Senovinis viešbutis su garažu
Išsiritame iš autobusiuko vidurių ir pabyrame priešais didžiulį keistą akmeninį pastatą. Tai Sari Hanas. Jis stūkso ant Damsa upelio kranto vos už 5 kilometrų nuo nagingais puodžiais garsėjančio Avanos miestelio, pakeliui į regiono sostinę Kayserį.
Rytų gyventojai tokias vietas vadina karavansarajais, o turkai kervansarajais. Prieš daug amžių Šilko keliu keliaujantys žmonės juose galėjo rasti maisto ir nakvynę, pašerti arklius, kupranugarius. Tvirtos sienos keliautojus saugojo nuo plėšikų. Tai buvo tarsi senovinis viešbutis su garažu. Ir ne tik. Karavansarajai buvo ir informacijos bei komercijos centrai, kurie, kaip ir mūsiškės pašto stotys, buvo pastatyti dienos kelio atstumu vienas nuo kito.
Dabar Turkijoje galima pamatyti įvairių karavansarajų – didelių ir mažų, apgriuvusių ir restauruotų. Sari Hanas vienas didesnių, – 5 navų pastatas su didžiuliu kiemu užima net 2 hektarų plotą. Vakarais čia pasirodymus rengia besisukantys dervišai.
Dievas čia ir dabar
Musulmonai tiki, kad jų gyvenimas, tai kelias link Dievo ir rojaus, tačiau vienos islamo šakos – sufizmo išpažinėjai, kurie vadinami sufijais arba dervišais, tvirtina, kad Dievą galima pajusti čia ir dabar, tam būtinos specialios dvasinės praktikos.
Vienas iš sufijų ordinų vadinamas Mevlevi. Jį įkurti įkvėpė XIII a. gyvenęs filosofas ir poetas Mavlana Džalal ad Dinas Muhamadas, trumpai vadinamas Rumiu. Tačiau turkai šį žmogų mieliau vadina Mevlana.
Mevlevi ordino nariai dar vadinami besisukančiais dervišais, nes maldos metu jie sukasi tarsi vilkeliai. Pasakojama, kad kartą Rumis vaikščiojęs po turgų ir išgirdęs taukšint auksakalių plaktukus.
Žmonės kartu ritmingai kartojo sveikinimą Dievui: „La elaha ella’llah“. Poetas iš džiaugsmo iškėlęs rankas į dangų ir ėmęs suktis.
Dabar besisukančių dervišų šokis vadinamas sema. „Jos reikia, kad pažintum Dievą ir susilietum su juo“, – gerokai vėliau, jau grįžus iš Kapadokijos, man paaiškino dervišas Ishakas Ürünas.
Iš didžiulio kiemo sugužame į salę, kuri panaši į aptemdytą bažnyčią. Netrukus vienas po kito apsigobę juodais, plačiaskverniais žemę siekiančiais apsiaustais įeina keturi dervišai. Vienas paima šaižų garsą leidžiančią ilgą dūdelę ney, kitas – būgnus darabuks, trečiasis – styginį instrumentą saz, o ketvirtasis – kanuns, kuris atrodo tarsi milžiniškos kanklės.
Suskamba muzika. Pro ausis ji įsiveržia tiesiai į širdį, sudrebina vidurius ir ima rezonuoti kažkur ties saulės rezginiu. Truputį liūdna, truputį kraupi, truputį užvedanti. Nieko panašaus anksčiau nebuvau girdėjusi.
Kai muzikinė įžanga naat nutyla, muzikantai giliai įkvepia. Vienas po kito, sudėję rankas kryžmai ant pečių ir šitaip patvirtindami Dievo vienybę, slysdami ilgais žingsniais, lyg žydai Rimo Tumino spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“, vidury scenos pasirodo dar 5 dervišai. Jie irgi vilki ilgaskvernius drabužius ir paminklą žmogaus ego, – aukštą kepurę sikke.
Dervišai sustoja ratu, vienas kitam žemai nusilenkia ir paprašo palaiminimo vyresniojo. Po to, lengvu mostu nusimetę kapą simbolizuojančius juoduosius apsiaustus hırka, lieka tik su baltais marškiniais, – tokiais pat plačiais, kaip ir juodieji. Vėliau sužinau, kad jie irgi turi prasmę, – tai simbolinės ego įkapės. Nusimesdami hırka sufijai dvasia atsigręžia į tiesą.
Tada vėl suskamba muzika ir dervišai vienas po kito ima suktis, – iš pradžių lėtai, paskui greičiau ir greičiau, kol pasiekia kvapą gniaužiantį greitį, o jų drabužių klostės išsiskleidžia aplink kūnus tarsi gėlių žiedai.
Pirmąkąrt pamačius dervišų šokį, netenku amo – kaip gali žmogus suktis milžinišku greičiu keliasdešimt miučių!? Dešinė ranka pakelta į dangų, kairė – nuleista, galva pakreipta 60 lapsnių kampu, o kai kurių atlošta tiek, kad pakaušis siekia tarpumentę, – dar vienas neišsemiamų žmogaus galių įrodymas.
