Ne veltui apie Italiją rašo knygas. Po kelionės po šiaurės Italiją ir aš aprašiau savo įspūdžius ir prisiminimus.
Italija tiesiog pakeri grožiu gamtos, miestų, kaimų, žmonėmis, kultūra, maistu, ledais ir savo įvairove. Mes aplankėme 7 regionus ir jie visi buvo labai skirtingi savo kultūra. Su Delfi skaitytojais pasidalinsiu ištrauka iš mano aprašymo iš Lombardijos regiono nuotykių.
Lombardija. Pakeliavus prie Como ežero, kita mūsų nakvynės vieta turėjo būti kažkur kalnuose netoli Lago d‘Iseo (Iseo ežero). Mes kiekvienais metais vaikštome kalnais, tad ir į šį itališką maršrutą įtraukėme šiuos malonumus.
Nusistatome tetą GPS į nurodytą adresą kaimuką Caregno ir judame. Pakeliui su savininku susitariame susitikti tam kaimuke prie kavinės-baro La Fabrica. Kelionė per kalnus žavinga ir emocinga. Vaizdas keičia vaizdą – judame per miestelius prie ežero d‘Iseo, kylame į kalnus, sukamės serpentinais per miestelius. GPS rodo likusius 10 km – praktiškai atvažiavome? Bet kodėl rodo važiavimo laiką – 30 min.?
Gatvė susiaurėja iki labai siauros gatvelės (gerai, kad asfaltuota). Prasilenkti su besileidžiančiomis mašinomis sekasi vos vos. Kas važinėja tokiais keliais? Ten žmonės gyvena? Kylame vos ne statmenu kampu į kalną. Nežinau, kaip vairuotojui, mano vyrui – jam berods patiko, bet mano širdis lėkė iš orbitos ribų. Bandžiau tikrinti – bet tai tikrai buvo vienintelis įvažiavimo kelias į Caregno.
Sukamės serpentinais ir laukiame kada pasirodys La Fabrica. Kai užkyli į kalną – visuomet tą supranti – nes važiuoji jau ne statmenai, o horizontaliai ir man bent jau nėra priepuolio, kuris būna kilimo metu.
Už kokio kilometro ponia GPS atveda tiesiai prie La Fabrica. Senas mūrinis didelis pastatas ant kalno su šone užrašu – La Fabrica. Atrodo kaimiškai, ūkiškai, įdomiai, neįprastai itališkai – bet bent jau esame čia! Tuoj pat su dideliu džipu atlekia jaunas šeimininkas Luca ir mus džiaugsmingai pasitinka. Turime sekti paskui jį.
Pavažiavus dar porą kilometrų tarp kaimo trobelių kalnuose labai siauru keliuku staiga sustojame prieš mišką. Laukinis Luca iššoka su savo medžiokliniu šuniu iš džipo, mums pataria spuogą (taip vadinome išnuomotą mašiną) palikti nedidelėje „aikštelėje“ tiesiog ant skardžio, permesti visus daiktus į džipą ir judėti toliau kartu su juo, nes kelias ženkliai suprastės ir pasiekiama tik džipais. Ką? Niekur apie tai nebuvo parašyta..., bet mes labai entuziastingai nusiteikę, nuotykiai – važiuojam!
Pasisukinėjus dar kelis kilometrus vingiuotu miško keliuku, pasiekiame Luca šeimos 30 ha valdas. Jis iš toli parodo, kur jų kaimo namas, vaismedžiai, augalai, gyvuliai ir vingiuojame toliau per mišką, kur pagaliau užsukame link sodybos. Jis įvažiuoja į tokį nedidelį miško keliuką ant kalno savo teritorijoje ir olialia – pasirodo mūsų akmeninis kalno namukas! Jis taip apsuptas medžių ant kalno viršūnės, kad niekada nežinotum, kad jis ten iš viso yra. Mes su vyru susižvalgome – ar mes rojuje?
Vyrai suneša daiktus ir Luca mums pasiūlo ekskursiją į jų ūkį. Pasirodo, jis gyvena su šeima (tėvais) kaime apačioje, o čia 2007 m. šeima įsigijo kaimo ūkį ir nuo to laiko jo šeima verčiasi ūkininkavimu. Ūkinis namas kaip iš nuotraukų apie tobulus ūkius – su senoviniu pečiu, šalia kurio stovi didžiulis puodas, kuriame ant ugnies verdamas sūris. Šalia laboratorijos patalpos, kuriuose jie gamina ekologiškus džemus ir netgi kažkokią sudedamąją dalį siunčiasi iš Lietuvos. Viršuje yra darbuotojų valgykla, mini krautuvėlė ir asmeninės šeimos patalpos, kur galima pernakvoti. Šeima samdo 5 darbuotojus ir dirba visi šeimos nariai. Viskas atrodo labai kaimiškai stilingai. Jis mūsų paklausia, ar mes turime maisto, gal mums reikia kiaušinių, vištienos? Mes kukliai prisipažįstame, kad maisto turime nedaug.
