Užsirašiau į vietinį sporto klubą, nes, visi žinome, kad sportas pakelia nuotaiką, nors mano nuotaikos kartelė pastaruoju metu ir taip labai jau aukšta. Tačiau sportas tam ir yra: savo galimybių ribų patikrinimui ir peržengimui. Tada jas vėl patikrini ir vėl peržengi naująsias. Žinoma, prieš tai laukia svarbiausias dalykas. Reikia išsirinkti ir nusipirkti gražią sportinę aprangą, nes priešingu atveju viskas nueis šuniui ant uodegos.
Sporto prekių Vietname kaip ir šuns uodegų – nors vagonais vežk. Esu tikras, kad taip ir daroma. Būtent čia didžiausi pasaulio sportinių prekių ženklai gimdo gigantiškus savo produkcijos kiekius. Jau vien todėl, kad aprangai siūti naudojamos sintetinės medžiagos, o dėl griežtų aplinkosaugos reikalavimų jų gamyba Vakarų pasaulyje daugeliu atvejų yra brangesnė nei Azijoje. Turgūs čia lūžta nuo Nike, Adidas, Under Armour ir panašios produkcijos.
Vienas iš trenerių net mokė mane naudotis sauna. Taip, čia yra ir sauna – viskas kaip priklauso. Jaunuolis nuvedė prie atidarytų saunos durų, įjungė elektrinę krosnelę ir parodė, kaip pilti vandenį ant šaltų akmenų. Žavėjausi be žado, be žado žavėjausi! Temperatūra saunoje – 28 laipsniai šilumos, o santykinis oro drėgnumas – 70%. Kitaip sakant, šitoj saunoj šalčiau ir sausiau nei Saigono gatvėse šiuo metu. Užsidariau saunoje ir iš mandagumo, ir dėl situacijos komiškumo. Pažaidžiau ten smėlio laikrodžiu kokias tris minutes. Buvo nuostabu, nes šios veiklos nepraktikavau nuo penktos klasės!
Prieš išeidamas dar perskaičiau saunos instrukcijas: prašoma be reikalo nedarinėti ir nepalikti saunos durų atvirų, teigiant, jog tai kultūrinis imperatyvas. Rekomenduojama joje nesilankyti dažniau nei du kartus per savaitę ir nebūti ilgiau nei 15 minučių. Su pastaruoju teiginiu nesutikau. Lengvai apsirengus (vietiniams su plonu megztuku ir džinsais), manau, galima nesušalus iškęsti ir ilgiau.
Jaučiu, kad jau pritapau Vietname. Dviračiu ir motoroleriu važinėju kaip vietinis, kartais juo veždamas dar du keleivius, kartais nepritvirtintą didžiulį 30 kg svorio kelioninį lagaminą. Ir ką gi aš galvojau, imdamas jį kelionėn?! Tas daiktas man taip atsibodo, jog vienu metu jį net palikau įmonės ofise Saigone. Tačiau niekšelis vieną dieną mane atsivijo, pasipuošęs biznio klasės lipduku. Biznio klasės! Ė, net pats tokia klase neskraidau!
Pritapau: einu į vietinių restoranus, kur net angliško meniu nėra, nėra ir personalo, kuris kalbėtų šia kalba. Užsisakau iš neryškių meniu paveikslėlių ir nerišlių padavėjo užuominų. Taiklumas – 80%, be baudų, be pražangų.
Pritapau, nes auksinės žvaigždės raudonos spalvos fone ir tokių pat spalvų kūjis su pjautuvu man nebekliūva. Nebekliūva plakatai su darbininkais ir žaviomis kolūkietėmis, su aukštos įtampos stulpais ir Kalašnikovo automatais ginkluotais jūreiviais. Kinų Naujieji metai natūraliai ėmė atrodyti rimtesnė šventė nei mūsiškiai. Ir rimtesni nei Šv. Kalėdos. Teatleidžia man Gvadalupės Šventoji mergelė! Tiesiog čia taip yra ir taškas. Mūsų Naujieji ir Kalėdos Vietname reiškia ne daugiau nei Estijos Nepriklausomybės diena Vilniuje: pakeliame vėliavas iš mandagumo ir tiek.
Motorolerio priekaboje vežami mandarinmedžiai manęs nebestebina. Vietiniai pastaruoju metu masiškai veža mandarinmedžius su visais vaisiais savo motorolerių priekabose. Taip, kaip mes vežiojame Kalėdų eglutes ant automobilių stogų prieš pat šventes. Tik čia protingiau ir praktiškiau: šventinė eglutė su žaisliukais ir šventiniai mandarinai yra viename.
Pritapau čia, nes kasdien iškylančios vis naujos aplinkybės ir reikalavimai išduoti skrydžių oro balionu leidimams nebestebina. Nebestebina ir sudėtinga partinė biurokratija, ir iš niekur atsirandanti kariškių ranka (plaukuota?) bet kurioje kiek svarbesnėje šalies ūkio srityje. Susigyvenau su vietnamietišku „taip“ ir tuo, kad vietnamietiškas „ne“ praktiškai neegzistuoja. Net ir mūsų griežtas lietuviškas „ne“, čia vadinasi „taip“. Painu? Tik jums, man daugiau nei aišku!
Šunys, vištos, kiaulės ir buivolai laukuose man tapo lygiaverčiais žmogaus draugais. Ta proga, dar labiau džiaugiuosi, prieš kurį laiką atsikratęs įpročio valgyti visų šių prietelių mėsą. Žiurkės dabar man tiesiog mieli padarėliai, sutemus mėgstantys pasisukioti ten, kur maitinasi žmonės. Jos neaplenkia nei vienos lauko kavinės ir prabangaus restorano!
