Pasitiko Austrija mus lietui lyjant ir kalnų viršūnėms slepiantis po debesimis. O mes iš karto ėmėme spėlioti, kokios tos austriškos Alpės bus, kai dangus pragiedrės. Yra posakis, jog nėra blogo oro, yra tik bloga apranga. Tai visiška tiesa - lietpalčiai ir skėtis mums labai pravertė. Bet yra ir dar viena tiesa - nėra blogo oro, jei yra gera nuotaika. Tuo įsitikindavome kiekvieną iš keturių dienų, kurios prasidėdavo 8-10 laipsnių šiluma, o įdienojus pasiekdavo 13-16 laipsnių.
Vieną iš šių lietingų dienų patraukėme į Halštato miestelį. Pirmasis mūsų tikslas - druskų kasykla. Prieš ekskursiją visi aprengiami specialiais kombinezonais – merginos tamsiai raudonais, vaikinai - mėlynais. Tuomet mus, taip pasipuošusius, pasitiko kaip reta balsinga žemo ūgio gidė, kurios skardus balsas nenuilsdamas aidėjo druskų kasyklos koridoriais. Tai vis dar veikianti druskų kasykla, kurioje ir šiandien išgaunama druska. Tuo tarpu turistams skirta trasos dalis nustebino modernumu – plačiaekraniai televizoriai ir netgi kino teatras (platus, bet neaukštas) vienoje iš druskos kasyklos erdvių.
Kino uždangai pakilus už stiklinės pertvaros mums parodomi užkonservuoti patys seniausi Europoje laiptai, rasti būtent šioje kasykloje. Ant šių laiptų suprojektuojamas smagus animuotas vaizdelis, perteikiantis druskų kasyklų laikų gyvenimą. O truputį adrenalino lankytojams suteikia realios atrakcijos – nusileidimai originaliomis čiuožyklomis iš vieno aukšto į žemesnį. Šias čiuožyklas iš tikro naudodavo druskos kasėjai.
Druskų kasyklose neužtrukome ir prieš Halštato senamiestį nusprendėme pasivaikščioti. Pasirodo, visai netoli – valanda kelio pėsčiomis – turėtume rasti labai gražų krioklį. Iš tikrųjų pasiekti krioklį užtruko net šiek tiek trumpiau. Pirma kelio dalis vingiavo pro tipinį austrišką kaimelį, su mediniais namukais, nukabintais gėlėmis ir išpuoselėtais kiemeliais. Sutikome ir austriškų avių, ir karvių, ir žemo ūgio arkliukų. Antra kelio dalis tęsėsi per mišką stačiu keliuku su siaurais laiptukais. Kartais tekdavo sustoti, įkvėpti oro - nesame mes dideli sportininkai. Tačiau finišas viršijo lūkesčius.
Prieš akis atsivėrė nepaprasto grožio krioklys ir jis buvo tik mūsų. Daugiau nei vieno žmogaus. Stovi aikštelėj šalia krioklio ir jauti, kaip vandens lašeliai krenta ant veido. Ir negali atsistebėt šniokščiančiu, krentančiu vandeniu. Kitoj aikštelėj šiek tiek tolėliau vandens lašeliai mūsų nebepasiekia. Išsitraukiame suvožtus sumuštinius – užsitarnauti pietūs. Ir toks smagumas viduje, kad nieko daugiau čia nėra, nėra krūvos turistų su fotoaparatais, niekas neselfina. Esam tik mes du – o prieš mūsų akis gamta atsiveria visa savo didybe. Būtum ten ir būtum...
Grįždami sutikome tik pora keliautojų porų – tai retai lankomas objektas, gal kad kelias ne pats lengviausias. Atgal grįžome eidami kita upės puse, vis stebėdamasi per akmenis skubančiu vandeniu. Austrijoj vanduo tokios įdomios melsvai žalsvos spalvos. Rodos, kiekvienam krašte vis kitokia spalva vanduo mirga.
