Maroke tą stebuklų ir rytietiškos magijos šalį radau ir kirsdamas vis kitą juodojo žemyno šalį, ar tai būtų smėlynų Mauritanija, ar būgnų ritmų Gana, ar pavojų pilna Nigerija, galvojau, kaip gerai buvo Maroke. Dabar, apkeliavęs daugiau nei pusę Afrikos šalių galiu pasakyti – mano Afrika – tai Marokas.
Tuo pačiu, tai greičiausiai ir lengviausiai pasiekiama egzotika iš Lietuvos. Vos kelios valandos skrydžio į kurį nors Vakarų Europos didmiestį, trumpas persėdimas, dar pora valandų, ir rytą kavą gėrę Vilniaus oro uoste, vakare jau bandote marokietišką „nas nas“ (vietinis kavos latte variantas). Daugybė Maroko miestų – Marakešas, Fesas, Nadoras, Agadyras ir dar keletas kitų priima pigių skrydžių bendroves - taip leisdami rinktis ir regionus, kur keliauti, nes trumpai kelionei iki dviejų savaičių reikia pasirinkti regioną, kitaip, norėdami per tą laiką pamatyti visą šalį tiesiog bėgsite nuo objekto iki objekto.
Rugsėjį turėsiu jau šešioliktą kelionę į Maroką ir norintiems lėtai, tikrai pamatyti šalį rekomenduoju tikrą berberų kraštą – Maroko pietryčius – už Atlaso kalnų kepurių.
***
Marokas turi nepaaiškinamo žavesio. Taip arti mūsų Europos, bet taip toli savo archaiška kultūra ir akivaizdžiai į šias dienas su laiku atklydusia senove. Norite XX amžiaus – yra Kasablanka ir Rabatas, norite XVI amžiaus – yra Marakešas ir Fesas. Norite nerti dar giliau – akis į akį su XI amžiumi – senieji berberų miesteliai, išsidriekę tarp banguojančių Atlaso kalnų ir nuožmiosios Sacharos yra svetingumo ir nuotykių švyturiai Šiaurės Afrikoje.
Šį kartą keliaukime XVI ir XI amžius, o mūsų vedlys bus berberas Ibrahimas. garbanotų plaukų, žydrų akių, kresno sudėjimo (būtent taip galima atskirti berberus nuo arabų, kurie yra rūsčių veido bruožų, tamsaus gymio ir tamsių akių) jis man labiau priminė žemaitį ūkininką, nei tikrą berberą iš Atlaso kalnų. Kai spausdamas man ranką Ibrahimas plačiai nusišypsojo ir angliškai pasisveikino švariu britišku akcentu, apie panašumus su žemaičiu ūkininku pamiršau.
Pro garsiąją Jemna El Fna aikštę Marakeše esu praėjęs šimtus kartų. Stebėjęs ją nuo terasų spiginant saulei ir jai leidžiantis, kada ji atgyja, sėdėjęs vis pas kitą gatvės maisto pardavėją, net pas tą, kuris verda sraigių sriubą, bet tik dabar sužinojau, kad ši vieta vadinama „galvų kapojimo“ aikšte. Viskas paprasta, viduramžiais čia būdavo egzekucijų vieta, kur, savaime suprantama – nuo blogų pečių risdavo galvos. Dabar tai – vienas didžiausių spektaklių ekspromtu po atviru dangumi visame pasaulyje. Aktoriai – paprasti, bet ypatingi marokiečiai. Tai ir akrobatai, ir gyvačių kerėtojai, legendų pasakoriai, šokėjai ir kitokie keistuoliai. Geriausia tą spektaklį stebėti iš aukštai – nuo vienos iš aikštę supančių kavinių terasos. Susirandi staliuką kuo arčiau terasos krašto, į stiklinę įpila karčiai saldžios mėtų arbatos ir stebi, klausaisi, alsuoji Marakešo dvasia.
Marakešas vadinamas raudonuoju miestu. Tuom lengva įsitikinti vos patekus į šio miesto mediną – senąjį kvartalą. Sienos, tvoros, stogai – visur dominuoja blyškus raudonis. Gatvių, gatvelių, skersgatvių ir labirintų voratinklyje galima pasiklysti šimtus kartų ir vėl iš naujo rasti kelią, kur pradėjau. Norėdami patekti į mūsų nakvynės vietą – tradicinį riadą, turime sekti paskui Ibrahimą, kuris karpo kampus medinos labirintais, kol atsiduriame šalia šiukšlyno, šalia aukštų sienų ir klausiamai žiūrime į Ibrahimą – ar teisingai mus atvedei?
Ibrahimas šypteli. Atveria žemaūges sunkias duris ir mes patenkame į pasaką. Viduje įkurtas tradicinis marokietiškas viešbutis – riadas. Dažniausiai tai – trijų ar keturių aukštų pastatas su atviru kiemu centre, kur čiurlena fontanai, čiulba paukščiai ir veši egzotiška augmenija. Anksčiau tokie riadai priklausė Maroko didikams, dabar – dauguma iš jų priima svečius, norinčius pajusti tikrąją Maroko dvasią. Kambarių tokiuose riaduose įprastai yra nedaug, todėl galima mėgautis ramybe ir išskirtinu poilsiu.
O šiukšlynai ir netvarkoma aplinka šalia prabangių riadų nebestebina. Tai atėjo iš senesnių laikų, kada karaliai turėjo prabangius rūmus, tačiau nenorėdami, kad vargšai žmonės matytų tą prabangą, turtingai išpuošdavo rūmų vidų, o išorė niekuo nesiskirdavo nuo varguolių aplinkos.
Dar kartą Jemna El Fna aikštėje išgeriu apelsinų sulčių, kurių kaina kasmet kyla, bet vis dar išlieka juokinga ir kojos jau knieti pasileisti į Atlaso kalnų slėnius, oazes ir serpantinų vingius. Tą norą dar labiau sužadina iš Marakešo matoma Atlaso „galva“ - snieguota viršūnė Jebel Toubkal, iškilusi į 4167 metrų aukštį.
Vos palikus Marakešą kelias kopia aukštyn ir lyg gyvatė vingiuoja stačiais serpantinais. Atlaso kalnai vietoje vadinami „kalnų kalnais“, vingiuodami per visą šalį iš vakarų į rytus, nuo Atlanto vandenyno ties Agadyru iki rytinės sienos su Alžyru. O už kalnų kalno plyti magiškoji dykumų dykumą – Sachara, nuo kurios nuožmiųjų vėjų, Marakešą ir saugo plati Atlaso krūtinė.
Mūsų pirmoji stotelė palikus Marakešą – Ait Benhadou kasbahas. Kelionė trunka vos porą valandų ir ačiū Alachui! Retai kada pasidaro bloga važiuojant kalnų kūnuose išvagotais vingiais į kairę ir į dešinę, aukštyn ir žemyn staigiais protrūkiais, bet čia malonumas akims nesutapo su malonumu galvai.
Patekęs į Ait Benhadou suprantu, kad praeities laikas niekur nedingęs. Šimtai, gal net tūkstantis metų atgal išdygsta priešais mano akis. Per dulkėtą ir dykumos prarytą miestelį tiesi lyg liniuotė stiebiasi gatvė, kurios abiejuose pusėse dunkso dideli ir svetingumu dvelkiantys riadai. Einame su Ibrahimu išdžiūvusia Ounilos upe, kuri vasaros metu visai išsenka ir vietoj vingiuotos vandens juostos, plyti akiai maloni žaliuojanti palmių upė – tikra oazė. Žygiuojame per ištuštėjusius kaimus, Ramadano metu gyventojai tūno savo molinėse trobelėse ir laukan išeina tik temstant, kada stalai nukraunami apelsinų sultimis, datulėmis, tiršta sriuba ir kuskusu.
