaištyje. Triukšminga, pilna kvapų, ilgos suknelės apačią tik spėk kelti nuo žuvies kvapu atsiduodančio vandens, tekančio iš po prekystalių.
Motoroleriai veržiasi, burzgimu grasindami riedėti beveik „ant galvos“, šmirinėja valkataujantys šunys. Vietos ūkininkų produktai, mėsa, jūros gėrybės, vaisiai, daržovės – apsiperkame ir mes. Ganome akis, klausomės šūkavimų, derėjimosi. Man patinka aplankyti turgų, kadangi tai vieta, kurioje atsispindi kvartalo gyventojų gyvenimas.
Ištaigingas ansamblis, kuriame, be valdovų apartamentų, buvo įsikūrusios visoje Europoje garsios auksakalių ir audėjų dirbtuvės. Ir šiandien matomi skirtingų kultūrų pėdsakai, palikti šimtus kartų perstatytų rūmų eksterjere ir interjere. Garsiąją Palatino koplyčią, prie kurios buvo derinama rūmų statyba, taip pat apžiūrėsime rytoj. Praeiname žydintį, egzotiškais augalais apsodintą parką, judria gatve žengiame pro arką, kurios išorę saugo rausvame akmens luite sustingusios karių skulptūros. Už nugaros paliekame Normanų rūmus ir keliaujame ieškoti šiurpą keliančių Palermo paslapčių.
Sekame nuorodomis ir vietinės senolės gestais, suprantame, kokiais skersgatviais toliau eiti. Antrąjį pasaulinį karą išgyvenę kai kurie renovuoti pastatai, virtinės skalbinių, džiūstančių karštame vėjyje, motoroleriai, lekiantys pro šalį, keista tyla tamsiuose užkampiuose, ryškaus persikinio pastato saulės apšviesti fasadai. Randame paskutines nuorodas. Čia prasidės makabriškasis Palermas – kapucinų katakombos, į kurias žengti silpnų nervų žiūrovams, sakoma, nereikėtų.
Šiose kapinėse, atidarytose XVI amžiuje, saugoma apie 8 tūkstančiai palaikų. Vienuolių katakombos, talpinusios ir turtingų šeimų palaikus, tapo prestižinėmis kapinėmis. Su kiekvienu žingsniu sekame mirusiųjų istorijas, dylančius drabužius, dantis, plaukus, kaulus, nedengtus stiklu. Tamsaus požemio koridoriais ateiname iki nedidelio sarkofago, kuriame saugoma Rozalija Lombardo.
Sakoma, tai pati gražiausia pasaulio ir geriausiai Italijoje išsilaikiusi mumija – anksti mirusi maža mergaitė, kurios lėlę primenančio kūno užkonservavimo paslaptis mokslininkų atrasta tik prieš keletą metų. Šiurpą keliančius požemius paliekame, gyvenimo ir mirties klausimus tylomis pasiliekant sau. Apdulkėjusios kojos veda atgal link viešbučio. Lydi beprotiškas gatvės triukšmas, pypinimas, kvapai, pastatų paviršių kontrastas, augalų žydėjimas, šiukšlės. Vakarą Palerme užbaigsime ryškiaspalviame balkone, stebint laivus, skanaujant turgaus gėrybes ir mintyse maldaujant, kad avalynės nutrintos pėdos nenuviltų ir leistų įgyvendinti kitos dienos planą.
Jaučiu pareigą aplankyti miestų šventoves, akimis nulydėti altorių, šventųjų paveikslus. Su savo šeima esu visuose aplankytuose miestuose ir nepraleidžiu progos jai nusiųsti žinutę mintimis sava malda. Dar viena pauzė sėdint ant vėsaus mūro, tada eisime į Normanų rūmus, kartkartėmis pastebėdami gatvės sienose įmontuotus šventųjų atvaizdus, padabintus plastikinėmis gėlėmis. Žengiame į ištaigingus rūmus, atrandame grakščiomis arkomis apsuptą kiemą. Keletas minučių, ir širdis virpa: tuoj išvysime tikrą brangakmenį – Palatino koplyčią, arabų – normanų meno pavyzdį.
Paauksuotų mozaikų bibliniai vaizdiniai stebina realistiškumu ir kontrastuoja su arabiškomis scenomis. Spindesys, menantis kruopštų rankų darbą, ir stilių persipynimas verčia aiktelėti. Atsisveikiname su rūmais ir pasisveikiname su vietiniu vairuotoju, kuris parodė mums triukšmingą kelią su triračiu birbalu, kvatojant, gaudant gatvės įspūdžius, pypinant, vos neatsitrenkiant į priešais buvusį automobilį.
