„Kur važiuoji? Į Gruziją?! Negalėjai sugalvoti ko nors geriau?“ – tokie klausimai pasipylė, nusprendus pusmetį praleisti šioje egzotiškoje šalyje.
Svetingi žmonės, nuostabi gamta ir geras vynas – dažniausi Gruzijai klijuojami stereotipai. Tačiau galiu drąsiai teigti: kai aplinką suvoki nebe turisto akimis, kitoks atsiskleidžia gruzinų gyvenimas.
Mums, keturioms lietuvėms, Vilniaus universiteto studentėms, vartai į Gruziją atsivėrė laimėjus dvišalių sutarčių tarp užsienio mokymo įstaigų konkursą.
Mano komunikacijos studijos reikalauja ryžtis patiems netikėčiausiems dalykams, niekada nestovėti vietoje. Esu įsitikinusi, kad geriausias būdas savo srityje jaustis kaip žuviai vandenyje – dar studijuojant priimti iššūkius. Aukščiausius reitingus šalyje turintis Tbilisio Ivano Javakišvilio valstybinis universitetas, nemokamas apgyvendinimas, stipendija – tokias sąlygas žadėjo sutartis ir išties per visą studijų laikotarpį neteko nusivilti.
Prieš išvykstant bene labiausiai gąsdino silpnos rusų kalbos žinios. Vos nusileidus Kutaisio oro uoste teko suprasti, jog teks kuo greičiau prisiminti kiekvieną rusišką frazę, nes kitaip man, svetimšalei, čia gyventi bus sudėtinga.
Mokslas nenuvylė
Tbilisio Ivano Javakišvilio valstybiniame universitete, be specialybės dalykų, – žurnalistikos, sociologijos, statistikos, teko gilintis į Gruzijos mitologiją ir transformaciją Pietų Kaukaze. Paskaitos vyko anglų ir rusų kalbomis, o tai, galiu pasakyti, buvo tikras iššūkis. Tenka pripažinti, santykis tarp studento ir dėstytojo daug šiltesnis nei Lietuvoje: priminė vakarietišką kultūrą su papildoma detale – gruzinišku dosnumu. Profesoriai mielai kviesdavo savo studentus į namus vakarienės ar bent jau kartu pasitikti savaitgalį ir pakelti tostą už tai.
Svečioje šalyje dėstė ir labai kompetentingi profesoriai, baigę prestižinį Oksfordo universitetą bei pretenduojantys siekti aukštesnių mokslinių laipsnių ne mažiau prestižiniame Harvarde. Bet buvo ir tokių, kurių paskaitos pagrįstos nuostata, jog tik profesoriaus nuomonė yra teisinga – „išklausykit mane ir eikit namo“.
Turbūt kultūrinis identitetas lėmė ir tai, kad nuolatos į paskaitas buvo vėluojama, į terminus, iki kurių turėjo būti atsiųsti darbai, nelabai kreipiama dėmesio.
Gruzijoje nusistovėjęs panašus visuomenės požiūris į aukštąjį išsilavinimą kaip ir Lietuvoje. Baigę mokyklas jauni žmones, suvaržyti visuomenės suformuotų normų, būtinai siekia įstoti į universitetą.
Kartą, važiuodamos į kitą miestą labai populiaria transporto priemone maršrutiniu mikroautobusu, su drauge aptarinėjome artėjančius egzaminus. Nugirdęs vairuotojas mandagiai įsitraukė į mūsų pokalbį ir išdidžiai su šypsena veide pareiškė: „O aš turiu netgi du diplomus!“ Susižvalgėme, sunkiai pavyko paslėpti ironiškas šypsenas, bet palinkėjome vairuotojui sėkmės kitose kelionėse ir nuėjome tvarkyti savų reikalų. Diplomuoto autobuso vairuotojo patirtis – bene geriausias paaiškinimas, kiek mažai šiam žmogui svarbus studijų baigimo dokumentas ir kiek vertas laikas, praleistas universitete.