Iškyla prie krioklio užtruko beveik tris valandas. Į Halštatą grįžome nuvargę, bet būtinai norėjome apibėgti ir senamiestį. Nepaprastai jaukus miestelis. Prie vienos bažnyčios yra kaukolių koplyčia. Pasirodo, siaurame miestelyje, įsikūrusiame prie kalnų, nebuvo vietos didesnėms kapinėms, todėl praėjus dešimt metų po mirties kaulai ir kaukolė būdavo iškasami ir perkeliami į tą koplyčią, prieš tai kaukolę apdorojant ir išpuošiant simboliniais ornamentais. Keista vieta. Beje, įdomu, kad mus pasitikęs žmogus pasiteiravo, iš kur mes esame, ir įdavė įlaminuotą aprašymą lietuvių kalba. Buvome maloniai nustebinti.
O buvo ir kitokių, labai šiltų, dienų, jau atostogoms baigiantis. Tokiai dienai buvome „pasitaupę“ kelionę didžiuoju Grossglockner Alpių keliu. Gyvenome Eben im Pongau kalnų miestelyje, tai pakeliui užsukome į Lichtenšteino tarpeklį. Turistams pritaikytas takas vinguriuoja palei siautulingai šniokščiančią upę įsispraudusią tarp įspūdingo aukščio uolų, o tako pabaigoje laukia krioklys. Pats takas pritaikytas turistams ir yra mokamas, skirtingai nei tas prie Halštato. Labai ilgai žingsniuodami taku pirmyn ir atgal neužtrukome, todėl jau pusę pirmos austrišku laiku, susimokėję kelio mokestį, pajudėjome Alpių keliu. Tai buvo kažkas tokio nuo pat pirmos minutės.
Kelio ilgis berods 48 kilometrai, kelyje laukia daugybė apžvalgos aikštelių, mini-muziejų / ekspozicijų. Maždaug kelio viduryje keltuvu galima pasikelti į vieną iš kalnų. Tiesa, ten mes atvažiavome tik likus pora minučių iki keturių, kai keltuvas baigia darbo dieną. Keltuvo administratorius pasitaikė labai malonus ir leido pasikelti dargi sumažinęs kainą. Niekad nebuvo tekę keltis keltuvu vieni du – vis kitokia patirtis.
Viršuje ilgai neužsibuvome bijodami, kad keltuvas gali baigti darbo dieną, o po paskutinių dienų žygių ir lipimų leistis žemyn pėsčiomis būtų sunku. Nusileidę pajudėjome link paskutinės Alpių kelio stotelės. Supratome, kad ten būsime vėlyvi lankytojai – važiuodami jautėmės lyg važiuotume prieš eismą – visi jau grįžinėjo. Paskutinė kelio stotelė – tai tirpstantis ledyno liežuvis, kuris, kaip paaiškina informaciniai stendai, labai trumpėjo per paskutinius metus.
Beje, aikštelėje prie ledyno liežuvio sutikome ir mažąjį kalnų gyventoją – švilpiką. Pamačiau jį įsitaisiusį ant uolų, kur jis tupėjo iškišęs galvą ir beveik nekrustelėdamas šildėsi saulytėje. Iš tikrųjų ne taip paprastą jį pamatyti, nes kailiuko spalva susilieja su uolomis ir dažnas turistas pro jį praeitų nepastebėjęs. Nuostabūs tie švilpikai. Gaila, kaip tik prieš sutikdami šį gražuolį, buvome suvalgę savo vėlyvus pietus (kuriais kelionės metu buvo tapę dvigubi naminiai sumuštiniai). Beje, kartą kitoje kelionėje po Šveicariją yra tekę maitinti švilpiką iš rankų.
Austrijoje, Zalcburgo apylinkėse, iš viso praleidome šešias dienas. Aplankėme ne tik Halštatą ir Alpių kelią. Įveikėme Verfeno ledo urvą, aplankėme Hohenverfeno pilį, išvaikščiojom Zalcburgo senamiestį, kėlėmės į Dachstein viršūnę. Stebėjomės viskuo. O grįžę svarstėme, kas geriau - pavasarinė kelionė į Kretą ar vasaros pabaigos kelionė į Austriją? Ir nusprendėme - visos kelionės geros, o pačios geriausios – tos kelionės, į kurias iškeliaujame su gera nuotaika.
Lina ir Linas
***
Šis rašinys yra atsiųstas konkursui „Mano įsimintinos atostogos“. Dėkojame ir laukiame Jūsų istorijų ir įspūdžių!