Viskas gerai! Jis dar norės nuotraukos, o tada – gero kelio. Pakeliui uodžiame kvapus, didžiuliame puode verdamas sraiges, pamoju pro šalį lekiančiam vairuotojui su pieno bidonų pilnu sunkvežimiu. Pėdiname pakrante ir pasirenkame kavinę, čia mano gomurys pirmą kartą pajus austrių, gausiai šlakstytų citrina, skonį. Šviežių jūros gėrybių paragauti čia tiesiog būtina. Rodos, įspūdį palieka puikų.
Mėgaujamės paskutinėmis valandomis, vaikštome pakrante tarp šimtų akinamo baltumo jachtų, žaidžiame saulės spinduliais, gaudome jūrinio oro gurkšnius ir mėginame perprasti egzotišką, nesaugų, šiurpų, ryškų, byrantį, žydintį, šiukšliną ir turtingos istorijos Palermą, kadaise buvusį gražiausią musulmonišką miestą, užkariautą ir perstatytą daugybės skirtingų kultūrų, pilną emocijas liejančių siciliečių. Mistiškas ir aistringas. Tad toks tas miestas. Laukia kelias atgal į jaukų Trapanį. Ten vakarosime senamiestyje, bus daug vyno, daug šypsenų, raudonų lūpų ir ne toks jau žvalus kitos dienos rytas.
Favinjana. Pasaulio nardytojų rojus
Ši diena buvo skirta pailsėti, plaukti į greta esančią Favinjanos salą. Daugybė paplūdimių, viso pasaulio nardytojų rojus. Gulėti, mėgautis saule dienų dienas – ne man. Tad planas ėmė keistis akimirkomis. Ir nesigailiu, nes kraštovaizdis, atrastas aplankytuose visuose paplūdimiuose, suteikė daugiau džiaugsmo, nei tiesiog gulėjimas ir tingėjimas.
Dangaus žydrumo įlanka, baltas smėlis – atostogautojų rojus. Neužsibūname, kūnus atgaivinę jūros vandeniu, keliaujame toliau dykynėmis, už nugaros paliekant dešimtis kilometrų, kartkartėmis sutinkant privačias vilas, besiglaudžiančias medžių paunksnėse, paženklintas dailiomis keraminėmis lentelėmis. Visiška tyla, labai retai praburzgiantis motoroleris, žolę rupšnojantys asilai kelyje, svylantys pečiai ir vandens pliūpsnis, gelbėjantis nuo kaitros, vėsinantis galvą, varvantis nuo pečių. Dar viena įstabi įlanka, maudytis čia nelabai patogu, krantas uolėtas, tačiau mėgaujuosi kitaip. Sėdint ant žemės gėriuosi dangaus mėliu vandenyje, skaičiuoju mažus driežiukus.
Beprotiškai gera. Smėlėtos kojos, drabužiai, limpantys prie kūno, nusvilę pečiai – pamiršti visa tai. Ieškome trečiosios įlankos. Nepatogu nulipti, bet ar turi būti išgrįsti takeliai? Visiškai laukinė gamta ir tu. Jokios civilizacijos, pabėgimas nuo pasaulio ir kvailų problemų. Matau moterį, ramiai plūduriuojančią vandens paviršiumi – mėgaujasi akimirka čia ir dabar. Paskutinė vieta, kurią aplankėme, buvo verta viso kelio saloje ir tų nusvilintų pečių, ir jau skaudančių kojų, troškulio ir alkio. Atostogų atvirukai, kuriuos perkame lauktuvėms, – jaučiuosi atsidūrusi viename iš jų.
Milžiniškos uolos supa dangaus žydrumo įlanką, atsisėsiu ant pasaulio krašto tabaluodama kojomis ir stebėsiu dešimtis jachtų, sustiprinančių įspūdį. Šypsena veide. Nenoriu iš čia niekur eiti. Galima? Leidžiamės arčiau vandens tarp briaunuotų Favinjanos uolų. Tą kartą, rodos, nebereikia nieko, tik tokio kolorito meditacijos akyse. Turime grįžti dar ilgą kelią ir rasti savo laivą. Darosi drėgna ir ūkanota. Už nugarų paliekame klaidžiojimą, įspūdingas įlankas ir gamtos grožį.
Laukiant laivo suvoki, kokia esi purvina, murzinomis pėdomis, nugairintu veidu. Vietiniai alkaponės draugiškai šypsosi, tad su šypsena ir užbaigiame šį paveikslą, toliau plaukiant į Trapanį. Galvoje sukasi matyti vaizdai, apsimetu, kad nieko neskauda. Vakaras jau skirtas ilsėtis.
Eričė. Siūbuojantis kelias, pasitinkant akmenuotus viduramžius
Po praėjusios dienos saloje, kurioje planavome ilsėtis, negalėjau iš lovos išlipti iki pietų. Žmogus yra žmogus, nuovargis daro savo.
