Pro šonus laksto tiuninguoti automobiliai, pro atidarytus langus skamba repas, griaudi motociklai, o mes stovim besidairydami į šalis šalikelėj ir neįsivaizduojam, kur pastatyti saviškį. Viena valanda parkavimosi miesto centre – per 20 dolerių. Stovėjimo aikštelės prižiūrėtojas pataria statyti gatvėje – nuvilkti atvažiuoja tik 11-tą valandą. Dar tik po devynių, turim beveik 2 val. laisvo laiko.
Čikagos šurmulys primena veiksmo filmus apie gangsterius. Nuolat skambantis repas, tiuniguoti automobiliai, virš kelio iškeltas metro, kostiumuoti vyrai gatvėje kalbasi apie reikalus. Visi užsiėmę savo kasdieniu gyvenimu. O mes žiūrim iš šalies ir nesugebame į visa tai įsilieti. Atrodo, išsiskiriam iš viena banga tekančios minios ir visi tai turėtų pastebėti. Bet iš tikro niekam nesvarbu.
Gatvėje pasiimame porą gabalėlių picos ir einame link „Millenium park“. Nors laiko turim nedaug, vis fotografuojam aukštus pastatus ir miesto šviesas. Parke prieinam debesų vartus – tai plieninė skulptūra primenanti debesį. Po ja galima praeiti. Pilna žmonių. Vaikai guli po ja ir žiūri į savo atspindį.
Grįžinėjant link motociklo vis nedavė ramybės mintis ar dar jį rasim, ar nenuvilko, ar nepavogė. Bet viskas gerai – stovi, kaip ir palikom. Dabar didžiausias rūpestis – pritapti prie greito eismo ir saugiai grįžti į nakvynės vietą. Nors kelis kartus nespėjau pasirinkti reikiamo išvažiavimo, galiausiai grįžtam sėkmingai.
Vakarienę pavalgom netoli namų esančiame „McDonalds“. Iki šiol Lietuvoje niekad nesilankydavome tokiuose restoranuose, o čia net kelis kart per dieną. Pavargus patogu, nes visada žinai, kad rasi tą patį – veikiantis Wi-fi, oro kondicionierius, gėrimų automatas, mūsų pamėgti amerikietiški blyneliai ir prieinama kaina. Kai skubi ar esi pavargęs, nesinori ieškoti vietinių maitinimo įstaigų, kur nežinia ką rasi. Gali rasti šaunius sočius ir nebrangius amerikietiškus pusryčius arba be galo brangius užkandžius, neveikiantį internetą ir oro kondicionierių. Pastarieji mums labai svarbūs, nes dažnai nakvynės ieškomės naudodamiesi kavinių internetu, taip pat sustreikavus mobiliajam internetui suvedinėjam GPS adresus, o oro kondicionierius tiesiog neatsiejama dalis norint pailsėti nuo dienos karščio.
Taigi, prabudinėjant ryte, ramiai gulint lovoje, nesinori niekur eiti. Vis prisimenam į kokį šurmulį reikės grįžti ir stengtis išlikti sveikam miesto gatvėse. Apsistojome ramiame priemiestyje pas Denį, iš kur sudėtinga viešuoju transportu nusigauti į miesto centrą, taigi vėl sėdamės ant motociklo. Šįkart, ne taip, kaip jau įprastos gamtos apsuptyje, nesidžiaugiam sėsdamiesi ant motociklo. Sėdamės, nes reikia kažkaip nusigauti iki zoologijos sodo ir „Willis tower“. Nuvažiuojam iki zoologijos sodo. Sušilęs dienos karštyje dar kelis ratus apsuku, kol randu vietą įtalpinti motociklą. Išsiaiškinam, kad motociklą čia nuvilks tik trečiadienį – šiandien antradienis, tai turim visą dieną.
Apeinam zoologijos sodą. Draugė džiaugsmingai šokinėja nuo vieno aptvaro prie kito, fotografuoja paukščius ir gorilas, o man daugiausiai džiaugsmo teikia oro kondicionierius vidaus ekspozicijoj. Lauke velniškai karšta.
Apžiūrėję zoologijos sodą važiuojam link „Willis tower“ – antro aukščiausio pastato Jungtinėse Valstijose, kur galėsime pasikelti apžvelgti miesto panoramą. Šįkart kviečiamės „Uber“. Nėra labai toli, todėl nebrangu. O važiuojant motociklu vėl būtų ta pati problema su parkavimu. Pravažiuojant dar nužvelgiam vietą, kur pasistatėm motociklą – tebėra. Ramu. Tipinė Čikaga – vairuotojas juodaodis, su mumis nekalba, klausosi repo. Ir mes įsijaučiam, linksim į taktą žvelgdami į už lango skriejančius miesto vaizdus.