Kas galėjo pagalvoti, kad būsime „in the middle of nowhere“, iki artimiausios parduotuvės 10 km – nusileidus nuo kalno, o iki arčiausio baro „La Fabrica“, kuris atrodo kaip tikra kaimo užeiga kokie 4 km, o mašina likusi už 3 km. Kitą dieną pasišauname nueiti iki baro – bet bėda – sekmadienis – visos vietos iš anksto rezervuotos tiek pietums, tiek vakarienei. Ar taip gyvenime būna? Čia gi ne New York'as su geriausiu restoranu?
Išsigelbėjimas, kad kažkokiu stebuklu važiuojant iš Bergamo pakeliui buvo parduotuvė ir mes nusprendėme apsipirkti bent šiek tiek. Luka palieka mus grožėtis ūkiu, o pats pašoka kiaušinių iki vištų namelių. Grįžta tuščiomis? Dar parodo, kur kalnuose gražios vietos žygiavimui, aptariame trasas ant žemėlapio. Einame atgal link mūsų namuko, aš nedrįstu klausti, o kur kiaušiniai, bet matyt jis pajuto, išima kiaušinius iš didelio džemperio kišenių ir sako: „Don‘t worry I have it. Chicken I will bring tomorrow.“
Mūsų tvirtovė ant kalno pasirodo labai labai jauki. Mažutė virtuvėlė su viskuo, ko reikia, svetainė su jau šildančiu patalpas židiniu, nes naktys kalnuose vėsios, vonia dydžio kaip virtuvėlė su visais patogumais, o palipus kopėčiomis į antrą aukštą – miego erdvė su dideliais langais į dangų. Prieš namuką stovi stalas su suolais. Aplink medžiai, gamta, paukščiai, iki pat namo net neįmanoma privažiuoti.
Luca atsisveikina su mumis. Ant stalo mes dar randame mums paliktą raudono vyno butelį ir ūkio gamintų džemų porą stiklainių. Padarome trumpą apšilimą pėsčiomis po apylinkes – visur peizažai, tik išėjus iš namų. Jau vėlyvas vakaras, mes labai alkani – skubame namo. Puolu gaminti vakarienę ir ką gi randu šaldytuve – pagamintą pastą, tik reikia pasišildyti. Valio! Vyras rūpinasi namų šiluma. Vakarą praleidžiame prie židinio ramiai vakarieniaujant ir svajojant apie kitų dienų žygius kalnuose.
Išaušus rytui norėjome pasiskubinti, bet tiesiog neišeina. Vieta tokia puiki, kad norisi būti. Paukščiai čiulba, į mūsų kalną atsimuša bažnyčios varpo garsas. Tai mes labai ramiai lauke ant suoliuko sočiai pusryčiaujame prieš ilgą kelionę į kalnus.
Kiaušinienė iš kaimiškų kiaušinių, dovanotas džemas su duona, mmm... Pasiruošiame ir išžygiuojame: diena puiki, saulė ryškiai šviečia, bet kalnuose jaučiasi vėsuma. Pakeliui sutinkame viso ūkio šeimos galvą Abramo, važiuojantį į sodybą su žmona ir kitais žmonėmis.
Pusiau itališkai-angliškai (aš geriau itališkai) pasišnekame, kad sekmadienį jie rengia po darbo dienos vakarienę šventę – ūkininkų sekmadienio šventimas, bus apie 40 žmonių ir mes kviečiami. Tik vėliau paaiškėjo, kad pusiau itališkai-angliškai blogai supratome laiką ir vakarienė buvo 2 valandomis anksčiau, ir aišku mes į ją nespėjome.
Vakar aptarinėję su Luca žemėlapius aplinkinių kalnų, jis nurodė vietą nuo kurios puikiai matosi ežeras d‘Iseo. Užsidegam noru ten nueiti, nors atstumas atrodo nemažas, bet jau turime patirties ir tikrai žinome – įveikiamas. Pakeliui sutinkame vietinių žygeivių. Visi sveikinasi, kalbina itališkai. Pasakę kokioje sodyboje gyvename, visiems viskas aišku. Jie mums pasakoja iš kur žygiuoja.
Pasirodo, aš kalbu itališkai? Užkopus atsiveria nepakartojami slėnių vaizdai. Žmonių praktiškai nėra, gal kokį vieną kitą sutinkame į valandą. Vaizdai ir kalnų energija pakrauna pusei metų į priekį. Papietaujame turimais užkandžiais ir arbata (termosą vežėmės net iš Lietuvos, bet labai pasiteisino kalnuose, kaip ir šiaurietiškos lazdos) gražiausioje vietoje. Matosi ežeras d‘Iseo, Alpės. Už mūsų stūkso viršūnė Guglielmo, kurią netrukus pasieksime, o aplink jos viršūnės dar sniegas (1948 m.).
Vaizdas nuo Guglielmo nepakartojamas – trys ežerai: d‘Iseo, Como, Garda. Alpės! Nuostabi koplyčia ir popiežiaus Guglielmo statula. Gamta tiesiog nepakartojama kalnuose pavasarį – žydi viskas – tiek įvairiausių ankstyvojo pavasario gėlių nesu mačiusi (aukštai kalnuose tik šiek tiek virš nulio. Jei aprašinėčiau visas matytas gėles, bundančią gamtą po žiemos ir kitus matytus vaizdus – skaitytumėte knygą.
Įsimylėjusi Italiją keliautoja.