Pėdos, nusėtos pūslių, duriamos su adata – tad toks tas išsigelbėjimas, kad galėčiau žengti nors žingsnį. Dabar ilsiuosi iš tikrųjų ir kaupiu jėgas naujiems įspūdžiams. Keliamės nuo vėjo siūbuojančiu keltuvu į Eričę – viduramžių akmeninį miestelį, įsikūrusį 700 metrų aukščio kalno viršūnėje.
Vėl leidžiamės keltuvu, akimis aprėpdami Trapanį. Pasivaikščiojimai vakarinės saulės nutviekstame Trapanyje senamiesčio link. Vakarą baigsime prie spalvingais kokteiliais puošto svaigaus ir linksmo stalelio.
Mozia, Marsala. Archeologiniai lobiai ir likerinis vynas
Dar viena diena. Vairuotojas veža pro Trapanio druskų rezervuarus, stabtelime keletui nuotraukų. Sustojame mažame uoste, iš kurio kelsimės laiviūkščiu į salą – muziejų po atviru dangumi (beplaukiant vietiniai vėl spokso į plaukus).
Mozia kadaise buvo finikiečių pasaulio centras. Alyvmedžiai, atkasti buvusių gyvenviečių pamatai, skulptūros, muziejus ir įspūdingas maketas, vaizduojantis buvusį miestą. Keletą valandų praleidžiame čia, pasinerdami į egzistavusią civilizaciją. Pasigrobsiu kelis akmenėlius. Sulaukiame atgalinio laiviūkščio, parplaukiame į uostą. Vietinė ir vienintelė kavinė stebina geldelėmis, kertame iki soties. Šalia vienišas padre – garbaus amžiaus prekeivis. Patiko to diedulės gaminiai iš vietoje gremžtos pemzos. Neatsispyriau nuotraukai ir keletui mažmožių iš jo rankų.
Sutartu laiku atvyksta autobusas, kuriuo važiuojame į Marsalą, pasitinkančią vartais, pro kuriuos kadaise įžengė išsilaipinęs Garibaldis su kariauna. Švarus ir dailus miestas garsėja vyno gamyba. Sakoma, kad niekur kitur pasaulyje negaminamas toks, tik čia, Marsaloje. Būtinai jo įsigyjame. Pagrindinėje aikštėje aplankome katedrą. Sieną ramsto vietinis, primenantis veikėjus iš filmo „Krikštatėvis“. Dažnas vaizdelis – rūkančių vyrų kompanija, tarpusavyje aršiai diskutuojanti ir gestikuliuojanti.
Dar keletas parduotuvių, švarių gatvelių, stilingai atrodančių gyventojų, ir grįžtame į autobusą. Nekantrauju savo mozaikiniame ir freskomis tapytame kambaryje paragauti Marsalos vyno, kuris išsiskiria saldžiu ir spirituotu likeriniu skoniu. Džiaugiuosi dar viena diena.
San Vito Lo Capo. Dangus, nusileidęs į vandenį
Be visų gėrybių, Sicilija dar turi San Vitą – vaizdingą kyšulį su puikiais paplūdimiais. Vieta, kurią keliaujantys po Siciliją turėtų aplankyti.
Ryte važiuojame tarp augmenija apaugusių kalnų, nedideles gyvenvietes palikdami pakeliui. Pasiekiame kurortinį miestelį, gausų kavinių, savo garsais konkuruojančių tarpusavyje. Valgome ir ieškome gultų suvaidinti tinginius paplūdimyje. Net nežinau, ar verta vėl pasakoti apie skaidrų vandenį, savo spalva nesiskiriantį nuo dangaus, baltą smėlį, byrantį tarp kojų pirštų, na ir apie tą visišką atostogautojų pasaką. Netrukus apspinta prekeiviai, nekreipdama dėmesio mėgaujuosi paskutine popiete.
Užsimerkiu ir mintyse netelpa viskas, ką patyriau per šias dienas. Trumpas laikas, kuris kaskart lyg atskiras filmas su skirtingu scenarijumi. Ilgesingai lydėsiu vakaro saulės spindulius vandens paviršiuje grįždama į Trapanį. Čia lauks vakarienė restorane, paskutinė taurė vyno ir daiktų krovimasis. Kita diena – susitikimas su šeimininku ir mielomis jo dovanėlėmis. Atsisveikiname, dar ilgai svetingas sicilietis lydi mus stebėdamas iš balkono.
Keliaujame su lagaminais paskutinį kartą pietauti. Dar keletas žvilgsnių į pakrantę, į laivus. Kažkas dar tik laukia kelto, plukdančio į Favinjaną ar kitas salas, kažkas laukia autobuso į Palermą ar kitus miestus. Kažkam atostogos tik prasideda. Mano, deja, jau baigiasi. Siunčiu tau bučinį, spalvingoji Sicilija, dar taip nedaug pažinta. Pasiilgsiu ir grįšiu naujiems atradimams.
