Tačiau neseniai iš kelionės po Europą motociklu grįžęs Nerijus Cesiulis sako, kad išsivalyti galvą nuo darbinių problemų ilgo poilsio ir nereikia, o į Dzūkijos sostinę jis parvežė ne tik įspūdžių, bet ir sumanymų, kaip paskatinti dviračiais ar motociklais keliaujančius turistus pasilikti mūsų mieste bent dienai.
„Jaunystėje nevažinėjau motociklu, pakankamai vėlai išsilaikiau teises, esu šviežias vairuotojas, o iš kur atsirado tas noras – nė pats negaliu paaiškinti“, – prisipažįsta visai neseniai kelioninį motociklą įsigijęs ir leistis į tolimą kelią sumanęs Nerijus Cesiulis.
Teko išmokti važiuoti kolonoje
Elektroninis pavadys – šis neįprastas žodžių junginys reiškia ne įtaisą keturkojams vedžioti, o šiuolaikinio žmogaus priklausomybę nuo virtualiosios erdvės. Nei uždaręs įstaigos duris po darbo dienos, nei savaitgalį ir netgi atostogų metu dažnas mūsų nebegalime atitrūkti nuo išmaniojo telefono, elektroninio pašto ir „Facebooko“.
Norint pabėgti iš virtualiosios kasdienybės ir bent kiek nuo jos pailsėti, tenka pasitelkti visą savo fantaziją. Vieni žingsniuoja Jokūbo keliu, kiti mina dviračio pedalus, treti kopia į kalnus. Alytiškiui Nerijui Cesiuliui pavyko atrasti savo būdą: 3 tūkst. kilometrų kelionė motociklu išpūtė (tiesiogine to žodžio prasme) iš jo galvos visas darbines problemas ir leido susitelkti tik į važiavimą bei kelio dovanojamus įspūdžius, tolimus nuo turistų nuzulintų populiarių maršrutų.
Po Europą motociklais Nerijus leidosi su kompanija draugų. Jie gyvena ne Alytuje, o juos vienija pomėgis medžioti. Atsitiko taip, kad vienas po kito vyrai įsitaisė ir motociklus.
„Jaunystėje nevažinėjau motociklu, pakankamai vėlai išsilaikiau teises, esu šviežias vairuotojas, o iš kur atsirado tas noras – nė pats negaliu paaiškinti“, – prisipažįsta visai neseniai kelioninį motociklą įsigijęs ir leistis į tolimą kelią sumanęs N.Cesiulis. Kelionė motociklais – jo pirmoji, taigi dar teko įgyti kai kurių būtinų įgūdžių. Pavyzdžiui, išmokti važiuoti kolonoje.
Kelionė – be viešbučių ir galutinio tikslo
Kelionę po Europą motociklais vyrų (dailiosios lyties atstovių šįkart nebuvo) kompanija planavo pusę metų. Tikslas nebuvo nuvažiuoti kuo daugiau kilometrų. Svarbiau atrodė šį tą pamatyti, pailsėti nuo kasdienybės ir, žinoma, keliauti saugiai. Nebuvo numatytas netgi galutinis kelionės tikslas – kiek pavyks nuvažiuoti, tiek ir gerai.
Iš Rygos motociklininkai keltu persikėlė į Kylio uostą Vokietijoje, važiavo per Daniją, Olandiją ir Belgiją. Didžioji dalis jų maršruto vingiavo Vokietijos pajūriu. Aplankė ne tik Amsterdamą ar Brėmeną, bet ir daugybę mažų miestelių, kurie net žemėlapyje nebuvo pažymėti, bet keliautojus stebino įdomia istorija, unikaliomis bažnyčiomis ir šiltu sutiktų žmonių bendravimu.
Dar vienas kelionės išskirtinumas – Nerijus ir jo bendrakeleiviai bendru sutarimu nusprendė apsieiti be įprasto komforto: nakvojo tik palapinėse kempinguose ir patys virė sau valgyti. Be kita ko, tai leido nemažai sutaupyti, o kelionei suteikė įdomumo.
„Atsisakyti viešbučių buvo principinis sprendimas, lyg ir iššūkis patiems sau. Pavargome nuo gulėjimų prie baseinų, norėjosi pabandyti ilsėtis kažkaip kitaip. Nors pagundų nusižengti kilo, ypač tada, kai subjuro oras ir teko rengtis šlapiais drabužiais, atsilaikėme. Užtat kelionė įgavo tam tikros romantikos, kaip koks turistinis žygis“, – šypsosi Nerijus.
