Ilgai ieškojau, kur norėčiau savanoriauti už Europos ribų. Po daugiau nei 6 mėnesių paieškų ir kontaktavimo su potencialiais „host`ais“ radau patrauklią vietelę ant Žemės krašto – Havajai, o tiksliau didžiausią jų salą – Havajų salą. Kol radau tinkamus skrydžius su norima data, praėjo dar porą savaičių. O kelionė prasidėjo nuo Toronto.

Aplankyti Toronto šioje kelionėje teko, nes tai buvo tarpinis miestas tarp skrydžių, o tarp jų buvo visa para.

Kas turi bent 8-10 val. laisvo laiko - rekomenduoju, kadangi pasiekti Toronto miesto centrą nėra sunku ir užtrunka apie 1 val. Bilietas perkamas dar oro uoste ir galioja autobusui ir metro.

Visas Toronto grožis pasimato išėjus iš metro Union stotelės. Visai šalia yra Air Canada arena (Raptorių arena), Kanados Ledo ritulio muziejus, prekybos centrai, kiek toliau - CN bokštas, šalia jo - Jūros muziejus, traukinių muziejus po atviru dangumi, Blue Jays beisbolo arena. Nuo čia tik 10 min pėsčiomis galima nueiti iki Ontario ežero ir šalia esančio parko.

O Havajai pasitiko mane lietingais vėjuotais orais. Atvažiavęs naktį į kalnuose tarp džiunglių esantį be elektros namą, nuo kurio stogo ant grindų varvėjo vanduo, supratau, kas manęs laukia ateinančias 10 dienų.

Mainais už svetingumą, maistą bei suteiktas nakvynes pagelbėjau jiems ūkyje. Gyvenant džiunglėse buvo nuolat jaučiamas tvankumas, aukšta drėgmė. Laiko juostos pokyčiai darė savo per pirmas keletą dienų.

Per šias dienas teko pamiršti, ką reiškia karštas maistas ir vanduo, elektra, sanitariniai mazgai. Dušą man atstodavo sušilęs lietaus vanduo rezervuaruose. Kasdieninis maistas buvo darže augantys bananai, avokado, papaja, mango, guava, o vėliau ir žalias kokosas bei jo pienas. Labai daug minčių ir apmąstymų kyla gyvenant tokiomis sąlygomis.

Laisvo laiko turėjau sočiai. Bevaikščiodamas miškuose pamačiau daugybę augalų, paukščių, gėlių, kurių gyvenime neteko matyt. Su šeimininku teko prekiauti vietiniame ūkininkų turguje Hilo mieste, susipažinti su nuoširdžiais, atvirais, dosniais prekeiviais.

Vieną vakarą būtent tokio turgaus prekeivio buvau pakviestas į vietinių gyventojų gimtadienio šventę. Susipažinau su jų gyvenimo sąlygomis, ūkiu, kasdieniniais užsiėmimais, laisvalaikio praleidimo būdu, bei aišku - virtuvės įmantrybėmis. Teko paragauti vietinės kavos, cukranendrių cukraus, kažkokių keistų uogų ir vaisių, kuriuos ištarti neapsiverčia liežuvis (visi pavadinimai havajų kalba).

Paskutines dienas leidau Hilo mieste, apsistojęs jaukiame backpakerių hostelyje, kur vakarais visada jaučiamas „žolės“ kvapas, girdima gitara, ukelele (havajietiška gitara), pianinas, o svečiai iš įvairiausių šalių tiesiog smagiai leidžia laiką po dienos išvykų ir dalinasi įspūdžiais su ką tik atvažiavusiais turistais.

Hilo - mažas jaukus miestelis ant vandenyno kranto. Čia galima rasti keletą jaukių paplūdimių, galima rasti vietelių paskanauti vietinės virtuvės patiekalų, yra keletas naktinių klubų su vietine havajietiška muzika. Iš Hilo (autobuso stotelė yra priešais turgų - 327 Kamehameha ave.) galima nuvažiuoti į Koną - kitą turistinį miestą, į nacionalini parką (visi bilietai 2 USD), nebrangiai nuskristi į šalia esančią Oahu salą (Honolulu).

Su savim patarčiau turėti nardymo bei povandeninio filmavimo įrangą, nes po vandenių galima sutikti ne tik gausybę skirtingų žuvyčių bei jūros ežius, bet ir didelius vėžlius. Apsipirkti maisto produktais rekomenduoju turguje, vaisiai ir daržovės ne tik pigesni, bet ir skanesni, sunokę, o visa kita - šalia esančiuose prekybos centruose.

Miesto gyvenimas slenka lėtai, niekas niekur neskuba. Pamatę turistą klausia, kaip sekasi, sveikinasi, sakydami „Aloha“, kurį naudoja dažnai skirtingom prasmėm.

Labiausiai paliko įspūdį Nacionalinis ugnikalnio parkas. Iki jo lengviausia ir pigiausia nusigauti viešuoju transportu. Įėjimo bilietas - 10 USD.

Aplankyti pagrindinę parko dalį galima pėsčiomis, yra keletas maršrutų. Nueiti galima takeliais per garuojančius ir siera dvokiančius laukus, aplankyti vulkano muziejų, uolas, daug įrengta apžvalgos aikštelių, nuo kurių matosi garuojantys ugnikalniai.

Norint nuvažiuoti į kitas toliau išsidėsčiusias lankytinas vietas ar iki pietinio kranto ir pamatyti krentančią į vandenyną ugnikalnio lavą, rekomenduoju tranzuoti arba patiems išsinuomoti automobilį. Žmonės, dažniausiai tie patys turistai, mielai pasiima pakeleivius, netgi jei jūs su dviračiu. Kadangi saugumo sumetimais arti lavos privažiuoti draudžiama, todėl mašiną reikia palikti aikštelėje ir eiti pėsčiomis (ar važiuoti su dviračiu) apie 6 km į vieną pusę per juodą suakmenėjusią lavos dykumą.

Iškart perspėju, kad geriau suplanuoti šitą pramogą į vakarą, nes bus ne taip karšta (12 val. buvo 30 laipsnių, bet vandeniu vis tiek pasirūpinkite, nes jo nebebus daugiau kur įsigyti). Be to, sutemus lava atrodo gražesnė bei matosi jos tikra raudonai oranžinė spalva.

P.S. Paskutinis autobusas išvažiuoja į Hilo apie 18 val.

Daugiau informacijos ir nuotraukų apie šią kelionę čia.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją