Verslininkas ir keliautojas Linas Čeikus, „Laisvalaikio Dovanos“ įkūrėjas, ryžosi įveikti maršrutą Manali – Leh, kurio aukščiausias taškas yra 5328 metrų aukštyje (palyginimui, aukščiausia Europos viršukalnė Monblanas yra „tik“ 4 809 metrų aukščio).
Kelionė prasidėjo su nuotykiais. Dėl blogų orų, buvo atšauktas skrydis iš Delio į Manali. Taigi kelionės dalyviai, Linas su kolega iš Lenkijos Michal, skrido į Chandigar, o iš ten, kartu su dviem keliautojais iš Portugalijos ir Vokietijos, su taksi pajudėjo į Manali. 360 km kelionė truko 10 valandų, tad Manali gyvenvietėje keliauninkai buvo beveik vidurnaktį, kai planavo būti 10 val. ryto. Bet apie viską Linas pasakoja nuo pradžių.
Pirmieji kelionės nesklandumai
Nesuvokiamas Delio karštis ištisą parą taip ir prašosi, kad jau judėtume link kalnų. Gandi oro uostas mirga reklamomis, kaip dvejus metus iš eilės yra laimėjęs geriausio pasaulyje oro uosto titulą. Nepastebėti šių pagyrų milžiniškose iškabose neįmanoma.
Nustembame registracijos lentelėje neradę savo skrydžio, dar keisčiau, kad informacija mus nukreipia į neteisingą registracijos sekciją. Galop, radus teisingą vietą registruotis skrydžiui, mus prajuokina, kad indai nardo ne tik keliuose tarp mašinų, bet ir eilėse oro uoste. Nuotaikos mums tai, žinoma, negadina, tik prideda šalies autentiškumo. Davus kelias pastabas, čionykščiai keliauninkai reaguoja adekvačiai: jie šypsosi arba juokiasi, nesiginčija ir lyg vaikai toliai jau paiso taisyklių, kurias, pasirodo, jie kaip ir žino, tik nelabai rimtai į jas žiūri.
Skrydis vėluoja ir mes turime papildomo laiko papusryčiauti oro uoste. Pasirenkame patiekalą Dosa, tai didelis minkštas blynas, kuris plėšomas ranka ir mirkomas į kelis skirtingus padažiukus. Skanumėlis. Nors naktį teko miegoti vos kelias valandas, bet akimirksniu atsigauname ir vėl kupini jėgų.
Dar vienas indiškas geriausio pasaulyje oro uosto nesusipratimas – tuo pačiu laiku iš mūsų įlaipinimo talone nurodytų vartų, lėktuvas išvyksta jau į kitą miestą. Darbuotojai net nustebę, kad mes klausiame. Nukreipia mus už kampo į kitus, jau teisingus vartus.
Nedideliu ir apytuščiu lėktuvėliu ruošiamės išskristi iš Delio, užmiegu dar iki lėktuvui pakylant. Po dar vieno „restarto“, mėgaujuosi skrydžiu, bandau įžvelgti per debesėlius aplinką, virš kurios skrendame. Karts nuo karto įstengiu pamatyti miestelius ir dirbamus laukus, po keliolikos minučių skrendame virš pirmųjų kalvų Himalajų papėdėje.
Staiga griežtu ir įsakmiu tonu stiuardesė praneša apie vidutinio stiprumo turbulenciją ir visi priversti prisisegti saugos diržus. Nestipriai krato, lėktuvas daro kažkokius viražus, aplinkui – vien debesys. Netrukus per garsiakalbius lėktuvo kapitonas praneša, kad dėl mūsų pačių saugumo, nepavykus vizualiai matyti nusileidimo tako, priimtas sprendimas sugrįžti atgal į Delį.
Nesu lėktuvų ar skrydžių ekspertas, bet nepasirodė man, kad būtume priartėję prie rimtesnių kalnų ar netgi arčiau prie žemės. Su didele šypsena veide priimame naujieną. Pakeleiviai reaguoja įvairiai: kas liūdi, kas taipogi šypsosi, o vyresnio amžiaus pakeleivis ramiai paaiškina, kad tai nėra reta situacija ir kad turėtume skristi kitu lėktuvu į gretimai esantį Chandigar oro uostą, o iš ten automobiliu galėsime pasiekti Manali. Kelionė prasitęs dar bent 8 valandas. Panašu, kad nebuvo lemta sklandžiai iš pirmo karto pasiekti kalnus ir, kadangi tai – kelionės nuotykių dalis, pernelyg nenusimename.
Lengvas stresiukas oro uoste, bilietų keitimas į kitą skrydį, bagažo atsiėmimas, bėgimas su palyda per oro uostą, daug nesuprantamos kalbos tarp vietinių, prabėgam apsaugą ir tiesiai į lėktuvą. Kvailokas jausmas, kai 5 val. ryto registruojiesi į lėktuvą ir tame pačiame langelyje tą pačią dieną po 7 valandų vėl registruojiesi skrydžiui.
