Dar iki vaiko gimimo girdėjome, skaitėme įvairių baubų, kad viskas kelionės pasibaigia, dabar maksimum Lietuvos pajūris ir Druskininkai, na gerų geriausia „viskas įskaičiuota“ Turkija ar Bulgarija kartu su kitais tautiečiais bendrame gyvuliniu vagonu virtusiame viešbutyje, baseinas ir jūra, vandenynas alkoholio. (Na, bet tai taip pat yra kelionė, kiekvienas keliauja pagal savo galimybes, finansus ir išmonę, Tautiečiai – taika!). Tokios perspektyvos nedžiugina, sutarėme, kad eksperimentuojam ir keliaujam kaip esame pratę, juk vaikui svarbiausia – tėvai šalia, o jaunai šeimai pakeisti aplinką ir pamatyti kitą gyvenimą nei darbas, namai, miegas, darbas ir sauskelnės yra sveika ir santykiams, sako, padeda.

Taigi, pirma kelionė. Dukrytei buvo keturi mėnesiai ir kelios savaitės, nuskridome iki Milano, išsinuomavome automobilį ir pasivažinėjome po šiaurinę Italiją ir Austriją. Keliavome dvi savaites, aplankėme Austrijos Alpes, pakilome iki 3 km, ten šlapbdribos ir vėjai, bet nieko, tiek aukščio, tiek ir temperatūros skirtumai mūsų dukrai tiko ir patiko. Miegojo ir mašinoje, ir nešyklėje, ir vežimėlyje, keliavome savo tempu, rodėme vaikui kalnus ir miestus. Ligų nebuvo, lėktuve neklykė, viskas tvarkoje, eksperimentas pavyko. Nakvodome vidutinės klasės „bed and breakfast“, dažnas vietos keitimas vaiko rutinai irgi nedarė diskomforto. O italų svetingumas matant dukrytę netgi suteikė daug daugiau gerų emocijų tiek apie šalį, tiek ir apie žmones.

Ilgai netrukome, atėjus žiemai nusprendėme, kad niekada nebuvome išskridę į šiltus kraštus, kada pas mus viduržiemis, tad radę pigius bilietus patraukėme į Dubajų. Mėtai tuo metu buvo 9 mėnesiai, sausio mėnuo, buvo įdomu, kaip seksis su aklimatizacija, temperatūrų skirtumas buvo apie 40 laipsnių, o jau ir skrydis ilgesnis. Bet vėl tas pats – skrydis prailgo mums, bet ne Mėtai, viskas praėjo sklandžiai ir ramiai. Vėl keldavomės ryte ir išeidavome visai dienai, mieste, žinoma, patogu, galima ir vežimėlį pasiimti.

Keliavome savo kojomis ir viešuoju transportu, per dieną nueidavome ne mažiau kaip 10 km, dukrytė užmigdavo ir vežimėlyje, ir nešyklėje, ir specialioje kuprinėje. Dukra tik godžiai viską stebėjo ir į savo pasąmonę krovė kitas kultūras, kitas kalbas, kitus žmones. Vėl – jokių problemų, miestą pamatėmę visą, nė dienos negulėjome papludimyje, tiesa, buvo trys valandos, kai prasidžiuginome Persijos įlankos vandenimis, tuo pačiu mielai pabendravome su pora iš Saudo Arabijos. Su vaiku keliauti buvo tik įdomiau, o lankėm nuo senų turgų, indų kvartalų iki didžiausių pastatų ir visa kita, ką tame mieste jie turi didžiausio pasaulyje.

Ką gi, gyvenimas tęsiasi, keliauti galima.

Grįžome iš kelionės, emocijos, įspūdžiai, teigiamos vibracijos, bet po dviejų savaičių „Finnair“ akcija – gera kaina skrydžiui Vilnius–Los Andželas. Pamąstėme ilgai – apie pusę dienos – ir bilietai buvo jau mūsų elektroninio pašto dėžutėse. Prasideda ilgas planavimas, skrydis laukia ilgas: Vilnius-Helsinkis-Niujorkas, Los Andželas, tai – praktiškai para laiko be ilgesnių sustojimų. Pagalvojome, kad bus reikalų, bet nieko, vaiką prižiūrėsime pakaitomis, pavargsime, bet susitvarkysime.

