Tiesą sakant, kas trečias Ikarijos gyventojas gyvena daug ilgiau nei iki 80 metų, o labai daug jų peržengia net ir 100 metų ribą.

Šios salos gyventojai ne tik ilgiau gyvena, bet ir pasižymi geresne sveikata, lyginant su Europos gyventojais – čia daug mažesnis sergamumas vėžiu ir širdies ligomis, daug mažiau žmonių skundžiasi depresija ir silpnaprotyste. Pagyvenę žmonės daug ilgiau išlieka fiziškai aktyvūs ir net gyvena sveiką seksualinį gyvenimą.

Ne vienas salos lankytojas mėgino atskleisti Ikarijos gyventojų sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptį. Tai aiškinama keliais veiksniais, pavyzdžiui, tradicine vietos mityba ir įpročiu prigulti pokaičio miego.

Ikarijos sala, pavadinta Ikaro – mitologinio veikėjo, kuris nuskrido per arti saulės ir nukrito į jūrą – garbei, yra rytinėje Viduržemio jūros dalyje, už apytikriai 50 km nuo Turkijos pakrantės.

Salos gyventojų ilgaamžiškumas yra įrodytas faktas – daug metų čia vykdomi įvairūs moksliniai ir demografiniai tyrimai.

Pats išskirtiniausias yra “Ikarijos tyrimas”, kurį organizavo Atėnų universitetas.

Tyrimo metu dr. Christina Chrysohoou iš universiteto medicinos mokyklos išsiaiškino, kad Ikarijos gyventojai valgo daug pupelių ir saloje augančių laukinių daržovių, kuriose antioksidantų yra 10 kartų daugiau nei raudoname vyne. Jie taip pat valgo daug bulvių ir geria ožkų pieną, o mėsos valgo labai mažai, taip pat vartoja mažai rafinuoto cukraus.

Dr. Ch. Chrysohoou teigimu, Ikarijos salų gyventojų mityba skiriasi nuo kitų Graikijos salų gyventojų mitybos, ir tai ko gero ir paaiškina, kodėl dauguma šios salos gyventojų yra ilgaamžiai.

„Ikarijos gyventojai geria daug žolelių arbatos ir mažai kavos, per dieną jie suvartoja gan nedidelį kiekį kalorijų, – aiškina ji. – Ikarijos sala vis dar izoliuota, be turistų, o tai reiškia, kad gyvenimą kaimuose, ypač šiaurinėje salos dalyje esančiuose kaimuose, kur ir gyvena daugiausiai ilgaamžių, mažai paveikė vakarietiškas gyvenimo būdas.“

Tyrimai taip pat parodė, kad Ikarijos salos gyventojų įprotis nusnūsti po pietų, greičiausiai, mažina širdies ligų riziką.

Perkamiausių knygų autorius Danas Buettneris taip pat kelerius metus tyrinėjo Ikarijos gyventojus ir jų įpročius, ir net įtraukė šią salą į savo knygą „Mėlynosios zonos“ (angl. „The Blue Zones“), kurioje aprašo penkis pasaulio regionus, kuriuose vidutinė žmonių gyvenimo trukmė viršija Amerikos vidurkį.

„Amerikoje žmonės vidutiniškai gyvena iki 79 metų, – pasakė jis Billui Weirui iš CNN. – Mes turėtume gyventi iki 92 metų, bet dėl kažkokių priežasčių gyvename net 13 metų trumpiau. Tad aš ir noriu išsiaiškinti – kaip mums gyventi tuos 13 metų ilgiau? Ir ką daryti, kad visus tuos 13 metų mes gyventume kokybiškai?“

Akivaizdu, kad Ikarija ko gero yra viena iš kelių pasaulio teritorijų, kurioje slypi atsakymai į abu klausimus.

Šios salos gyventojai ne tik gyvena ilgiau, bet jie ir miršta natūraliai, nuo senatvės, praktiškai nepatirdami kančių. Kančias jie patyrė tik dėl išorinių aplinkybių – tai daugiausiai buvo per Antrąjį pasaulinį karą, kai salą užėmė vokiečiai ir italai.

Tuo laikotarpiu ne mažiau nei 20 procentų salos gyventojų mirė iš bado. Tačiau šis nelengvas laikotarpis išmokė salos gyventojus solidarumo. Vienas iš kelių salos gydytojų pasakė D. Buettneriui: „Šioje saloje svarbiausias ne „aš“, bet „mes“.

Tačiau paklausus pagyvenusių salos gyventojų apie jų ilgaamžiškumo paslaptį, kiekvienas iš jų pateikia skirtingus, netgi vienas kitam prieštaraujančius atsakymus.

Leidinyje „The Guardian“ buvo aprašyta Ikarijos gyventojo Kosto Sponso, kuris Albanijoje per karą neteko kojos, o 2013 metais atšventė savo 100-ąjį gimtadienį, istorija. Jį išgelbėjo jo žemiečiai iš Ikarijos.

Vyras prisiminė, kaip stengėsi nepanirti į depresiją po to, kai neteko kojos. Tad paklaustas apie savo ilgaamžiškumo paslaptį, jis atsakė, kad depresija, vienišumas, liūdesys ir stresas gali nubraukti dešimt gyvenimo metų.

Vietos nekilnojamojo turto agentė Eleni Mazari pasakoja, kad Ikarijos visuomenėje pagrindinį vaidmenį vaidina šeima. Pasak jos, tai ko gero ir yra jų ilgo ir sveiko gyvenimo paslaptis.

„Pagyvenę žmonės gyvena su savo šeima. Pas mus yra senelių namai, bet juose gyvena tik tie, kurie nebeturi nė vieno šeimos nario. Mums būtų gėda pagyvenusį žmogų atiduoti į senelių prieglaudą. Tai yra ilgaamžiškumo priežastis.“

Bet jeigu norite praktiškesnių patarimų, Kostas kelis jų pasiūlo: nevalgykite maisto, kepto ant sviesto, visada gerai išsimiegokite (prie atviro lango), stenkitės nevalgyti daug mėsos, gerkite žolelių arbatą.

O jei tai atrodo per sunku, galite pasinaudoti 100 metų sulaukusios Evangelios Karnavos paslaptimi – kola. „Negaliu be jos gyventi!“ – sako ji.