Tęsiame pasakojimą apie kelionę motociklu, kurios metu L. Čeikus, „Laisvalaikio Dovanos“ įkūrėjas, ryžosi įveikti maršrutą nuo Manali iki Leh Himalajų kalnuose. Tai vienas pavojingiausių maršrutų pasaulyje, kurį įveikia ne visi.

130 km įspūdžių

Pabudau 4 val. ryto nuo košmariško sapno. Teko įsitikinti, kad kalnuose visuomet miegas neramus ir negilus. Dar buvo gan tamsu ir pavyko užmigti vėl. Kitą kartą pabudau nuo motociklų variklių burzgimo apie 8 val. ryto. Kiti mototuristai jau išvažinėjo, kai mes vos prasibudinom.

Ryški rytinė saulė nuostabiai apšviečia kalną tiesiai prieš viešbučio kambarį, užgniaužia kvapą pasakiškas grožis, snieguotos viršukalnės, akmens griūčių vagos ir kalnų miestelis su beplevėsuojančiomis vėliavomis. Po sočių pusryčių, susikrovę visą mantą ant motociklų, tęsiame savo kelionę.

Posūkiai, posūkėliai, vieną pasakišką vaizdą keičia kitas ir veide puikuojasi nenumaldoma šypsena. Net nežinau, kaip kitaip įmanoma būtų džiaugtis, jei ne širdimi. Šilta, gera, perpildytas kūnas pačių nuostabiausių emocijų. Gyvenimas nuostabus!

Kelio kokybė nuolat keičiasi. Puikų naujutėlaitį kelią keičia vos pravažiuojamas, toliau nuošliauža pasiglemžia pusę kelio, todėl visi važiuoja per siaurą likusią pravažiuojamą dalį, vingyje šniokščia kalnų upė tiesiai per kelią. Budrumas būtinas, nes vanduo siekia iki pusės rato ir srovė verčia motociklą, dugne nugludinti akmenys. Tokių vietų čia net netaiso, nes vandens lygis, priklausomai nuo sezono, gali nuplauti bet kokį kelią. Akivaizdu, kad Indijos valdžia investuoja į kelių infrastruktūrą. Kažkada čia bus puikus naujas indiškas kelias, nors Šveicarijos lygio niekada nepasieks, bet ir nereikia. Juk dalis nuotykio bus prarasta, kai sutvarkys visus kelius.

Šiuo metu keliavimas per Ladakh regioną – tai analogo neturintis iššūkis. Pakeliui nuolatos sutinkame begalę kitų mototuristų, didžiausia jų dalis – vietiniai turistai iš Indijos, bet teko sutikti amerikiečių, anglų, prancūzų ir ispanų, iš šnekos suprantu, kad visiems jiems čia yra ikoninis motociklų maršrutas. Aš taip pat sutinku – čia kosminė kelionė ir taip pat viena iš arčiausiai kosmoso.

Landšaftas keičiasi, kalnų spalvos varijuoja nuo šviesiai ir tamsiai pilkos iki sodriai raudonos. Sunku net patikėti. Iš kiekvieno slėnio atšniokščia po kalnų upę, kartais susilieja jų net trys į vieną vietą. Aukštai kalnuose dar yra daug sniego, panašu, kad žiemą vėjų suformuotos kepurės taip ir likusios tik stipriai aptirpusios, iš jų krenta krioklys žemyn. Privažiuojame sniego šlaitą, indai mėtosi sniego gniūžtėmis, krykštauja kaip vaikai, visiems smagu.

Netrukus pasiekiame „Bara-lacha la“ perėją, sunku net patikėti, kad mes 4890 m aukštyje. Palyginimui, Monblano viršukalnė tesiekia 4809 m. O štai mes Indijos perėjoje su motociklais dar didesniame aukštyje persiritame į kitą slėnį. Aplink dar aukštesnės viršukalnės. Gniaužia kvapą ir trūksta oro, ypač, kai sustoji ir vaikštai. Mums rekomendavo neužsibūti aukštose perėjose ir jokiu būdu nekopti aukštyn, nes mūsų kūnai nėra prisitaikę ir didžiausia įmanoma rizika be nuvažiavimo žemyn nuo skardžio yra susirgti kalnų liga. Profilaktiškai išgėriau aspirino, kuris skystina kraują, ir nuolatos geriame daug vandens. Žinoma, dažnai stojame pasifotografuoti.