Ne prastas oras, bet noras skųstis?
„Kas bandė keliauti motociklu – tas mane supras, o kitiems tikrai siūlyčiau pabandyti“, – N.Cesiulis neturi iliuzijų, kad lietuvius greitu laiku pavyks iš jų pamėgtų automobilių perkelti ant dviračių ar motociklų. Pagaliau to ir nereikia, nes kiekvienas keliauja taip, kaip priimtina jam.
„Labai daug užsieniečių važinėja dviračiais ir motociklais, o pas mus tautiečiai skundžiasi, kad Lietuvoje blogas oras, todėl to daryti neįmanoma. Galbūt tai veikiau noras kuo nors skųstis? Nes mūsų kelionės metu kasdien pliaupė lietus, ir tai nė kiek nekliudė nei mums, nei kitiems sutiktiems keliautojams, kurie neturėjo automobilio stogo virš galvos“, – pastebi N.Cesiulis.
Didžiąją dalį kelionės jis praleido ant motociklo. Važiuoti teko nuo ankstyvo ryto iki sutemų, nes tempas nebuvo greitas. Maršrutas vedė per nedidelius miestelius, kaimus, kur ant kelio verda savas gyvenimas, pavyzdžiui, eismą trukdo avys ir karvės. Daug šviesoforų, eismo žiedų. Iš pradžių kolonoje važiuojantys motociklininkai kalbėjosi tarpusavyje specialia įranga, kad kelyje neišsiskirtų, bet paskui pavargo vieni nuo kitų ir ją išjungė.
„Praleisti kasdien po 6–10 valandų tyloje tik su savo mintimis ir motociklo ūžimu – labai geras būdas atitrūkti nuo kasdienybės“, – sako Nerijus, kuriam tokių atostogų labai reikėjo. Alytiškis yra miesto savivaldybės tarybos narys ir Alytaus kolegijos direktoriaus pavaduotojas strateginei plėtrai ir infrastruktūrai, taigi kasdienybėje rūpesčių ir užimtumo jam netrūksta. Atostogaudamas namuose jis paprastai atsiliepia mobiliuoju telefonu, o važiuodamas motociklu į jo ekraną pažiūrėdavo tik vėlai vakare, po dienos važiavimo. Kartais ten rasdavo keliasdešimt praleistų skambučių, bet pats sau pasakydavo: „Na ir kas, aš juk keliauju!“
Kelionę vyrai suplanavo pasaulio futbolo čempionato metu, tačiau jiems pavyko nepraleisti rungtynių, nes susipažino su miestelių vietos gyventojais, netgi merais. Visi pasirodė labai svetingi. (Tik kartą bare sulaukė klausimo „Ar jūs, vyrai, iš tų baikerių grupuotės, kurie mušasi, ar kitų?“ – su šypsena pasakoja Nerijus.) Važiavo su lietuviškomis trispalvėmis. Keista, tačiau sutiko vokiečių, kurie nežinojo, kur yra Lietuva.
Ant motociklų – kaip kokie Kalėdų Seneliai
Pirmoji tolima Nerijaus kelionė motociklu buvo sėkminga ir jam pačiam, ir jo draugams. Smulkių gedimų būta, tačiau rimtesnių, juolab avarinių situacijų, pavyko išvengti. Tiesa, neapsieita be nuotykių: pasibaigus benzinui, vienas motociklininkas patraukė jo ieškoti savarankiškai, pakeliui išsikrovė jo mobilusis telefonas, tad teko ieškoti ir kuro, ir draugo.
Kempinge Olandijoje lietuviai prarado… motociklus. Bent taip pasirodė jiems patiems, tačiau netrukus vyrai suprato, kad paklydo, ir atėjo į lygiai tokį patį kempingą, kokiame paliko savo plieno žirgus, bet jis pažymėtas ne A, o B raide. Olandijoje jie važinėjo nuomotais dviračiais, kuriuos paliko prie parduotuvės, nė neįtardami, kad netrukus po darbo valandų ten sustos tikra minia dviratininkų. Problema paprasta, bet nekasdieniška: nuomotus dviračius teko atsirinkti pagal spynos raktą, prieš tai išmėginant, ar jis tinka dešimtims svetimų dviračių…
„Jausmas pakankamai įdomus: važiuoji motociklu, ant kurio turi tilpti visa tavo manta ir palapinė, o ant galvos dar lyja lietus ir pučia stiprus šoninis vėjas nuo jūros. Fiziškai tai yra didelis nuovargis, bet puikus poilsis protui. Važiavome ant motociklų po vieną, nes dviese tai būtų buvę dar sunkiau. Apsikrovėme maksimaliai – kaip kokie Kalėdų Seneliai“, – pasakoja N.Cesiulis.