Ibrahimas – atsidavęs musulmonas. Ramadano metu nuo aušros iki sutemų negalima nieko turėti burnoje, o čia jis ne tik visą dieną burną aušina apie Sacharos ir Atlaso įdomybes, bet ir matuoja kilometrus savo kojomis tiesiog dešimtimis! Priėjus figos medį, jis nuskina dešimtis dieviškai saldžių vaisių ir krauna man pilnas rieškutes. Kol aš ilsiuosi pavėsyje ir kramtau figas, Ibrahimas pasitiesia kilimėlį ir atsisukęs į Mekos pusę meldžiasi. Darbas lieka darbu, bet jis negali trukdyti tarnystės Alachui.
Ait Benhadou nedidelis, užkylame ant jo įspūdingos citadelės įveikę kelis šimtus stačių laiptelių, kurie veda tiesiog per žmonių kiemus iki aukščiausiojo taško. Ten gali tiesiog suakmenėti, kaip visa žemės spalvos tvirtovė aplinkui ir likti stebėti vėjo ir smėlio kuriamo peizažo. Visiškai nenuostabu, kodėl dauguma biblinius laikus menančių filmų yra sukami čia. Tarp jų ir daugelio akiai matyti - „Sodoma ir Gomora“, „Jėzus iš Nazareto“, „Paskutinis Kristaus gundymas“, „Mumija“ ir kiti kinematografiniai šedevrai.
Vis tik Marakešas ir Ait Benhadou – ant turistinio tako. Norėdami iš jo pabėgti – keliaukite į Imlilio miestelį, esantį vos valanda kelio nuo Marakešo, aukščiausio Šiaurės Afrikos kalno – Tubkalio papėdėje. Kalniečiai čia ypač geraširdžiai, slėniuose žydi figos, riešutmedžiai, slyvos, o takeliai, vedantys nuo kalnų viršūnių pro žmonių kiemus tikrai pažintiniai, ne tik žygeiviams, bet ir gilios marokietiškos kultūros ieškantiems. Užsukite pas vietinius išgerti mėtų arbatos, paragauti figų, riešutų, o gal ir vietinio karališko kuskuso. Kalnų viršūnės šauna taip aukštai, kad tenka žavėtis užvertus galvas, o tie žali slėniai, ypač maldos metu nuteikia hipnotizuojančiai, kaip kaljano dūmas.
Jei norite dar daugiau autentikos – keliaukite į Tafraoute berberų kaimą (didelis kaimas – 5 tūkst. gyventojų) ir būtinai tą darykite per Tizn Test tarpeklį. Šis Tizn Test tarpeklis bus tikras testas, kelias vingiuoja kaip gyvatė aukštais serpantinais, siaurais keliais, kad atrodo tik asilai čia gali apsilenkti. Bet patirtis ir įspūdis, žvelgiant į tuos tolius atpirks visus šiurpuliukus. O kelio gale, įveikus pilkus akmenų masyvus bus berberų širdis – Tafraoute. Čia ir Napoleaono kepurės uola, ir akmuo – vėžlys, ir spalvotų akmenų parkas.
Ir tai dar ne visa Maroko kelionės egzotika.
O tęsiasi ji antika dvelkiančiuose Sacharos paribėse, kur modernus pasaulis savo čiuptuvais dar nepalietė gilios senųjų genčių kultūros. Čia aukštos kopos žymi Sacharos pradžią. Vietiniai gyvena kilnojamose palapinėse ir keliauja iš vienos oazės į kitą. Pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis – datulės ir kupranugariai.
Atsigulu ant kilimo. Apsikloju šiltu audeklu. Po galva – marokietiška pagalvė, prieš akis – stebuklingas ir tamsus dangus, nusėtais tirštais žvaigždžių voratinkliais, aplink mane – dykumos paslaptys, o galvoje ir širdyje neapsakomas džiaugsmas būti šioje pasakoje, ir svajonės sugrįžti čia dar ne vieną kartą.
Keliones į Maroką organizuoja Magelanokeliones.lt