Kelionės po šalį
Kalnai ir turistinės pramogos – Gruzijos vizitinė kortelė. Kvapą gniaužiančios dokumentinės laidos, vaizdai nuotraukose – jau seniai žinojau, kad čia yra ką pamatyti ir kur pakeliauti. Studijuojant Ivano Javakišvilio valstybiniame universitete daugiausia laiko prabėgo Tbilisyje. Senamiestis, Taikos tiltas, botanikos sodas, vietiniai turgūs, Mtatsmina parkas – vietos, kurių nė vienas turistas neturėtų praleisti.
Įdomios miesto detalės: požeminės perėjos, vietiniai pardavėjai, siūlantys nuo riešutų iki nosinaičių ir papuošalų, o tradiciniai gruzinų šokiai nepaliko nė vieno abejingo. Svečiuotis šalyje ir jų nepamatyti – nuodėmė.
Gruzija – tikras muziejus po atviru dangumi
Kachetijos regionas garsus vynais. Nuvykę į Signachi miestelį ir apsistoję vietiniuose svečių namuose, su draugais buvome pakviesti pas kaimynus vakarienės su ką tik iš laužo ištrauktais šašlykais ir užstalės dainomis. Teko ragauti tik šiame regione gaminamo Tsinandali rūšies vyno, rekomenduočiau kiekvienam mėgėjui! Didelį įspūdį padarė David Garedži vienuolyno kalnas, stūksantis tarp Gruzijos ir Azerbaidžano, nuo kurio atsiveria pasakiški abiejų valstybių gamtos vaizdai. Pamatę lietuvaites, jauni pasienio pareigūnai pasivijo mus, prašydami nuotraukos kartu, uždėjo savo kepures ir šypsodamiesi palinkėjo geros kelionės.
O apie tarp įstabių kalnų pasiklydusį Mestijos kaimelį sakoma, jog tai bene gražiausia vieta pasaulyje. Galiu patikinti: Gruzijoje – tikrai. Daugybė galimybių kalnų mėgėjams, taip pat – aukščiausia šalyje viršukalnė Šchara. Būtinai turiu paminėti ir didinguose Kaukazo kalnuose besiglaudžiantį, kalnų keliautojams gerai pažįstamą Kazbegi regioną su savo žavingąja Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia.
Viešint Gruzijoje tiesiog privalu aplankyti Boržomio miestelį, visame pasaulyje garsų žinomo mineralinio vandens šaltiniais. Vietiniai ir turistai čia ateina su tuščiais buteliais pasisemti šitos gamtos dovanos. Su draugais nusprendę paėjėti dar kelis kilometrus mišku apstulbome aptikę baseiną po atviru dangumi. Prisimenu, maudausi ir galvoju: esu viduryje miškų, prieš akis – įstabūs kalnai, aplinkui mane šiltas Boržomio vanduo – ar kas gali būti geriau?
Proga kitoms kultūroms
Dar viena Gruzijos įdomybė – Ušguli kaimelis Svanetijos regione. Iki jo nuvykti prireikia pastangų ir laiko: kelionė nuo Tbilisio trunka apie penkiolika valandų, bet už kantrybę jaučiuosi apdovanota. Turizmo industrijos dar ne itin paliestame kaimelyje atsiveria vakarietiškai kultūrai tolima kasdienybė. Čia laisvai ganosi naminiai gyvuliai, o mažutei kaimo žmonių bendruomenei pasaulis, esantis už kalnų, visomis prasmėmis yra tolimas. Dėl sniego ir lavinų kaimas kartais būna atskirtas nuo civilizacijos net kelis mėnesius.