Per visą pasirodymą muzika trumpam nutyla ir dervišai stabteli tris kartus. Galiausiai, kai jie sustoja, vienas grasiai sušunka citatą iš Korano. Tada dervišai vėl apsisiaučia juodai, sudeda rankas ant pečių ir po vieną išslysta iš akių.
Nerekia atsiskirti
Sėdim su Ishaku priešais vienas kitą ant medinių suolų. Jo akys smalsios, žybsi tarsi du angliukai. Klausiu jo kodėl sukdamiesi dervišai pakelia tik vieną ranką. „Šia ranka mes priimame Dievo gerumą, o kairiąja, nuleista žemyn, dalijame jį žmonėms. Tada dieviška meilė pereina per širdį ir pasklinda po visą žmoniją“, – sako jis.
„Iš tiesų, jie jaučia pulsuojančią Visatos energiją, na, panašiai, kaip reiki meistrai“, – kad geriau suprasčiau priduria Tuğba Hasbal. Ji irgi dervišė, – tik nešoka, o groja dūdele.
Dervišė? Neišlaikau nepasiteiravusi, koks skirtumas tarp moterų ir vyrų dervišų.
„Na, nėra dviejų vienodų žmonių. Bet sufijai nemato skirtumo tarp lyčių. Tik vyriškoje visuomenėje natūralu, jog daugiau dervišų yra vyrų“, – sako Ishakas ir priduria: „Ir islame žmonės neskirstomi. Netgi moterų pozicijos yra stipresnės. Moterį žemesne už vyrą padarė šariatas – islamo įstatymas.“
Pasidaro smalsu, kaipgi jie tapo dervišais?
„Turi mėgti tai, ką darai. Jei darbą darai su meile, viskas vyksta savaime, – aiškina Ishakas. – Esminė visų mūsų egzistencinė būsena yra judėjimas. Nėra nei gyvos būtybės, nei negyvo daikto, kuris nejudėtų. Viskas yra sudaryta iš besisukančių atomų. Ir žmogaus gyvenimas cirkuliuoja nesibaigiančiu ratu. Todėl šokis sukantis – sema – padeda pasiekti harmoniją kūne ir dvasioje.“
Sukantis su meile, galva neapsisuka
Skaičiau, kad sufijai tikėjimo ir praktikos esmę negali suvokti besimokydami iš knygų, tradiciją turi perduoti tik mokytojas.
„Kas yra tikrasis pranašas ir tikrasis mokytojas žino tik Dievas, ir kam pasiseks tapti dervišu taip pat žino tik Dievas, – kantriai aiškina Ishakas. – Nuo to, kas yra širdyje priklauso kuo tapsi. Pas dervišus nėra hierarchijos. Iš tiesų tas, kas atlieka dvasios darbus, gyvena teisingai ir suburia aplink save žmones savo dvasios grožiu, natūraliai tampa lyderiu – žmonės buriasi aplink jį ir palaiko už gerus darbus.“
„Kiek užtrunka pasiruošimas tapti dervišu?“, – neatstoju nuo Ishako.
O jis pasakoja, kad pirmiausia visi norintys tapti semazenais – besisukančiais dervišais turi atsiskyrę medituoti šešis mėnesius. Pažanga priklauso tik nuo žmogaus asmeninių savybių, – jei jis nori, dervišo būseną gali pasiekti labai greitai.
„Iš pradžių būni tarsi tešla, iš kurios reikia kažką nulipdyti. Ir tik tapęs dervišu patiri palaimą. Tai nėra lengvas procesas, viskas vyksta su skausmu. Taip pat, kaip ir meilė – kol nepatiri ilgesio, nežinai, kokia ji“, – aiškina dervišas.
O man dar rūpi, kaip sufijai besisukdami išsilaiko ant kojų ir ką jie tuo metu jaučia?
„Kiekvienas žmogus jaučia skirtingai: vienas gali galvoti apie meilę, kitas – apie Dievą, trečias – apie savo dvasios skolas, – sako Ishakas. – Daugumai choreografų pirmiausia rūpi estetinis vaizdas, kad dervišas viską atliktų kaip dera, bet iš tiesų aukščiausia dvasios būsena pasiekiama, kai galva užverčiama taip, kad pakaušis pasiektų nugarą, – tada dervišas susilieja su danguje esančiu kūrėju. Tai priklauso nuo dvasios būsenos, o ne nuo technikos.“
Dervišas truputį patyli, o paskui priduria, kad technika yra svarbi, bet nebūtina užsiimti sema, kad pažintum Dievą ir susilietum su juo. Galima rasti jį ir bažnyčioje ar plaukiant jūra, – jeigu ieškosi su meile, gali jį atrasti bet kur.
O aš atkakli: žiūrovai dažniausiai nemato dvasinio dervišo gyvenimo, tik besisukantį žmogų ir negali suprasti, kaip jis išsilaiko ant kojų!