Šiandien įveikėme didesnį atstumą nei vakar – 130 km. Tačiau buvo nepalyginamai lengviau nei vakar, tikėtina, apsipratome tiek fiziškai, tiek emociškai. Apie 16 val. pasiekiame Sachi vietovę, kurioje vasaros sezono metu įsikuria palapinių bazės-viešbučiai. Rezervuoti jų nereikia, tačiau vos penktame kempinge randame laisvą vietą. Čia sustoja ir dešimtys kitų „Royal Enfield“ motociklų mylėtojų.

Lino kelionė motociklu Himalajuose
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Įsikūrę palapinėje ir atsipūtę, einame pavakarieniauti su kitais bendraminčiais. Virtuvė čia – iš akmenų sumūryta trobelė apie 2 m aukščio ir dengta brezentu, viduje – molinė asla, viryklės, kelios lentynos prieskonių ir didelis dubuo šaltinio vandens. Keturi kempingo darbuotojai pluša virtuvėje. Jų nuotaika puiki, nuolatinės šypsenos veide, jie ruošia vakarienę, krykštauja ir dainuoja. Pakalbinęs išsiaiškinu, kad jiems tai – sezoninis darbas, nuo gegužės iki rugsėjo, kitu metų laiku yra per šalta ir nebelieka pakeleivių, kurie norėtų čia apsistoti.

8 val. vakaro visiškai tamsu ir vakarienė paruošta, į valgymo palapinę susirenka apie 30 keliautojų, visi draugiški, kalbina, klausinėja, iš kur mes ir kur važiuojam. Didžioji dauguma vietinių indų keliautojų ir maršrutas identiškas kaip mūsų (iš Manali į Leh), tik vieni traukia automobiliais, kiti – motociklais.

Daržovių sriuba aštroka, bet puikiai sušildo ir skoniu prilygsta restorano, o, manau, dėl aplinkos net ir viršija.

Po sriubos laukia savitarnos bufetukas, turime ryžių, indiškojo dal, daržovių troškinio su daug bulvių, duonelių ir kelis indelius labai aštraus padažo. Žinoma, mes alkani, bet tokioje aplinkoje šis maistas yra apsirijimas.

Dalinamės pasakojimais, patirtimi ir planais, po gero pusvalandžio nusprendžiu traukti į lovą, bet, išėjus į lauką, mane sukausto dangaus, nusėto milijonu žvaigždžių, vaizdas ir niekada anksčiau gyvenime tokiu ryškumu neregėtas Paukščių takas. Dangus tiesiog švyti, galėčiau valandų valandas spoksoti, bet darosi šalta ir lendu į patalus.

Saulei besislepiant už kalnų, labai greitai vėsta. Palapinėse šildymo nėra, bet yra po dvi storas antklodes. Naktį sakė atšals iki 5 laipsnių. Šią naktį miegu su visais rūbais kaip stovėjau, įskaitant boloninę striukę ir šiltą žieminę kepurę. Net ir tiek prisirengus, teko palaukti, kol sušilau. Šiek tiek nerimavau dėl šios nakties: buvom perspėti, kad būtent čia, Sarchu, miegant 4290 m aukštyje, galime būti užklupti pirmųjų kalnų ligos simptomų.

Nors ir sunkiai, bet pavyksta užmigti ir vos su keliais prabudimais išmiegoti iki 5 val. ryto.

Lino kelionė motociklu Himalajuose
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Paskutinė kelionės diena

Lauke brėkšta ir girdisi pirmi garsai iš virtuvės, žadėjo 6:30 val. patiekti pusryčius. Šiandien laukia aukščiausios perėjos, siekiančios net 5300 m aukštį ir ilgiausias atstumas – net 240 km, kai, palyginimui, pirmą ir antrą dienomis įveikėme vos 105 ir 130 km.

Išeinu į lauką, šalta, kalnų viršūnės apšviestos saule, slėnis lygus kaip futbolo aikštė, nusėta palapinių miesteliu. Pereinu toliau į kitą pusę, matau upės išgraužtą gilią ir plačią vagą. Vingiuoja kanjono tipo tarpeklis su mistiniais bokšteliais, ko gero iš kietesnės medžiagos ir jie likę stovėti.

Ankstyvas rytas, visi miega, nevažiuoja nei mašinos, nei motociklai. Miestelis skendi ramybėje. Michal vis dar miega, aš pabudinu jį besikraudamas daiktus, viską susipakuoju ir einu pusryčiauti apie 6:30.