Skrydis buvo ilgas, labai ilgas, Niujorke teko ir palakstyti, kad spėtumėme į kitą lėktuvą, bet spėjome, vaikas nusnausdavo mums ant kelių, matėsi, kad pavargo, bet kas po tiek skrydžių nepavargtų? Dukrytė dar buvo mažytė – 1 metai ir du mėnesiai, bet gelbėjo tai, kad žmona dar dukrytę retkarčiais maitindavo, tad užmigti buvo lengviau, saugumo jausmas šalia mamos didesnis. Skrydis, nepaisant ilgo nuotolio, praėjo sklandžiai, nors nuo Naujojo Jorko skaičiavome minutes, kada būsime angelų mieste, kojas ištiesti jau norėjosi.

Prieš kelionę nusprendėme, kad keliausime šiek tiek kitaip ir šį kartą išbandysime kemperius. Kemperių pasiūla JAV – labai didelė, bet kainos kandžiojosi, nes daug įvairių papildomų mokesčių – mokama už nuvažiuotas mylias, generatorius ir visa kita, ką galima apmokestinti. Galų gale žmona atraro šaunų pasiūlymą, ir kaip bebūtų keista, kemperį nuomavomės per vokiečių kelionių agentūrą, geresnė kaina buvo devynių metrų ilgio ir trijų metrų pločio kemperiui, ką gi tai bus tik dar didesnis nuotykis. Pamatęs kemperį jau LA, padariau ilgesnę pauzę, galvoje sukosi įvairios mintys, kaip man teks šias 18 dienų vairuoti šią 24 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto dėžę.

Pasirodo, įmanoma, nors pirmieji penki km buvo padidinto dėmesio ir prakaito. Buvo įdomu įsipilti benzino, pabandykite pataikyti sustoti ties baku turėdami 9 metrų ilgio mašiną. Prieš tai didžiausias monstras mano gyvenime buvo VW autobusiukas, bet patikėkite, įmanoma ir visai nesudėtinga, tik pradžioje galvoje sumaištis, o po pirmų kilometrų ši V12 žirgų armija priaukinama.

Per pirmą dieną nuvairavau apie 700 km ir jau kitą dieną vaikštinėjome įstabaus grožio „Sedona“ nacionaliniame parke. Visa kelionė buvo dedikuota gamtai, tik buvo keli lyriniai nukrypimai Las Vegase ir San Fraciske, bet pamatėme labai daug: Sedona, Didysis kanjonas, „Monument Valley“, „Lake Powels“, Ziono nacionalinis parkas, Las Vegasas, Mirties slėnis, Sekvojų nacionalinis parkas, San Franciskas, Los Andželas. Viso – apie 4000 km, visus tuos kilometrus keliovome trise, Mėta su mumis lipo pusantros mylios žemyn į Dydijį Kanjoną, po to pusantros mylios aukštyn tuo pačiu keliu. Vaikščiojome po „Monument valley“, 10 km dykuma aplink įstabaus grožio kalnus, Zione – po krioklius ir kalnus. Viskas vyko sklandžiai, bet kadangi kelionė buvo ilga – viso apie tris savaites, tai teko ir susirgti, pradžioje peršalo žmona, vėliau peršalo dukra, teko daryti pauzę su klajonėmis, slaugėm ir gydėm. Buvo baisu, bet paskambinę į Lietuvą daktarei, gavome puikius nurodymus ir po kelių neramių dienų dukra vėl buvo žvali, be temperatūros, tad kelionę tęsėme toliau.

JAV žavi savo gamta, savo paslaugumu ir patogumu keliauti ir gyventi, su vaiku vėlgi buvo tik šauniau keliauti.

Vaikščiodami kartu su Mėta gavome tik papildomos motyvacijos, keliautojai su šypsenomis mus pasitikdavo ir sakydavo, kad esame supertėvai, siųsdavo linkėjimus dukrytei ir nuovargio akimirkomis suteikdavo papildomų jėgų. JAV paliko nuostabias akimirkas, tad skrydis atgal neatrodė baisus, strigome tik Niujorke, tad pavėlavome į lėktuvą Helsinkyje, žmona susitarė su „Finnair“ atstovais, kad nesiųs mūsų per Stokholmą, o liksime Helsinkyje, tik išskrisime po penkių valandų. Nuovargus buvo mūsų veiduose, bet ne dukros, kuri visas tas valandas krykštavo žaisdama su kitais vaikais žaidimų kambaryje. Tad ir šis atstumas nepasirodė labai baisus, su vaiku galima ir iki Los Andželo be pertraukų nuskristi.