Atvažiuojam iki „Willis tower“. Ryto nuojauta nesikelti iš lovos pasiteisina, jaučiuosi lyg gavęs saulės smūgį. Matyt prie oro kondicionieriaus traukė ne be reikalo. Sėdim „Willis tower“ prieigose. Aš gaudau kvapą ir lengvai panikuoju, kaip reikės grįžti iki Denio namų. Šiaip ne taip nueinam iki „McDonalds“, pasiimam pietus, šaltų gėrimų ir po gero pusvalandžio jaučiuosi kaip naujas.
Ką gi, tęsiam kelionė į „Willis tower“. Pastato prieigose – didžiulis būrys žmonių. Jau imamės už galvos, kad dienos karštyje reikės laukti eilėse, bet priėję arčiau, lengviau atsidūstam – čia tiesiog visi ieško pokemonų. Nežinau, kaip Lietuvoje, tačiau valstijose pokemonai – tikra manija. Žmonės, kaip užhipnotizuoti stovi būriais ir žiūri į telefonus. Jautiesi lyg kokia epidemija būtų apėmusi žmones, susibūrusius į hipnotizuojantį klaną.
Išvengę eilių pasikeliam į viršų, stebime miestą pro stiklines bokšto balkono grindis. Užlipti ant stiklinių grindų tokiame aukštyje nebuvo taip baisu, kaip galėjome tikėtis, bet vis vien įspūdinga. Stebime nesibaigiančias pastatų džiungles. Nusprendžiame šiek tiek luktelėti ir užfiksuoti naktinę panoramą. Bevaikščiodami aplink išgirstame kažką kalbant lietuviškai. Pirmas kartas per visą kelionę, kai girdime kažką be mūsų, kalbant lietuviškai. Užkalbinam ir susipažįstam. Tai – Dainius su Dovile. Dainius čia gyvena, o Dovilė užsuko į svečius. Labai draugiški ir įdomūs žmonės. Dainius nė kiek nenustemba, kai juos užkalbinam lietuviškai. Sako, kad čia, Čikagoje, didžiulė lietuvių bendruomenė ir juos sutinka nuolat.
Tuo įsitikinam kitą dieną išvažinėdami iš Čikagos. Tie kas seka mūsų kelionę prisimins dvi lietuviškų šaknų turinčias moteriškes, kurias sutikom Nevadoj. Jos pasakojo buvusios lietuvių kultūros muziejuje Čikagoje ir štai mes išvažinėdami iš miesto autostradoje pamatėme ženklą „Museum of Lithuania culture“, taigi negalėjome neužsukti. Ir, pasirodo, nesuklydom.
Išvažiuodami į šią kelionę tikėjomės pajusti laisvę, nepriklausomybę. Keista, bet tai pajutom ne kanjonuose, ne nesibaigiančiuose kalnų vingiuose, o susitikę su S. Balzeku Lietuvių kultūros muziejuje.
S. Balzekas – Lietuvos garbės konsulas Čikagoje, muziejaus įkūrėjas, kuriam šiemet suėjo 92 metai. Jis asmeniškai pažinojo Darių ir Girėną, skrido jų lėktuvu Čikagoje, karo metu atstovavo Lietuvą Amerikoje ir siekė nepriklausomos Lietuvos pripažinimo. S. Balzekas bendravo su V. Landsbergiu, V. Adamkumi ir daugybe kitų iškilių Lietuvos žmonių, kurie begalę kartų čia svečiavosi spręsdami svarbius Lietuvai klausimus, o šiandien štai mes sėdim kartu prie bendro stalo ir klausomės, kaip mums visa tai pasakoja nestokodamas humoro.
Po to pats paragina mus eiti kartu nusifotografuoti prie motociklo. Jaučiamės, kaip garbingiausi svečiai. Kam nors užėjus mus pristato: „Štai susipažinkit, tikri lietuviai pas mus atvyko“. Mes pasirašom svečių knygoje, pasipuošiam motociklą ir važiuodami Čikagos gatvėmis plevėsuojant naujai pritaisytai Lietuvos vėliavai jaučiamės labiau laisvi ir nepriklausomi, nei kada nors anksčiau.
