Nebrangus 2 žvaigždučių viešbutis Šanchajaus centre tvarkingas, yra muilas, šampūnas, dantų šepetėliai, vienkartinės šlepetės. Pėščiomis iš čia galime pasiekti tiek Šanchajaus senamiestį, tiek biurų ir modernių pastatų kompleksą – vadinamąjį Bundą.

Naktinis Bundo vaizdas laikomas vienu gražiausių Kinijoje. Sutemus Huangpu upėje plaukioja turistų valtys, neono šviesos skleidžia ryškias spalvas. Švyti vienas svarbiausių Šanchajaus pastatų – televizijos bokštas, o Dzinmao rūmai, aukščiausias pastatas Azijoje ir trečias pagal aukštį pasaulyje, atrodo lyg į dangų besistiebianti pagoda.

Senamiesčio gatvėse nuo seno kūrėsi privatūs bankai, parduotuvės, restoranai, arbatinės, lombardai, teatrai. Ypač gražiai jis atrodo naktį – įspūdingas apšvietimas, lenkti stogai.

„Pardavimų vadybininkai“ kinai seka turistams iš paskos ir įkyriai siūlo: gal norėtumėt laikrodžių? Ne? O gal batų? Suknelių? Rūbų? Technikos? Masažo?.. Ne?! O ko tuomet jūs norit?!

Užsieniečiai čia sulaukia didelio dėmesio. Kinai siūlo jiems pirkti viską, ką tik įmanoma įsiūlyti, nori bendrauti, gatvėje prašo kartu nusifotografuoti. Prie muziejų ir šventyklų turistų laukia minios gidų, pasiruošusių siūlyti savo paslaugas įvairiausiomis kalbomis, apart lietuvių.

Kai kurie kinai patiklius turistus stengiasi apgauti. Susibarėme su taksistu, kai jis prie taksometro rodmenų bandė pradėti kažkokius paties sugalvotus mokesčius, tačiau pagrasinus policija tie mokesčiai stebuklingai dingo. Tačiau kai kur Kinijoje vietoje studento pažymėjimo prie lankytinų objektų parodžius ID kortelę galima sėkmingai į juos įeiti už studentišką kainą: jie nemoka skaityti mūsų kalba.

Svarbus dalykas, kurį reikia turėti Kinijoje keliaujant savarankiškai – kelionių gidas, kuriame vietovės, į kurias keliausite, užrašytos hieroglifais. Būtina susirasti internete ir atsispausdinti hieroglifais užrašytus nakvynės vietų, oro uostų pavadinimus ir adresus. Dažnas kinas moka tik savo kalbą ir jam to pakanka, todėl tenka šnekėtis gestais, mimika ir baksnojimu į hieroglifus kelionių gide. Smagu prisiminti, kaip bandėme trijų aukštų didžiulėje Šanchajaus stotyje pagal Tunksi miestelio pavadinimą reiškiantį hieroglifą Lounly Planet knygoje rasti analogišką ant autobuso.

Autobusų vairuotojai dumia greit ir neatsargiai, stabdo staigiai ir garsiai signalizuoja. Dėl to kai kuriuose autobusuose kabo dubenėlis su vandeniu – vairuotojas privalo važiuoti taip, kad vanduo neišsilietų.

Iš Tunksi į Hungcun, senovinį kaimą, įkurtą 1131 – 1162 m., vieną iš UNESCO saugomų objektų „nuskridome“ taksi. Vairuotojas serpantinais dūmė 110 km/h nepristabdydamas, signalizuodamas prieš posūkius, kas reiškė: traukitės visi iš kelio! Adrenalino lygis kraujuje pakilo.

Hungcun kaimelis, pasak kinų tautosakos atrodo kaip mieganti karvė, įsikūrusi tarp kalnų ir ryžių laukų. Leigang kalnas suvokiamas kaip karvės galva, pastatai – karvės kūnas, o keturi tiltai – karvės kojos. Seni pastatai, granito akmens grindinys pabrėžia vietovės autentiškumą. Iš 158 pastatų, pastatytų Ming ir Quing dinastijų valdymo metais, net 137 yra pakankamai geros būklės. Melsvo vandens kanalas juosia kaimą, išryškėja balti pastatai. Kaimelyje verda gyvenimas: pirmame namų aukšte įkurtos parduotuvės, ant namų sienų kabo džiovinamos žolelės ar kumpiai, kanaluose moterys skalbia drabužius.

