Einant link baseino nusprendžiam papozuoti prie lošimo automatų ir čia išdygsta Rodžeris – apsauginis kilęs iš Rusijos. Pasirodo, draugė atrodo jaunai ir ją nuveja atsinešti dokumentų, o mes tuo tarpu kalbamės apie gyvenimą Las Vegase ir, žinoma, mūsų kelionę. Rodžeriui čia patinka. Bekalbant vis atrodo, kad jau tuoj nueis, bet vėl grįžta – matyt, negali darbe stovėti vienoj vietoj. Pasidarom foto, pasikviečiam vienas kitą feisbuke ir einame toliau link baseino.
Kitą dieną pasiilsėję keliaujame link Huverio užtvankos. Didžiosios depresijos metu žmonės paliko savo namus ir traukė į dykumą, nes buvo girdėję gandus, kad valdžia planuoja statyti didžiausią užtvanką pasaulyje ir darbo užteks visiems. Ši užtvanka turėjo išgelbėti badaujančius žmones ir pačią šalį. Kaip sakė atvykėliai „ši vieta arba mus pražudys arba išgelbės“. Ne visi atvykę turėjo bent palapinę, o moterys verkė, kad namuose galėjo nors pasisodinti daržovių. Žemė čia nederlinga, vien saulės kaitinamas žvyras ir akmenys. Po dienos alinančiame karštyje apsistojame netoliese esančiame motelyje.
Kitą rytą apsilankom pas vietinį kirpėją. Kaip ir kiekvienas kirpėjas, šis turi savo istoriją. Anksčiau dirbo statybininku Las Vegase, po to laive plaukiojusiam po Misisipę ir dar begalę skirtingų darbų. Palaidojo savo sūnų, kuris buvo nutrenktas žaibo, ir dvi žmonas. Po to 12 metų paniro į alkoholio liūną, o dabar jau 30 metų – nė lašo. Atėję klientai palieka policijos ženklelius iš savo šalies ar valstijos, o mes palikom mūsų vizitinę.
Nauja amerikoniška šukuosena – reikia atšvęsti. Atsisėdam kavinėj, pietaujam, prieina padavėja ir tradiciškai klausia iš kur mes. „Lithuania“, – atsakom. „Sorry?“. Dar kelis kartus išlinksniuojam „Li–thu–ania“ – jokio rezultato. Nueina. Po kiek laiko prie mūsų prieina dvi moteriškės – pagyvenusi dama ir jos dukra. Sako: „Išgirdom, kad iš Lietuvos esat?“. „Na taip“, – atsakom. Pasirodo, vyresniosios mama buvo lietuvė. Abu seneliai į Ameriką persikėlė dar dvidešimto amžiaus pradžioj. Mes pasislenkam į šoną ir pakviečiam papasakoti savo istoriją. Pakalbėjus pasikviečia mus į savo namus Niumeksike ir papasakoja, kad traukia aplankyti Ziono kanjono, kur ruošiamės ir mes.
Ziono kanjonas. Turime nuotykių ištroškusią navigaciją, kuri veda mus tikrai ne turistiniais maršrutais. Pakliuvom į kalnus. Kurui einant į pabaigą navigacija veda mus į skardį. Grįžti atgal kuro tikrai neužteks. Pradedam tyliai galvoti, kaip reikės čia praleisti naktį ir prisišaukti pagalbos. Tada gelbsti „Google maps“ programėlė, kuri rodo ir kalnų keliukus. Užgesinam variklį ir riedam duobėtu žvyrkeliu nuo kalno. Vietomis vienas nulipam žemyn ir laikom slystantį žemyn motociklą, nes stabdžiai ne visada gelbsti važiuojant akmenukais grįstu skardžiu. Per kelią perbėga didžiulis elnias. Sustojam ir nežinom – fotografuoti ar trauktis, kol mūsų nesutrynė didžiuliais ragais.
Riedant toliau sutinkam būrius stirnų, per kelią nuolat laksto triušiai ir kiti gyvūnai, kurių mes neatpažįstam. Nuo kalno atsiveria neapsakomas peizažas. Kalnų ežeruose žvejoja žvejai, ūkininkai gano arklius. Sėkmingai pasiekiam miestą. Džiaugiamės civilizacija, neskubam į nakvynės vietą, nusiperkam sumuštinių, kavos ir pilni įspūdžių aptarinėjam dieną. Pasirodo, be reikalo. Šiaurinėje dalyje naktį siaubingai šalta. Važiuojam susiglaudę ir jau su nostalgija prisimenam neseniai išgyventą dykumos karštį.
Kitą dieną vėl tikimės baisiausio ir tuo pačiu įdomiausio traukdami į Bryce kanjoną. Tačiau čia ramu. Pilna žmonių kupinų apžvalgų aikštelių ir 20 mylių aplink kanjoną apvažiuojam per kelias valandas, o ne visą dieną kovodami už gyvybę, kaip vakar. Bet vaizdai vis tiek pasakiški. Tūkstančius metų erozijos gludintų ir skaldytų šlaitų raudonos uolienos atsiveria mums prieš akis. Prisifotografuojam ir važiuojam link didžiojo kanjono į laukuose pastatytą namą, kur nakčiai mus priima vietiniai. Užsilipam į terasą, atsidarom vietinio „Ale“ ir žvelgdami į plyną dykynę laukiam rytojaus.
