Per penkiolika aktyvių keliavimo metų teko aplankyti beveik šimtą šalių penkiuose žemynuose ir turėjau tvirtą savo mėgiamiausių šalių top penketuką: Filipinai, Gruzija, Škotija, JAV ir Marokas. Apsilankius Islandijoje penketukas keičiasi, jo viršūnėje neabejotinai karaliauja ledo ir ugnies žemė – Islandija.
Kol maždaug kas dešimtas islandas mėlynuoja Prancūzijos futbolo stadionuose, Islandiją tvindo turistų srautas. Nepaisant to, kad tai viena brangiausių šalių pasaulyje, ją nori pamatyti visi. Turizmui tinkamas sezonas labai trumpas, nuo birželio pradžios iki rugpjūčio vidurio, todėl keliones į Islandiją planuojantys paskutinę minutę – nusivilia - nei mašinų nuomai, nei vietų viešbučiuose nelikę bent porą savaičių į priekį.
Kadangi pačių islandų šalyje mažiau nei 300 tūkstančių, o turistai plūsta kur kas didesniais skaičiais, darbo turizmo rinkoje užtenka visiems – ir lenkams, kurie sudaro didžiausią tautinę mažumą (4 proc. visų šalies gyventojų) ir lietuviams, kurie yra antroji pagal dydį tautinė mažuma. Patys islandai pradeda dirbti labai anksti, dažnoje parduotuvėje teko matyti vargiai 15 metų sulaukusius paauglius, mikliai skenuojančius prekes. Islandai taip pat ir daugiausiai dirbantys Europoje, jų darbo savaitė ištįsusi iki 43,5 val.
Prieš kelionę apie Islandiją buvau prisiskaitęs keistų dalykų – kad šalyje nėra miškų, kad alus buvo draudžiamas gėrimas iki 1989 metų, kad čia nėra uodų ir kad kas dešimtas islandas parašo bent po vieną knygą. Miškų, nors ir nedaug, bet yra, uodų tikrai nepasitaikė, užtat šiaurinėje dalyje vasarą siaučia tokie mašalų debesys, kad ilgiau ten būnantys privalo užsimaukšlinti kepures su tinkleliais, kitaip mašalai nusiurbia iki kraujo. Bet apie viską, įskaitant ir mašalus – iš eilės.
Reikjavikas
Nors šalyje yra keturi tarptautiniai oro uostai, dažniausiai kelionė vikingų krašte prasideda nuo erdvaus ir išpuoselėto Keflaviko oro uosto, maždaug valanda kelio nuo Reikjaviko. Aukštos paslaugų kainos ir apytuščiai keliai padiktavo – geriausias būdas keliauti po Islandiją – savarankiškos kelionės išnuomotu automobiliu.
Kol apsipranti su nauju automobiliu, akys apsipranta su kraštovaizdžiu, kurį drąsiai galima vadinti mėnulišku. Riedulių laukai, apaugę samanomis ir bekraščiai vėjo gairinami laukai, kuriuose ganosi islandiški eržilai – toks pirmas Islandijos įspūdis, kol atvyksti į Reikjaviką.
Šalies sostinėje gyvena 60 proc. Islandijos populiacijos (apie 150 tūkst. žmonių). Tai šiauriausiai esanti sostinė pasaulyje, tačiau žemiau poliarinio rato, todėl šimtaprocentiniai baltų naktų čia nebūna. Keliautojai atvykę į Reikjaviką užgula senąjį uostą, iš kurio išplaukia laivai į banginių stebėjimo išvykas, kurios Islandijai generuoja didesnį pelną nei banginių žvejyba. Kas neskuba į Reikjaviko įlanką stebėti didžiausių žinduolių, gali apsilankyti ir labai egzotiškoje vietoje – falų muziejuje.