Taksistas mūsų laukė 3 valandas, nors tiek laiko pasivaikščiojimui atrodė per mažai. Atgal grįžome taip pat ekstremaliai, bet pasikrovus teigiamos kaimelio energijos tai jau neatrodė taip baisu.

Per milijonus metų nuo erozijų, įvairių pokyčių žemės paviršiuje susiformavo statūs, su daugybe uolų ir įgriovų granitiniai Huangshan kalnai, užimantys 154 kv. km. plotą. Šie kalnai nėra aukšti, trys aukščiausios viršūnės iškilusios virš 1800 m. Geltonaisiais juos vadina todėl, kad tarp žalumos atsiveriančiuose plotuose matosi gelsvo atspalvio uolienos, taip pat kalnai įspūdingai pagelsta rudenį, kai keičiasi augalijos spalva.

Kinai sako, kad pamačius Huangshan kalnus, į kitus Kinijos kalnus galima jau nevažiuoti – jie yra gražiausi visoje šalyje. Daugybė Kinijos meno šedevrų vaizduoja šiuos kalnus. Poetai ir dailininkai išskyrė keturias Geltonųjų kalnų grožybes: pirma – uolos ir kalnų viršūnės. Antra – panašios į statulas pušys, kai kurios jų – 1000 metų senumo, trečia – karšti jėgas grąžinantys upeliai, kurių temperatūra visus metus būna 42°C. Ketvirtoji grožybė – debesų jūra, uolų sienos išnyrančios iš rūko ir debesų.

Sužavėjo kalnų viršūnės rūke, pušelės, augančios ant uolų, tyras kalnų oras. Pušys, augančios Huangshan kalnuose prisitaikiusios išgyventi, jų šaknys gamina organinę rūgštį, kuri ardo kalnų granito uolieną, taip aprūpindama medį maistingosiomis medžiagomis ir padėdama įsitvirtinti plikose uolose.

Ypatingi kalnuose saulėtekiai bei saulėlydžiai, tačiau juos pamatyti pasiseka ne visiems apsilankiusiems. Mums keliaujant po kalnus tvyrojo tirštas rūkas, protarpiais purškė lietus, taigi, apie išraiškingą saulėtekį negalėjo būti nė kalbos.

Maistą, gėrimus ir visus kitus reikmenis į kalnuose esančius viešbučius atneša nešikai. Ant karties galų pririšę po įspūdingą nešulį ir užsimetę kartį ant pečių šūksniais ragina turistus užleisti kelią. Ir taip kiaurą dieną jie neša nešulius, sveriančius apie 60 kg iš kalnų papėdės į viršų. Nešikai siūlosi kalnais panešioti vyresnius turistus ir visus kitus, norinčius ir galinčius už tai susimokėti.

Žydint kasijoms Guilino mieste, įkurtame 314 m. pr.m.e. oras pakvimpa cinamonu. Šie geltonais žiedais pasipuošiantys atogrąžų medžiai čia labai gausiai auga, nuo jų ir kilo miesto pavadinimas – kiniškai jis reiškia „kasijų miškas“. Guilinas pagarsėjo savo pasakišku kraštovaizdžiu: keistomis klinčių kalvomis, dėl kurių jis yra viena labiausiai savo grožiu stulbinamų Kinijos vietų ir jau daug amžių įkvepia šios šalies poetus ir dailininkus. Kalvose gausu olų, kuriose gyventojai slėpėsi nuo japonų bombardavimo Antrojo pasaulinio karo metu.

Pasak legendos, Dramblio Straublio kalva Guiline, stūksanti prie upės Li, kažkada buvęs dramblys, kuriuo Dangaus valdovas keliavęs po Pietų Kiniją. Kartą dramblys susirgęs, o Guilino valstietis jį išgydęs. Atsidėkodamas dramblys padėjęs jam apdirbti laukus, tačiau Dangaus valdovas labai užsirūstinęs ir pavertęs gyvūną akmeniu. Kalvos apačioje dramblio „straublys“ paniręs į vandenį, sudarydamas tarsi perėją po arka. Jis vadinamas Mėnuliu vandens arkoje, nes atsispindi vandenyje kaip mėnulio pilnatis.

Užlipus į Guilino kalvas prieš akis atsivėrė miesto panorama, nuolatinis rūkas neleido pamatyti visų apylinkių ir retkarčiais atidengdamas ar uždengdamas aplinkines kalvas, teikė kraštovaizdžiui paslaptingumo.

Naktinis Guilinas žavi savo apšvietimu. Dvi prie upės esančios pagodos švyti aukso ir sidabro spalvomis.