Nuskridus į Chandigar, mūsų laukia 8 valandų kelionė su taksi iki Manali. „Google Maps“ rodo vos kiek daugiau nei 300 km atstumą, bet kaimynas paaiškina, kad teks įveikti kelionę Himalajų papėdėje labai prastu keliu su daug sunkvežimių ir serpantinų, tad užtruksim nemažai.
Ir dar viena įdomi naujiena mus pasiekė – prasidėjo Masoniniai lietūs ir visas mūsų kelionės motociklais dienas prognozuoja epizodines liūtis. Nors iš motociklų nuomos punkto vaikinukas telefonu patikino, kad keliai pravažiuojami ir bėdų nėra, bet, tiesą pasakius, pirmą kartą rimtai susimąsčiau, kad įsivėlėm į rimtesnių įspūdžių sūkurį nei iš pradžių įsivaizdavau.
Lauke 33 laipsniai karščio, taksi nelabai veikia kondicionierius ir mes lekiam per chaotiškus kelius. Kilometrai slenka ypač lėtai, keliukas pradeda vingiuoti per kalnus, lenkiam sunkvežimius, motociklus, autobusus.
Manali pasiektas
Į Manali atsibelžiam kelios minutės prieš vidurnaktį, išsunkti ne tik fiziškai, bet ir emociškai po dešimties valandų kelyje, kai, atrodo, jog vairuotojas bandė ribą tarp išgyvenimo ir mirties. Tuo metu nenorėjau nieko, tik greičiau pasiekti viešbutį.
Užmiegu per kelias sekundes ir prabundam kitą dieną prieš vidurdienį. Pliaupia lietus, o miestelis paskendęs debesyje. Nustojus lyti, išėjus pasivaikščioti per Manali, energetika akimirksniu atsistato. Nuostabus šviežias oras, puiki gamta, parkas, pasakiškas miškas ir kalnų upė. Prisėdam kavinukėje ant akmens šalia šniokščiančios upės ir papusryčiaujam. Puiki kompanija, aplinka, maistas ir jausmas nuostabus.
Tuktuku nusikratome iki motociklų nuomos kompanijos kitoje Manali pusėje, gerokai aukščiau kalne. Woohoo, mūsų laukia motociklai, puikiai nusiteikęs Anhurag, kuris nuomoja motociklus su savo broliu Abinav.
Išgirstam kelionės rekomendacijas: nusipirkti vaistų nuo aukščio ligos, šokolado, riešutų ir kuo daugiau gerti vandens.
Gerą pusdienį praleidžiame nuomos punkte. Beje, verta pastebėti, kad nors tai pats geriausias punktas mieste, tačiau kelionės žemėlapio mums nedavė. Patys buvom atsispausdinę žemėlapį, tad jame darbuotojai pažymėjo mums svarbiausias vietas: kur yra geri keliai, o kur tragiški, kurioje vienintelėje vietoje bus telefono ryšys, kur nakvoti ir kur rasti medicininę pagalbą. Labai draugiški ir paprasti žmonės. Sumokėjus kalną grynųjų pinigų, išvažiavom su savo motociklais.
Netikėtumai tęsiasi
Pirmieji kilometrai, šviežiausi įspūdžiai, puikus oras, nuostabi nuotaika. Pripildom bakus, atsargines kuro talpas ir judam atgal į Manali centrą. Senokai planuota svajonė pildosi. Aplinkui kvapai, dulkės, motociklai, sunkvežimiai. Woohoo, mes čia, mes judam, mes laisvi.
Apvažiavom miestelį, nusipirkom, kaip rekomendavo, daug riešutų, šokolado, vaistų nuo aukščio ir kalnų ligos. Toliau važinėjant po senąją Manali miesto dalį, sustojus aikštelėje, mano motociklas nebeužsiveda. Matau, kad mirksi akumuliatoriaus signalas ir nebesuka starterio. Vos kelios valandos nuo nuomos pradžios! Gerai, kad niekur neišvažiavom.
Pasistumiu nuo mažos nuokalnės ir laimei motociklas užsikuria. Judam tiesiai į nuomos punktą ir mūsų draugai ten lengvai nustemba dėl atsitikusios bėdos.
Paliekam motociklą remontuoti ir prisėdam nuostabiam restoranėlyje su vaizdu už milijoną. Fantastiškas indų maistas, panyro karis, vištienos masala ir tibetietiškas momo (kaip koldūnai). Po vakarienės motociklas vis dar buvo nepataisytas, tad gaunu naują.
Nuomos punkte pažadėjo, kad 11 val. ryto mums atveš leidimą judėti per „Rogtang Pass“, tačiau nei skambučio, nei leidimo nesulaukiam. Važiuojam vėl į nuomos punktą ir mums paaiškina, kad ilga eilė biure ir dar negavo leidimo mums važiuoti. Papusryčiaujame ir leidimas mus pasiekia apie 12 val. Visa tai – dalis patirties ir belieka tikėtis, kad, išvykus į kelionę, viskas klostysis sklandžiai. Ar realu? Tikiuosi taip!