„Sukantis su meile, galva neapsisuka“, – juokiasi sufijus.
Dervišas – ne profesija
Senais laikais dervišai gyveno kaip vienuoliai pastatuose, kurie buvo vadinami han dergah ir nerengdavo viešų sema pasirodymų. Dabar jie gyvena kaip ir visi kiti žmonės. Ishakas yra šokėjas, o Tuğba – jogos mokytoja, tik kasdien atlieka sema.
Dievo garbinimo praktika jie siekia Korane aprašomos būsenos fitra , kuri suvokiama, kaip prigimtinė, kaip instinktas. Esant tokios būsenos viskas paklūsta Dievui ir viskas užvaldoma meilės. Tam, kad pasiektum tokią būseną, svarbu pažaboti savo ego ir dvasią apvalyti nuo ydingų įpročių. Kaip tai įmanoma pasiekti dabartiniame pasaulyje, kai viskas labai racionalu, žmogaus vertė skaičiuojama jo atnešama nauda?
Ishakas susimąsto. „Iš tiesų mums nereikia atsiskirti, išgyvename tai viduje ir nesiekiam niekam nieko įrodyti. Labai lengva tapti mokytoju ar pasiekti aukščiausią dvasios būseną atsiskyrus kalnuose, kai niekas neblaško. O mes manome, kad svarbiau gyventi tarp žmonių, matyti kas yra teisinga, o kas ne – ir matant blogus darbus, rinktis teisingiausią kelią. Dažniausiai žmonės „galvoja“ protu, tačiau jeigu „pagalvoji“ širdimi, gyvenimas tampa žymai gražesnis“, – sako sufijus.
Ishakas tikina, pasirinkęs besisukančius dervišus, nes šis kelias apima visas religijas – norint atrasti gyvenimo prasmę, pirmiausia reikia pasinerti į gyvenimą, susilieti su visais žmonėmis, kurie supa ir tapti visuma.
„Kartais kitų žmonių pasirinktas kelias nėra pavyzdys ir nenukreipia teisinga linkme, todėl reikia klausyti savo širdies. Mevlana sakė, kad visos meilės yra tiltas į dieviškąją meilę. Tačiau tie, kas neparagavo, nežino jos skonio!“ – aiškina jis.
Tapo turistiniu ženklu
Nors sufizmas yra religinio ekstremizmo priešingybė, nes deklaruoja nesąlygišką meilę, 1925 m., kai buvo paskelbta Turkijos respublika, Mevlevi ordinas buvo uždraustas, o nariai imti persekioti. Ordinas neatkurtas iki šiol, bet 1954 m. jo nariams buvo leisti rengti viešus pasirodymus. Palaipsniui dervišų malda tapo Turkijos turistiniu ženklu, dabar jų sema galima pamatyti ne tik Kapadokijoje ar sufizmo širdyje Konijoje, bet ir daugelyje kitų miestų. Stambule jie sukasi istorinėje Sirkeci stotyje, į kurią XX a. pradžioje atvykdavo garsusis Agathos Christie aprašytas Rytų ekspresas.
Kaip jaučiasi sufijai dabar? „Į visus, kurie yra šiek tiek už sistemos ribų visada žiūrima kaip į truputį pamišusius. Sufijai – ne išimtis. Moderniame pasaulyje stengiamės išlikti truputį paslaptingi, todėl užsitarnaujame pagarbą. Ir visuomet renkamės meilės kelią“, – teigia pašnekovas.
Kodėl dervišai tokius intymius dalykus kaip maldą, išneša į viešumą? „Neteisinga, jeigu kažkas turi perlą ir pats vienas juo gožisi. Norime tą perlą parodyti daugiau žmonių. Suvokiame, kad mūsų malda – ypatinga, todėl stengiamės tai daryti nepažeisdami pagrindinių principų. Žinoma, sulaukiame daugybės priekaištų, tačiau žinome ir tai, kad žmonės nori mus girdėti ir matyti, prisijungti prie mūsų bendruomenės“, – sako dervišas.
Bet man vis tiek neaišku, kaip jie gali medituoti, kai mato daugybė akių, spragsi fotoaparatų užraktai, zyzia vaizdo kameros, kažkas kosi, kažkas vaikšto.
„Kai jie panyra į meditaciją, nieko aplink nemato ir negirdi“, – paaiškina man Tuğba.
Klausiu dervišų, kokia Rumio idėja jiems labiausiai patinka?
„Visos jo mintys yra auksinės, todėl kiekvieną perskaitytą sentenciją verta išgyventi. Bet man labiausiai patinka viena pagrindinių, kuria prasideda Mevlanos savotiškas katekizmas. Ji skamba taip: „Ateik, ateik, kas bebūtum: bedievis, garbinantis ugnį ar stabus! Net jei šimtą kartu sulaužei priesaiką nenusidėti, vis tiek ateik! Esi laukiamas.“
