Mane stumte stūmė kažkokia jėga – jei keliauti, tai tik Ten ir, jei kopti į kalnus – tik į Himalajus. Nepalas mano vaizduotėje atrodė kaip nesuvokiamai tolimas ir tuo pačiu artimas, kaip dar neatrastas, bet labai ieškomas lobis, lyg palikti namai, į kuriuos visada norėjau sugrįžti. Pagodos, stupos, gongai, mantros, budistai, hinduistai, o svarbiausia Himalajai – visa tai norėjau pažinti, paliesti, išgirsti, pamatyti.
Nepale praleidau daugiau kaip mėnesį. Atvykusi į Nepalo sostinę Katmandu susiradau bendraminčių, gidą ir patraukiau į kalnuose esantį Lang Tang kaimelį. Buvau be patirties ir jokio pasiruošimo, bet užtat turėjau didelį norą nugalėti visas kliūtis bei pasivyti ten skubančią Himalajų fanatikų minią. Dauguma atvykstančiųjų keliavo į Everesto pagrindinę stovyklą ar suko ratus aplink Anapurnos regioną, bet aš pasirinkau lengvesnį variantą, kuris, kaip vėliau patyriau, nebuvo toks jau paprastas.
Žygis į Himalajų kalnus – mano viena gražiausių patirčių, bet tuo pačiu ir sudėtingiausias fizinis ir psichologinis testas. Savaitė buvo pilna išbandymų karščiu, šalčiu, varginančiu krūviu bei niekada nepaliekančiu kalnų ligos pavojumi. Visokeriopas kančias atpirkdavo akis veriantis grožis ir spengianti ramybė. Ėjome pro gražiausius slėnius, kabančiais tiltais pereidavome galingas sraunias upes, pakelėse ganėsi piktieji jakai, varpeliais skambindami ir sunkiausiais nešuliais nešini skubėdavo asiliukai, vietiniai, rodėsi, pro mus tiesiog prabėgdavo, o aš jaučiausi kaip tikra lėtapėdė. Per dieną keliaudavome nuo dviejų iki aštuonių valandų, dėl deguonies trūkumo buvo sunku lipti į viršų: juk kuo aukščiau lipdavome, tuo lėčiau ėjome. Apsistodavome kalnų gyventojų viešbutukuose su minimaliais patogumais, bet užtat apgaubti kalnų ir milijono vertės vaizdo pro langus. Dienomis įkaisdavo iki 25-30 laipsnių, o vakarais ir naktimis atšaldavo bene iki minusinės temperatūros, lydavo ar snigdavo.
Kartą naktį prabudau nuo naktinės audros siautėjimo. Atrodė, jog mažytį viešbutuką Himalajų pakalnėje pūste nupūs, o vėjas ištrauks mane iš lovos ir pasiųs eiti ten, iš kur atėjus. Apėmė toks slegiantis menkumo ir vienišumo jausmas, koks paprastai ir nutinka žmogui, atsidūrus šalia tokios gamtos didybės. Susimąsčiau apie tai, ar išvis mažytis žmogus kalnuose ką nors reiškia – pradės siautėt pūga vidury dienos, sudrebės žemė, smegenis užvaldys kalnų liga, o tu, žmogau, bandyk sau ir kitiems įrodyti, jog esi likimo šeimininkas. Klausiausi kalnų vėjo ir svarsčiau, ar pasieksiu savo išsvajotąjį tikslą. Galvą skaudėjo taip stipriai, jog pradėjau abejoti savo galimybėmis, o prisiskaičiusi istorijų apie kalnų ligos apimtus ligonius, jau įsivaizdavau atskrendantį gelbėtojų sraigtasparnį. Šaltis veržėsi pro tris drabužių sluoksnius, miegojau su kepure bei pirštinėm. Dienomis ėjau, lipau, kapanojausi, tempiausi bei buvau traukiama į viršų savo draugiškųjų ir kantriųjų pakeleivių. Susimąsčiau, jog kelionėje kaip ir gyvenime, žymiai lengviau eiti, jei esi lydima draugų, jog gyvenimas, kaip ir kelionė, yra žymiai paprastesnis, jei šalia turi artimą žmogų. Neįmenamieji ir nepasiekiamieji kalnai kiekviename žingsnyje mokino mane tiesų, apie kurias, būdama žemai ir gyvendama patogiai, net nesusimąstydavau.
Kelionės tikslą – Lang Tang kaimelį – pasiekėme per keturias dienas, pagaliau įsiropštėme ir į pačią 4447 metrų viršūnę. Pirmą kartą pamačiau Himalajus – mėgavausi ir dairausi, stebėjausi ir negalėjau atsižiūrėti. Visos mano matytos vietos, nuotraukos, gamtovaizdžiai ir peizažai neprilygo jų grožiui ir didybei. Vaikštinėjau ir fotografavau, laksčiau ir ieškojau geresnio kampo, tinkamesnės vietos, įspūdingesnio kadro, kad tik galėčiau aprėpti nuostabų kalnų vaizdą – lyg nuotrauka galėtų perpasakoti ir nukopijuoti tai, ką tik savo akimis gali patirti. Himalajai man pasirodė tokie didingi ir neaprėpiami, nenupasakojami ir nenufotografuojami. Dieviško jausmo apimta žiūrėjau į gražiausią savo kelionių stebuklą, įsimintiniausią prisiminimą, svarbiausią mano atminties trofėjų.
Nusileidome greičiau nei pakilome, užteko ir trijų dienų. Jau lengviau galėjau grožėtis ir pastebėti pasakiškus vaizdus nei lipdama į viršų. Grižau į Katmandu po savaitės pačių geriausių įspūdžių. Vėliau spėjau aplankyti bei susižavėti gražiausiomis ir vaizdingiausiomis šventyklomis, saugomomis drakonų, liūtų bei kitų ne šio pasaulio būtybių. Rymojau prie šventosios upės Bagmati, susiliejančios su pačia Ganga, aplankiau šimtus metų stovinčius senamiesčius, budistų vienuolynuose klausiausi gongo dūžių, skambančių grėsmingiau nei pati likimo simfonija ir mėgavausi mantromis, sujudinančiomis giliausius sielos kampelius. Katmandu rytuose stovėjo ir mano pati mylimiausia Boudhanath šventykla. Išdidžiai stovinti gigantiška stupa kaip Dievo akis stebėjo žmones, einančius ratų ratais aplink ją, bemeldžiančius, besiguodžiančius, prašančius viską galinčios ir viską žinančios aukštesnės jėgos palaiminimo. Ir aš ten sukau ritualinius maldos ratus bei stebėjausi stupos šventumu ir jos pritraukiančia jėga.
Išvažiavau supratusi, jog tai buvo pati įsimintiniausia, labiausiai širdį sujaudinusi ir turiningiausia kelionė. Dar per lėktuvo langą spėjau pamatyti Himalajų viršūnes ir atsisveikinti šventai tikint, jog vieną dieną tikrai sugrįšiu. Lygiai po metų, 2015 metų balandį, Nepale sudrebėjo žemė, nusinešusi daugybę žmonių gyvybių, sugriovusi jų namus, senąsias šventyklas, kelius, sunaikinusi kalnų kaimelius. Tik tada supratau, kokia laiminga esu, jog spėjau pamatyti Nepalą pačiu gražiausiu savo pavidalu ir kad niekada daugiau tokios galimybės nebeturėsiu.
Elena
***
Šis skaitytojos pasakojimas atsiųstas konkursui „Mano įsimintinos atostogos“. Dėkojame skaitytojai ir laukiame Jūsų istorijų ir įspūdžių!