Toks muziejus – vienintelis pasaulyje. Dabartiniam muziejaus įkūrėjui prieš pusę amžiaus buvo padovanotas jaučio lytinis organas, nuo tada jis pradėjo kolekcionuoti panašius eksponatus ir 1997 metais įkūrė muziejų, kuris dabar sutraukia tūkstančius lankytojų. Muziejuje galima pamatyti 280 įvairiausių gyvūnų rūšių penių, o taip pat elfo, trolio ir žmogaus pavyzdžiai. Kai kurie eksponatai yra sulig žmogaus ūgiu – 170 cm mėlynojo banginio pasididžiavimas ir iki 2 mm tesiekiančio graužiko, kuris įžiūrimas tik per padidinamąjį stiklą.
Vienintelis žmogaus organas priklausė 95 metų islandui, kuris savo penį muziejui užrašė testamentu. Taip jis norėjo amžiams įsirašyti į istoriją. Muziejus veikia kasdien nuo 11 iki 18 val.
Kas dar krenta į akį Reikjavike – futbolo aikštės. Islandijoje sunkiai auga žolė, todėl daugumoje tų aikščių yra dirbtinė žolė. Dabartinės islandų komandos sėkme džiūgauja visa šalis, o futbolininkai yra tapę nacionaliniais didvyriais. Skamba neįtikėtinai, tačiau tokia negausi šalis dalyvavo visose pagrindinių komandinių sporto šakų čempionatuose – futbolo, krepšinio ir rankinio. Mums iki to dar toli.
Šiaurės Islandija – baltos naktys ir krioklių rojus
Reikjavike keliautojai dažniausiai pabūna pirmą ir paskutinę kelionės dieną. Labai jau traukia legendomis apipinta Islandijos gamta. Akyse jau mirga ugnikalniai, jų keteros ir išdžiūvusios lavos baseinai, fontanais trykštantys geizeriai, griaudžiantys kriokliai, juodo smėlio paplūdimiai ir akinančio baltumo aisbergai. Visa tai Islandijoje yra, bet viskas savo vietose.
Įspūdingiausi gamtos stebuklai laukia už antro pagal dydį Islandijos miesto – Akureyri, kuriame vasaros naktys šviesios kaip dienos. Šiaurės Islandijos didžiausia pažiba – gražūs ir galingi kriokliai Godafoss (Dievų krioklys) ir Dettifos. Pirmasis krenta keliomis kaskadomis ir galiausiai panyra į gilią vagą tarp aukštų uolų. Šis krioklys ne veltui vadinamas Dievų kriokliu, nes čia buvo sumesti stabmeldystės simboliai ir Islandija nuo to laiko (1000-ųjų metų) Islandija laikoma krikščioniška šalimi. Tuo tarpu Dettifos yra tituluojamas galingiausiu Europos kriokliu. Iš 45 metrų aukščio tykštantis vanduo savo kelią pradeda Vatnajokulio ledyne, todėl atsargos kriokliui ūžti – neišmatuojamos.
Tarp šių dviejų krioklių keliaujant pagrindiniu „Ring road“ keliu tikrai pamatysite du gamtos stebuklus – Myvatn ežerą ir Hverir geoterminę zoną. Po žalių ir rudų atspalvių Islandijos kalnuose plačios Myvatn ežero žydrynės yra tikra palaima akims, kol neišlipate iš automobilio. My islandiškai reiškią mašalą, o vatn – ežerą. Taigi – mašalų ežeras. Ir tikra tiesa, norint pabraidyti ežero pakrantėmis ar apžiūrėti keistus geologinius objektus kaip kraterius ar lavos salas tenka apsišarvuoti kantrybe – iškart prisistato debesys mašalų, lendančių į akis, burną ir skaudžiai kandančių. Vietiniai islandai, atliekantys lauko darbus, čia pasipuošę kepurėmis su tinkleliais, o keliautojai suspėja tik padaryti vieną kitą nuotrauką.
Bėgdami nuo mašalų tikrai užmatysite taisyklingos formos nebeaktyvų Hverfjall ugnikalnį, išsiveržusį dar 2500 metų prieš Kristų. Į ugnikalnį galima ne tik užkopti, bet ir apeiti keteros pakraščiais. Žygis truks apie pusantros valandos ir padovanos neapsakomo grožio panoramas iš visų ugnikalnio pusių, su ežerų mėlynėmis, baltais kalnais, ledynų spindesiu ir iš geoterminių šaltinių kylančiais garais.