Guiline aplankėme stalaktitų – stalagmitų urvus. Apšviesti stalaktitai ir stalagmitai, keičiantys spalvas atrodė įspūdingai, lyg kosmose.

Kadangi vietinių kelionių agentūrų darbuotojai angliškai kalba ne ką geriau, nei trečiokai Lietuvoje, Guilino gatvėse eiliniam „pardavimų vadybininkui“, su kuriuo buvo įmanoma susišnekėti, pasiūlius savo paslaugas, užsisakėme ekskursiją į ryžių terasas bei pasiplaukiojimą Li upe.

Longdzi „Drakono kupros“ ryžių terasas prieš 800 metų pradėjo įrenginėti čia gyvenusi Džuang tautelė. Protėviai, kurie plušėjo ant kalno šlaitų, nė neįsivaizdavo, kokiu garsiu jis taps ateityje. Ryžiai ir dabar čia auginami taip pat, kaip prieš šimtus metų. Sakoma, jog tai nuostabiausi terasų laukai pasaulyje.

Nors terasų laukų esama visoje pietinėje šalies dalyje, toks didelis susitelkimas, kokį matome čia, itin retas. Septynios mėnulį lydinčios žvaigždės – tai septynios aukščiausios terasų laukų vietos, o Devyni drakonai ir Penki tigrai – terasų gūbriai, kylantys aukštyn. Įspūdingiausiai jie atrodo pavasarį, kai būna pilni vandens, kuomet laukuose pluša valstiečiai. Vasarą nuo kalnų plūsta žalios augalų bangos. Rudenį kalnai nusidažo geltonai, žadėdami gausų derlių, o žiemą atrodo, lyg kalnus juostų vingiuojantys sniego kaspinai.

Grįždami sustojome Huanglou – nedideliame tautinių mažumų kaimelyje, išsiskiriančiame tuo, kad jame gyvenančios moterys auginasi itin ilgus plaukus, plauna juos ryžių nuoviru ir kerpa tik kartą gyvenime, būdamos 16 metų. Iki vestuvių slepia juos po kepuraite, po vestuvių pina aplink galvą ir vaikšto vienplaukės, o kai susilaukia vaikų – pina aplink galvą ir suka kuodą priekyje. Kartą čia Gineso pasaulio rekordą pasiekė 60 moterų – visos jos turėjo ne trumpesnius, kaip 1,4 m ilgio plaukus.

Paskutinę viešnagės Guiline dieną plaukėme Li upe. Šios upės peizažas pavaizduotas ant 20 juanių banknoto. Legenda sako, kad kiekvienas valtininkas, nuskendęs upės Li slenksčiuose, tampa dvasia, besikabinančia į laivus, bandančius perplaukti tuos slenksčius.

Stačių, siaurų kalvų grupės šios upės pakrantėse atrodo tarsi tipiškų kinų paveikslų modeliai. Tačiau tikroji tiesa apie Guilino kalvas ne tokia romantiška. Maždaug prieš 300 mln. metų šioje vietoje plytėjo vandenynas, jo dugną judanti Žemės platforma išstūmė virš jūros lygio. Stori klinčių sluoksniai tapo neapsaugoti nuo vėjo, bangų ir tik tvirčiausia jų dalis išliko kaip uolų kauburiai – šie dariniai žinomi kaip karstiniai bokštai.

Bambukinės valtys upe tarp kalnų plukdo žvejus. Anksčiau jiems padėdavo gaudyti grobį kormoranai. Paukščiai perrišta gerkle gaudydavo žuvis, kurias paimdavo žvejai. Kas 5 – 6 kartą paleisdami kormoraną į vandenį jam gerklę atrišdavo, kad galėtų praryti žuvį – antraip nusivylęs paukštis gali daugiau nebežvejoti. Buvo organizuojami naktiniai turai tokiai žvejybai stebėti, tačiau mūsų buvimo Kinijoje metu žvejyba su kormoranais, įsikišus gamtosaugininkams, nevyko. Iš Guilino skridome į Sianą.

Kasdami šulinį kukurūzų lauke 1974 m., viename iš ūkių netoli Siano miesto, darbininkai aptiko molines senovės karių galvas. Išrikiuota eilėmis po žemėmis, po visu kukurūzų lauku, glūdėjo didžiulė terakotos kariauna. Šiuo metu rasta daugiau nei 8000 terakotinių karių skirtingais veidais, kai kurie jų – su moliniais arkliais kinkytais vežimais. Pagal kruopščiai nulipintą aprangą galima atskirti pėstininkus, ginkluotus lankininkus, raitelius, vežimų vadeliotojus, karininkus, o priekyje visų – generolą. Tai pirmojo visos Kinijos karaliaus Cin Ši Chvang-di kapavietė. Šio valdovo valdymo metu buvo suvienytos atkiros tarpusavyje kovojančios kinų karalystės, pradėtos Didžiosios kinų sienos statybosa, patobulintas raštas ir įstatymai, tačiau deginamos knygos, Konfucijaus raštai ir gyvi laidojami jam neįtikę intelektualai.