Svajonė pildosi
Keliukas ima vingiuoti aukštyn į kalnus, vaizdelis žemyn ima gniaužti kvapą. Pirmą dieną turime įveikti 130 km iš Manali į Keylong miestelį kitoje pusėje kalno, perėja vadinasi „Rhotang pass“ ir yra 13 058 pėdų (3980 m) aukštyje. Didžiąją dalį atstumo iki perėjos keliukas puikus, serpantinai, žinoma, išvarstę kalną pirmyn atgal, bet kelio kokybė leidžia puikiai priprasti prie motociklo, aukščio, kitų motociklų ir sunkvežimių lenkimo.
Virš 3 km aukščio, pakilus virš miškų ribos, į visas puses atsiveria pasakiški vaizdai. Vingiuojant kalno šlaitu, tenka pamatyti įvairiausius rakursus ir tolybes. Taip ir norisi akimis suvalgyti ir pasisavinti tą grožį: ryškiai žali šlaitai, akmenų nuošliaužos, galybė krioklių, krentančių iš milžiniško aukščio, o aukščiau, pasislėpusios debesų patale, atsiveria ir snieguotos viršukalnės.
Po poros valandų kelio puikus asfaltuotas keliukas pasikeičia į vos pravažiuojamą akmenuotą ir šlapią žvyrkelį arba purvakelį, kuris vietomis šlapias nuo įvairiausių šaltinių. Atsiranda balų ir ypatingai sunkiai pravažiuojamų kelio vietų. Oho, iššūkiai darosi vis įdomesni!
Jei iki tol judėjom 30-40 km/h greičiu, tai dabar tenka sulėtėti iki 10 km/h. Smilkalų kvapas, plazdančios vėliavėlės, didelis vėjas, palei kelią slenkantys debesys ir mes pasiekėme „Rhotang pass“. Pakeleivingi žmonės sveikinasi, pypteli, šypsosi, mojuoja. Visi džiaugiasi pasiekę šią perėją. Viena didelė vietinių kompanija pasiprašė nusifotografuoti su mumis ir fotografavo su keliolika fotoaparatų.
Besileidžiant žemyn į kitą „Rhotang pass“ pusę, kelias tapo visiškai tragiškas, duobės tiek išsiūbuoja motociklą, kad, net važiuojant nedideliu greičiu, motociklo pakaba pasiekia ribą ir trinkteli kietai metalas į metalą. Va čia prasidėjo džiaugsmas ne tik motociklui, bet ir mums. Po gero pusvalandžio „rodeo“ ant motociklo, laviruojant tarp akmenų, duobių ir mirtinų serpantinų (žinoma be jokių apsaugų), atrodė, kad jau esu išsunktas iki gyvo kaulo. Sudėtingiausiose vietose mėginau važiuoti stovėdamas, norėjosi tik prigulti kažkur šalikelėje. Aplink dėl aukščio nelikę nei medelių, nei žolytės. Akmenys, žvyras ir vanduo – ne pačios tinkamiausios sąlygos poguliui.
Keliukui pagerėjus, padidinau greitį, pasinaudojęs kaimynų posakiu „Daugiau greičio – mažiau duobių“. Bet pasirodė, kad šis metodas nėra tinkamas, tačiau džiaugiausi greičiau įveikęs šią nemalonią kelio atkarpą. Po keleto didesnių duobių pamečiau atsarginio kuro bakelį ir savo kuprinę. Gerai, kad pastebėjome laiku, ir pavyko viską pritvirtinti atgal ant motociklo, tik šį kartą dar tvirčiau.
Sunku pasakyti, ar nuo maksimalaus susikaupimo, ar nuo pusdienį galvą spaudžiančio šalmo, o gal nuo aukščio, bet spaudė smilkinius ir galvą.
Pasiekus kalno papėdę, toliau keliukas vingiavo palei milžinišką kalnų upę, kur vietomis buvo nauja kelio danga. Su didžiausiu pasimėgavimu jungiam pavaras ir mėgaujamės tiek vaizdais, tiek vingiuojančiu keliuku ir greičiu. Pasakiškas grožis ir pasakiškas džiaugsmas užplūsta visą kūną. Norisi šaukti iš džiaugsmo. Žinoma, tas noras yra ir dėl didelės įtampos, ir dėl fizinio nuovargio.
Saulei besislepiant už kalno, pasiekiame Keylonh miestelį. Pačiu greičiausiu įmanomu būdu išsirenkame viešbutį ir, kaip kulka, lendu į dušą. Karšto vandens nėra, bet tai neatbaido noro nusiplauti dulkes, įtampą ir atsigaivinti po fantastiškos dienelės. Wow. Pavalgius leisgyvis krentu į lovą. Rytoj laukia kur kas aukštesni kalnai.