Tie garai - vos už kito kalno kepurės. Hverir geoterminė zona – viena lankomiausių, kadangi yra šalia pagrindinio kelio. Išlipus iš automobilio visi staiga suraukia nosį – kvapas čia neįtikėtinai prisotintas sieros ir fumarolių. Šiek tiek apsipratus su stipriu kvapu galima ir pasigrožėti iš žemės gelmių besiveržiančių garų jėga, kunkuliuojančiais pragaro katilais ir įvairiaspalviais sieros klodais. Keliaujam toliau – į rytinę Islandiją.
Rytinė Islandija – fiordų išvagotos kalnų piramidės
Rytinė Islandija pasitinka su aukštesniais kalnais ir dar daugiau sniego. Rudi kalnai ir balti sniego dryžiai – tikri zebro kalnai! Asfaltuoti keliai čia vietą užleidžia žvyrkeliams, serpantinai kalnuose tik aukštėja ir darosi vis pavojingesni, tačiau krioklių gausybė, dramatiški vaizdai žemyn į slėnius ir vingiuojančių keliukų ramybė užburia ir važiuoti iš čia nesinori niekur.
Ten, kur susijungia Arkties ir Atlanto vandenys, Islandija įgauna dar kitokias formas. Statūs ir taisyklingi lyg piramidės kalnai savo galingais kūnais remiasi į vandens žydrynes, kur tarp dviejų gamtos stichijų įsiterpęs keliukas atrodo kaip dar vienas stebuklas.
Rytinėje Islandijoje verta apsilankyti ir šalia Hofn miestelio esančiame juodo smėlio paplūdimyje, kuriame net ir turistinio sezono metu aplink krykštaus tik arktinės žuvėdros ir, jei pasiseks, krykštaus ką tik pažuvavusių ruonių kolonija.
Pietinė Islandija – ledyno liežuviai, laižantys Atlantą
Pietinė Islandija man padarė didžiausią įspūdį. Čia galima pamatyti didžiausią Europos ledyną – Vatnajokudlį, kuris užima net 8 proc. visos Islandijos teritorijos. Tai Islandijos krioklių, upių ir ežerų maitintojas, visu gražumu atsiveriantis Jokulsarlone. Šioje lagūnoje plaukioja balti, žydri ir pajuodavę aisbergai, kurių matosi vos dešimtadalis visos masės. Atskilę ledkalniai iš lėto plūduriuoja po lagūną, kol galiausiai patekę į Atlanto bangų mūšą savo tyrus, šimtmečiais ledo kurtus kūnus atiduoda į sūrias vandenyno gelmes. Šioje vietoje galima sėsti į egzotišką transporto priemonę – amfibiją ir pamatyti visą tą gamtos stebuklą ištiestos rankos atstumu.
Kuo arčiau Reikjaviko, tuo daugiau žmonių, tačiau būtent pietinė Islandijos dalis šalia sostinės ir pasižymi didžiausia lankomų objektų gausa. Tai ir juodieji paplūdimiai, ir vienas už kitą gražesni kriokliai - Skogafoss, Gullfoss bei visų atvykėlių traukos centras – Geysir kaimelis, kur iš žemės trykšta karštieji geizeriai.
Būtent nuo šio geizerio pavadinimą gavo ir visi kiti pasaulio geizeriai. Geysir kaimelyje geizeris ištrykšta kas penkios minutės, sukeldamas susižavėjimo kupinas ovacijas. Šis gamtos trenksmas iš žemės vandeniui į orą – puiki vieta užbaigti įspūdžiais kupiną kelionę po Islandiją, kur neužtektų ir visos vasaros pamatyti gražiausius jos kampelius, kurių čia – tūkstančiai!
Keliones į Islandiją organizuoja Magelanokeliones.lt