Apžiūrėję terakotinę armiją, grįžome į Sianą – vieną iš septynių senųjų Kinijos miestų, kuriame buvo legendinio Šilko kelio pradžia ir pabaiga. Miestas mus pasitiko smogu, vėsa, pilkos spalvos mūru, galybe žmonių gatvėse. Norint prasibrauti pro minią, reikėjo irtis alkūnėmis – skubėjome, kad nepavėluotumėme į traukinį. Traukinys dūmė 300 km/h greičiu, ir per kiek daugiau, nei 2 valandas įveikėme 700 km atstumą iki Zhengzhou miesto – iš ten turėjome pasiekti Šaolino vienuolyną. Šaolino vienuolynas – įspūdingas sakralinių statinių kompleksas pastatytas 527 m. ir garsus visame pasaulyje tuo, jog tai yra zenbudizmo įkūrimo vieta bei Rytų kovos menų mokykla.

Greta vienuolyno įsikūręs internatas, kurio auklėtiniai nuo mažų dienų mokosi vušu kovos meno. Formaliai praeityje vienuoliais galima buvo tapti tik nuo 16 metų, tačiau šiandien ši tradicija pažeista, jauniausiems vienuoliams vos 7 – 9 metai. Vienuoliai skirstomi į kartas. Priklausymą vienai ar kitai kartai bei hierarciniam laipteliui galima išaiškinti pagal pirmąjį vienuolio vardo hieroglifą.

Šaolino kalno papėdėje yra žymiosios budizmo patriarchų ir vienuolių kapinės, vadinamos Pagodų mišku.

Tradiciškai budistų vienuolių palaikai buvo sudeginami, o pelenai įmūrijami į nedidelę ertmę, esančią pagodos centre. Pagodos aukštį nulemia vienuolio nuopelnai ir darbai atlikti Šaolino mokymo labui. Nepaisant pagarbaus požiūrio į mirusius, neretai naujos kapavietės buvo įrengiamos ant senųjų. Seniausia iki šių dienų išlikusi pagoda pastatyta 791 m., tačiau net šiais laikais visi Šaolino vienuolyno abatai ir didieji vienuoliai laidojami būtent čia.

Šaolino vienuolyno apylinkes supa kalnai, tarp jų – Songshan – vienas iš penkių šventų kalnų Kinijoje. Prie kalnų nueiti nesuspėjome – vakare reikėjo išskristi į Pekiną, kuris mus pasitiko šaltas ir dulkinas – ką tik buvo praūžusi smėlio audra, aplink matėsi jos pasekmės: smėlio sluoksnis ant viešbučio langų, mašinų, žmonės su respiratoriais gatvėse, girgždantis smėlis tarp dantų. Tačiau kitą viešnagės Pekine dieną tiek smėlio jau nebuvo.

Pirmąją dieną Pekine leidome sau kiek ilgiau pamiegoti ir patraukėme į vietą, iš kurios autobusu galima nuvažiuoti iki Didžiosios kinų sienos. Buvo 11 valandų – į paskutinį tarpmiestinį autobusą pavėlavome. Tačiau vietinių turų organizatoriai pasiūlė ekskursiją kartu su kinų turistais. Visą kelią gidė kažką labai įdomiai pasakojo kinų kalba. Aplink sėdintys kinai šurmuliavo, bandė su mumis šnekėtis. Kratėme galvą, kad kiniškai nesuprantame, o jie kantriai kartojo tą patį dar ir dar kartą. Taip smagiai pasiekėme Didžiąją kinų sieną.

Tarp kinų sklando patarlė: „Kas nepabuvojo ant Didžiosios kinų sienos – negali tapti didžiu žmogumi“. Didžioji kinų siena – vienas didžiausių statinių žmonijos istorijoje, besidriekiantis apie 6350 km. Ją statė Cin, Han ir Ming dinastijų valdovai. Ming dinastijos valdymo metu statyta siena grožimasi iki šiol. Siena saugojo Kiniją nuo užpuolikų iš šiaurės bei sulaikydavo iš imperijos norinčius išvykti piliečius. Šios sienos statybose dalyvavo milijonai žmonių. Legendos pasakoja, kad vergus, žuvusius nuo sunkaus darbo, užmūrydavo į sieną, bet tvarkant sienos fragmentus nė karto nebuvo aptikti jų palaikai, o palei sieną palaidota daugybė žmonių. Mirus vienam darbininkui, jo šeimos narys iškart turėdavo jį pakeisti.