Pajudame. Kelias nuostabiai tiesus ir vaizdai fantastiški, tačiau asfalto kokybė tokia, kad maksimalus greitis buvo tik 25 km/h. Privažiuojame patikrinimo užkardą, kurių čia kas gerus 50 km, jose fiksuojama, kas, kur ir kada pravažiavo, kad nelaimės atveju būtų aišku, kurioje dalyje ieškoti pasiklydusiųjų.

Pravažiavę keli šimtai metrų nuo užkardos, sutinkame rimtą kamštį, prasibrauname pro sunkvežimius kiek išeina ir randame kitus dešimtis motociklininkų. Paaiškėja, kad prieš geras porą valandų sulūžo tiltas ir dabar visi laukia, kol suremontuos. Jau esame pratę prie indiškų netikėtumų, tad nenustembame, jog lūžo tiltas ir kad reikės laukti. Tik keisčiausia, kad tiltą taiso du vaikinukai, kuriems, ko gero, ne daugiau 20-ties metų, o taisymo būdas – tai viela ir laužtuvas.

Nelabai patikimai atrodo procesas, todėl, kad negadinčiau sau nervų, pasitraukiu iš šio pasitikėjimo nekeliančio reginio. Prisėdus ant akmens, galima priverstinai pasimėgauti karšta saule, čiurlenančiais dešimtimis upelių ir šaltinių bei pasakiškais vaizdais. Priešais mus apie 12-ika sunkvežimių ir autobusiukų, jei jie sugebės pravažiuoti, pravažiuosime ir mes su savo du šimtus kilogramų nesveriančiais „Royal Enfield“ motociklais.

Toliau diena tęsėsi nuostabiai, kraštovaizdis keičiasi kas gerą pusvalandį, kelio sąlygos taip pat. Daugiausia važiuojam šalia upių vagų, kartais – plačiuose slėniuose, kartais – siauruose tarpekliuose. Serpantinais persiritam per aukštas perėjas į kitą pusę ir vėl tęsiasi slėniai arba tarpekliai. Taip visą dieną.

Vienoje siauriausioje paskutinės dienos maršruto dalyje tarp dviejų uolų, kur kelias įrengtas tiesiog išskaptavus ertmę uoloje, pastebiu motociklininkus, žiūrinčius į apačioje tekančią kalnų upę. Stabteliu. Apačioje nusiritęs motociklas ir pažįstamų žmonių siluetai. Su tais žmonėmis nakvojome Sarchu palapinėse. Ar motociklininkas gyvas? Taip! Nusirito tik motociklas, o juo važiavęs amerikietis liko gulėti ant kelio. Daugiau detalių pavyko sužinoti tik pasiekus kelionės tikslą – Leh miestelį.

Nuo saulės ir įtempto vairavimo visada būna šilta arba karšta, tačiau kylant į aukščiausią perėją „Tanglang La“ (5328 m aukštis) užsitraukia debesys, ima lyti ir taip atšąla, kad sustojęs rengiuosi viską, ką turiu: kelis džemperius, kaklaskarę, žiemines pirštines. Apsirengus rimčiau, kelias tapo malonesnis, tačiau, kadangi lyja ir kelias šlapias, tenka būti dar atidesniems ir važiuoti lėčiau posūkiuose.

Kertame aukščiausią maršruto tašką. Stabtelime nuotraukai, bet neužsibūname. Oras čia ženkliai išretėjęs ir lyja. Jėgų stipriai mažėja, o kilometrų dar likę daugiau nei šiaip esame įveikę bet kurią kitą dieną.

Tikslas pasiektas: Leh

Pagaliau pasiekiame Leh. Kūno baterijos ties visiško išsikrovimo ribos. Važiavome 12 valandų. Jei atvirai, tai neatsimenu nei vieno karto gyvenime, kai jaučiausi toks pavargęs.

Po šalto dušo, nes jau nebesugebėjau net patikrinti kito čiaupo, nuplovęs dulkes ir dalelytę nuovargio, tiesiu taikymu moviau į artimiausią kavinę ir gerokai nustebau radęs salotų. Taip taip taip, duokit man šviežių salotų! Pirmos salotos per visas 5 dienas Indijoje! Užsimerkiau ir jaučiau kiekvieną kąsnelį šviežių traškių salotų, iš lėto atstatančių mano jėgas.