Grįžom, bet dar lėktuve planavome kitą kelionę, taip dažniausiai ir būna, kai susergi šia kelionių liga. Tad nusprenėme, kad kitas mūsų tikslas bus Kosta Rika. Jau nuo birželio pradėjome aktyviai žvalgytis palankių kainų ir galų gale lapkritį radome, tad – vėl nauji bilietai mūsų elektrononio pašto dėžėse. Forumai gąsdino, sako, kad net nebandykite vairuoti Kosta Rikoje, keliai tragiški, plešia ir persekioja. Dabar įveskite google apie saugumą keliuose Lietuvoje ir, prieš konstatuodami apie saugumą kitose šalyse, pagalvokite dar kartą. Bet forumai mus paveikė, tad išsinuomavome kažką panašaus į visureigį. Na, jis nepamaišė, bet labai jo ir nereikėjo, normalūs keliai, nelabai kuo skiriasi nuo mūsų regioninių kelių, tad forumuose superkeliautojai perdeda su dideliu kaupu.

„Pura Vida“ – toks vietinių devizas, kas išvertus iš ispanų kalbos yra „tyras gyvenimas“, toks gyvenimas ir yra šioje pasakiškoje, kotrastų kupinoje šalyje. Skrydis mūsų laukė sausio mėnesį, kuris vėlgi buvo ilgas, nori keliauti šiek tiek patogiau ir pigiau, turi skirti laiko planavimui, tad šį kartą skridome vėl per Helsinkį iki Niujorko, toliau iki Šarlotės, kur pernakvojome ir kitą rytą jau skridome iki San Jose.

Kosta Rika, kas lietuvių kalba būtų „turtingas krantas“, o jis toks ir yra, įstabaus grožio gamta nuo Karibų jūros iki Ramiojo vandenyno. Mėtai tuo metu buvo metai ir devyni mėnesiai, buvo nuostabi kompanjonė, kuri kiekvieną dieną vis atrasdavo kažką naujo, atrodė, kad vaikas dienomis protingėja. Tiesa, trečia kelionės dieną vaikas apsirgo, buvo labai neramu, daug verkė, sunkiai vartojo skysčius, nors buvo labai karšta džiunglėse, mūsų turimi preparatai nepadėjo.

Džiunglių namelių savininkų prašėme pagalbos, jie susiskambino ir sutarė, kad mus priims daktas Chuanes ir reikia ieškoti namuko, kur stovi senovinis VW autobusiukas. Radome, apsižvalgėme, buvo šioks toks įtarimas ir nesaugumas, bet pietuose jau taip yra. Pasitikęs daktaras prisistatė, kad yra baigęs studijas Argentinoje, specializacija – pediatras. Jo priimamasis buvo gyvenamojo namo antrame aukšte, pirmas namo aukštas – be langų ir praktiškai be sienų, nes tokiame klimate jos nereikalingos. Priimamasis irgi priminė seniai pamirštus laikus, bet pats daktaras pasirodė profesionalus, apžiūrėjo dukrytė, greitai nustatė, kad jai – pūlinga angina, išrašė antibiotikų ir jau po pusantros dienos mes ėjome 8 km trasa ties Karibų jūra.

Lietuvoje dukrytė irgi panašiai sirgdavo, o čia – skrydis į kitą kontinentą, temperatūrų skirtumas palyginus su Lietuva buvo apie 50 laipsnių, tad angina buvo tikėtina.

Kiekvieną dieną – vis kiti vaizdai, džiunglės, ugnikalniai, jūra, vandenynas, įvairūs vaisiai, kabandys tiltai ir kriokliai. Šiai šaliai reikia atskirtos knygos, bet ir tai neperteiktų jos grožio ją pamatyti verta gyvai.

Kelionių vadovai sako, kad galima apsikrėsti maliarija ir geltonuoju drugiu, dabar jau ir Zika, bet pas mus gali nutrenkti žaibas arba žūti automobilių avarijoje, sprogti Astravo elektrinė ar nugriūti balkonas ant galvos. Tad su vaiku įmanoma keliauti ir keliauti ten, kur tik norite, svarbu atsakingai pažvelgti į planavimą, patogu, kai jau turite rezervavę viešbučius ir susidelioję maršrutą. Būtinai pasikonsultuokite su savo šeimos daktare dėl vaistinėlės, dėl visa ko pažiūrėkite, kur yra medicinos įstaigos greta jūsų apsistojimų vietų. Žinokite, kokie yra simptomai vietinių ligų ir esant įtarimams geriau greičiau kreiptis į medikus.

Tad keliaukite, rodykite jaunąjai kartai kitus pikselius ir pasitikėkite savimi ir savo vaikais. O mes jau ieškome bilietų į Peru ir šį kartą tikimės parodyti dukrytei Andų kalnus.