Kaip jo kelionę vertino namiškiai? Žmona, likusi namie su mažu sūnumi, tokiu kelionės būdu per daug nesusižavėjo, bet grįžęs tėtis su šeimyna dar spėjo paatostogauti ir Graikijoje.
Kai keliautojų kompanija nulipdavo nuo motociklų, programėlė jų telefonuose suskaičiuodavo dar maždaug 25 tūkst. žingsnių – taigi 20 km jie nueidavo pėsčiomis, apžiūrėdami vietos įdomybes.
Nors merkiant lietui pro šalį važiuojantys automobilininkai ir palydėdavo keliaujančius motociklais su atlaidžia šypsena, tačiau pašnekovas išvardija ir nemažai šios transporto priemonės privalumų. Pavyzdžiui, motociklu galima privažiuoti arčiau kai kurių turistinių objektų, kur automobiliams eismas draudžiamas.
Kodėl motociklininkas užsienyje – rimtas žmogus, o Lietuvoje – chuliganas?
Pradėjęs vairuoti motociklą ir išsileidęs į tolimą kelionę po kelias užsienio šalis, Nerijus patyrė, koks skirtingas yra motociklininko įvaizdis bei kitų vairuotojų požiūris jose ir Lietuvoje.
„Vokietijoje, Olandijoje motociklininkus gerbia, praleidžia, nesvarbu, kad ne jų pirmenybė. Lietuvoje dar gyvas požiūris, kad motociklininkas yra savižudis ir chuliganas. Taip yra dėl britvininkų. Mano motociklas – kelioninis, man svarbu važiuoti saugiai ir tikrai nebūtina lėkti, kad įrodyčiau, kaip greitai jis važiuoja“, – pastebi pašnekovas.
Jo manymu, teisingas požiūris, kad kiekvienas vairuotojas privalo pats įvertinti savo galimybes ir įgūdžius, bet nebūtina viską spręsti draudimais ir baudomis. Atvirkščiai, daugelyje šalių yra neriboto greičio juostos, kur važiuoji, jei pats įvertini, kad tai saugu. Jas išbandė ir Nerijus.
„Ši kelionė man buvo kaip testas – norėsiu ar nenorėsiu panašios patirties ateityje? Vienareikšmiškai – noriu dar“, – sako N.Cesiulis, iki šiol jau išbandęs buriavimą, keliones dviračiu (tekdavo numinti ir per šimtą kilometrų), nardymą ir šiaurietiškąjį ėjimą.
Vos grįžęs iš kelionės jis pradėjo dėlioti ir būsimus maršrutus. Kirba mintis aplankyti motociklu visų Europos Sąjungos valstybių sostines, bet tokia kelionė gali užtrukti netrumpą laiką, nebent važiuotų greitkeliais, bet tai nelabai įdomu. Kita vertus, yra ką pamatyti ir Lietuvoje – Nerijus tikisi, kad dar šią vasarą pavyks niekur neskubant motociklu apvažiuoti miestus ir kaimus, apžiūrėti dvarus ir kitokias įdomybes gimtojoje šalyje, kur tikrai dar atrastume nematytų vietų kiekvienas.
Yra tokia nerašyta taisyklė: kelyje susitikę motociklininkai būtinai pasisveikina. Nerijui ir jo draugams teko ir pabendrauti su turistais iš kitų šalių, kurie leidosi į kelionę motociklais, o lietuvių klausė: „Kiek Lietuvoje yra kempingų?“
„Nežinau tikslaus skaičiaus, bet akivaizdu, kad jų mūsų šalyje tikrai trūksta, taip pat ir Dzūkijoje. Susimąsčiau ir apie Alytų. Juk turime užtektinai žalių plotų, o kempingo įrengimas nėra didelė investicija, galėtume pritraukti turistų, jie liktų nakvoti, pavalgytų, pažiūrėtų miestą. Pravažiuojančių per Lietuvą motociklais dabar yra pakankamai daug ir tai tikrai nėra patys vargingiausi žmonės,“ – pastebi N.Cesiulis.