O vėliau per atsitiktinumą sužinome, kad ryte Dalai Lama atvyksta į vietinę šventyklą, todėl nors ir neapstu jėgų, atsikeliame ir žingsniuojame į Leh centrinę aikštę. Tikėjausi grandiozinės minios ir milžiniškos ceremonijos, bet likau nustebęs, kad nedidelėje pėsčiųjų gatvėje buriavosi gal šimtas turistų ir dar mažesnis būrys vietinių gyventojų, daugiausia tibetietiško gymio moterų su vaikais.

Lino kelionė motociklu Himalajuose
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Nors ir buvo apsauga, snaiperiai, specialūs darbuotojai su sprogmenų patikrinimu, bet po keliolikos minučių atvyko Dalai Lama su nedidele asmenine palyda ir, pasišnekučiuodamas su jį supančiais gerbėjais, ramiai pražingsniavo pro šalį. Jautėsi nuostabi aura ir švelni ramybė. Tai yra žmogus, spinduliuojantis gėriu iš visos širdies.

Po pietų užsukome į tą šventyklą, kur ryte dvasinis lyderis dalyvavo ceremonijoje. Pasmalsavę parymojome nuostabioje atmosferoje ir toliau stebėjome Leh miestelio gyvenimą. Čia didžioji dauguma turistų yra dvasingumo beieškantys asmenys arba kalnų sporto mėgėjai. Apstu agentūrėlių, siūlančių trekingo išvykas į kalnus.

Dar daugiau nei Manali miestelyje čia „Royal Enfield“ motociklų nuomos punktų, todėl ir besivažinėjančių apstu. Motociklai patenka ne tik į patyrusių vairuotojų rankas, o naivesni prisižiūrėję, kaip važinėja vietiniai, mėgina kartoti jų įpročius. Mačiau važinėjančių ir su šortais, ir basų, ir be šalmų.

Miesto šurmulys, garso signalai, turistai, dulkėse skęstančios gatvės, vairuotojai, lekiantys motociklais ir automobiliai, siauros gatvelės, smilkalų kvapas, pakili atmosfera, suvenyrų parduotuvėlės ir kavinukės, – tai yra normalus Leh miestelio kontrastų kratinys.

Einant miesteliu, netikėtai sutinkame pažįstamus veidus. Tai tie patys motociklininkai, vieno iš jų motociklas nusirito žemyn į prarają. Išsikalbėjus, jie detaliau papasakoja, kas nutiko, ir nors ir lieka mistiškai nepaaiškinamų detalių, bet kolega mototuristas iš Amerikos tikrai gimė antrą kartą.

Pasirodo, važiuojant siauru kalno vingyje iškirstu keliu, netikėtai, be jokio susidūrimo ar priešpriešinio eismo, motociklas staigiu judesiu šoko nuo skardžio ir kelio vingyje, kitoje pusėje, rėžėsi į kalną. Motociklui atsitrenkus į uolą, amerikietis nukrito nuo motociklo ir saugiai nusileido, o jo motociklas kūliais nusirito kelis šimtus metrų žemyn uola iki upės.

Sunku ką ir bepridėti: ant plauko kabojusi gyvybė liko išgelbėta. Pats jis sako nieko neprisimena lyg būtų praradęs sąmonę.

Vietoje pabaigos

Tokie nutikimai tik patvirtina, kad teko susidurti su ypatingai pavojingais keliais ir sąlygomis, kai gyvybė kabo ant plauko, kartais storesnio, kartais – plonesnio.

Kai jėgos išsenka, bet nėra pasirinkimo, mūsų kūnai gali žymiai daugiau nei mes manome. Svarbiausia – nusiteikimas ir tinkamos mintys. Kai įvykiai dėliojasi savaime ir ekspromtu pamatai Dalai Lama. Kai kontrastus tarp skurdo ir prabangos išgyveni vieną šalia kito. Kai gamta dovanoja pasakišką grožį, tačiau išgyvenimui neduoda net menkiausios augalijos. Gyvenimas nuostabus ir dar labiau skatina puoselėti pozytyvias mintis, būti maksimaliai atviriems mus supančiam pasauliui, atpažinti ir pasinaudoti mums suteikiamomis dovanomis ir toliau sau leisti svajoti. Svajoti apie naujus iššūkius, apie naujus pojūčius, išgyvenimus, darbus ir pažintis.

Ši kelionė buvo mano svajonių sąraše trejus metus, džiaugiuosi šia laisvalaikio dovana sau bei pojūčiais pasidalinęs su kolega Michal iš Lenkijos. Mintys jau sukasi ties naujais ir kitokiais išgyvenimais!