Viešėdama Gruzijoje pasinaudojau galimybe aplankyti ir šalia esančius Azerbaidžaną ir Turkiją. Azerbaidžano sostinėje Baku nustebino itin griežta tvarka. Vykau iš Tbilisio naktiniu traukiniu, bet buvo patikrinta kiekviena kuprinės kišenėlė. Baku pirmiausia į akis krinta ypatinga švara. Čia nepamatysi nė vienos šiukšlės. Tačiau prabangi tarsi iš paveikslėlio sostinė sunkiai dera su aplinkui išsimėčiusiais apleistais miesteliais.
Pusmetis, praleistas studijuojant Gruzijoje, buvo gurmaniškų ieškojimų ir atradimų metas. Gruziniškas chačiapuris – paplotėlis ir varškinis sūris ant jo, leisdavo jaustis sočiai visą dieną. O jeigu dar gaudavau į jį įmuštą kiaušinį su tirpstančiu sviesto gabaliuku viduryje! Kur dar tikroji charčio sriuba, mūsiškius koldūnus primenantys khinkali su įvairiausiais įdarais ir, žinoma, gruziniškieji šašlykai! Gatvės prekeiviai visuomet turėdavo pasiūlyti churchkelų – saldumynų, gaminamų iš riešutų, aplietų šviežiomis vynuogių sultimis. Taigi man, studentei, badauti neteko. Juolab kad ir po turgų pasisukioti būdavo dar vienas malonumas. Už agurkų, pomidorų kilogramą buvo prašoma 2 larių (77 euro centų). Litrą naminio pieno gaudavau už 1–2 larius (38–77 euro centus). Tačiau ir vidutinis darbo užmokestis Gruzijoje siekia apie 245 eurus.
Beje, buvo smagu parduotuvių lentynose matyti ir importuotos lietuviškos duonos, bet gruziniška virtuvė tikrai pakylėdavo iki dangaus.
Nepakeičiama patirtis
Gruzija – kontrastų šalis. Gali atsisukti į vieną pusę ir matyti važiuojančius senučius „žiguliukus“, o kitoje – prabangius restoranus ir modernius daugiaaukščius. Jausmas, tarsi keliautum laiko mašina, ypač stiprus Batumyje, kur globalizacija, matyt, padariusi didžiausią įtaką, kur pilna garsiausių pasaulio prekės ženklų parduotuvių.
Bet vos truputį nutolus nuo miesto kelią tenka dalytis su arkliais, avimis – tarsi nusikeltum laiku bent porą dešimtmečių į praeitį. Tikraisiais miestais turbūt galėčiau vadini tik Tbilisį ir Batumį. Už jų ribų – kitas, tolimas vakarietiškai kultūrai pasaulis.
Gruzijoje vis dar stipri patriarchalinė sistema, kai vyrai išlaiko šeimą, o moterys augina vaikus, patarnauja namuose. Dėstytoja pasakojo, kad net per didžiąsias šventės neretai moterys sėdasi prie atskiro stalo. Tik vyriškosios giminės atstovai turi teisę prie stalo sakyti tostus, kurie vienareikšmiškai svarbi gruziniškos kultūros dalis. Pirmiausia pradedama nuo padėkos Dievui, tada seka dar dešimtys įvairiausių, skirtų šaliai, šeimai, moterims, tėvams, meilei, mirusiesiems.
Dažnas gruzinas, išgirdęs, kad esu iš Lietuvos, nudžiugdavo turintis pažįstamų Vilniuje. Tuojau pat ištraukdavo telefoną, įjungdavo feisbuką, o tada pasipildavo klausimai: „Pažįsti šį žmogų? O šitą?“ Ne veltui sakoma, kad Lietuvą ir Gruziją sieja ypatingas ryšys.
Pusmetis, praleistas užsienyje, suteikė patirties, drąsos ir įkvėpimo. Ne tik akademinis išsilavinimas, bet ir bendravimas su kitų tautybių žmonėmis, o dar ir įspūdingas gamtos grožis, be jokios abejonės, paliks gilų įspaudą karjeros ir asmenybės raidai.