Liūdina tai, kad kinai smarkiai sukomercina tokius įspūdingus objektus – ant Didžiosios kinų sienos pastatyti suvenyrų kioskai, už atitinkamą mokestį išrašinėjami sertifikatai, kad turistas lipo siena, kas keliasdešimt metrų koks nors vietinis įvairiais garsiniais signalais bando atkreipti į save dėmesį, kad turistas iš jo ką nors pirktų.

Pakeliui į Pekiną, autobusas stojo prie įvairių parduotuvių: džiovintų vaisių, saldainių, mėsos, nefrito. Nefritas – labai populiarus Kinijoje. Nefritu puošdavosi imperatorius; jam suteikiama daug mistifikuotų savybių – mirusiajam ant veido ir po liežuviu dėdavo nefritą, kad galėtų papirkti dangaus valdovus pomirtinėje karalystėje, seniausi apeigose naudojami atributai pagaminti iš nefrito. Nefritas dėl daugybės spalvų bei atspalvių vadinamas tūkstantveidžiu akmeniu. Sakoma, kad europiečiai investuoja į auksą, o kinai – į nefritą, kuris kuo yra senesnis, tuo vertingesnis.

Vakare pasiekėme Tiananmenio aikštę. Šiaurinėje Tiananmenio aikštės dalyje esanti 12 m. siena su, palyginti, neseniai pakabintu Mao Dzedungo paveikslu virš įėjimo ilgus metus slėpė valdovų gyvenimą Uždraustajame mieste.

Kinų valdovai laikė save pasaulio viešpačiais, tad niekam nebuvo leidžiama žvalgytis nei į juos, nei į jų būstą. Didžiuliai rūmai, kurių statyba truko apie 20 metų, su 9999 kambariais ir nuostabiomis menėmis užėmė net 72 ha. plotą. Daugelis senųjų medinių pastatų kadaise per gaisrus sudegė ir atstatomi buvo vis kitaip.

Uždraustajame mieste amžių nugyveno net dvidešimt keturios valdovų kartos. Paskutinis Kinijos imperatorius Pu Yi gyveno Uždraustajame mieste iki pat 1924 m., kol čia įsilaužė Mao Dzeduno komunistai. Nuo tada Uždraustasis miestas atsivėrė minioms turistų.

Uždraustajame mieste apstu įstabių meno kūrinių. Čia ir tapytos kilnojamosios tvorelės, ir puikūs raižiniai, didžiulės akmeninės ar bronzinės žvėrių bei mistinių būtybių statulos, nuostabios karališkosios menės, į kurias turistams galima žvalgytis tik pro langus, žydintys kiemeliai.

Aplankėme Pekino hutongus – siaurąsias gatveles. Tai senasis Pekinas, kuriame vieno aukščio nameliai vienas nuo kito pastatyti 2-3 metrų atstumu. Pekino hutongai varijuoja nuo 10 m iki net 40 cm. Juose nėra kanalizacijos, tik elektra. Anksčiau taip atrodė didžioji dalis Pekino. Šiandien hutongai naikinami, vietoje jų statomi nauji.

Hutonguose šiandien galima pajausti seną, nepaliestą Kiniją: atliekų smarvę, gaminamo maisto kvapą, raudonus popierinius žibintus, pardavėjų riksmus bei skardų juoką, įkyrų, tačiau draugišką raginimą apsilankyti jų parduotuvėlėse, kur jums pasiūlys nuo pigių Budos ar Konfucijaus statulėlių iki šilko drabužių ir naujausių kino filmų DVD diskų.

Dvi savaites praleidome šioje didžiulėje egzotiškoje šalyje, pamatėme daug miestų ir paminklų, liudijančių apie didingą šalies praeitį, tačiau tai viena iš tų vietų, kur norisi grįžti pasisemti egzotikos, aplankyti dar daug nepažintų miestelių ir pasimėgauti nuostabia žaliąja arbata.

Neringa

***

Šis skaitytojos pasakojimas atsiųstas konkursui „Mano įsimintinos atostogos“. Dėkojame skaitytojai ir laukiame Jūsų istorijų ir įspūdžių!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)