Pateikiame kelionių vadovo - knygos „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po gražiausias Lietuvos vietoves“ ištrauką.

1. Aukštaitijos nacionalinis parkas. Vienas svarbiausių darinių nacionaliniame parke – Šiliniškių gūbrys, pasibaigiantis Ladakalniu. Raiškus ledyno paliktas gūbrys vingiuoja tarp devynių ežerų.

Svarbiausias jo akcentas – legendomis apipinta Ladakalnio kalva. Į Ladakalnio viršūnę galima pakilti iš trijų pusių. Nuo jo į visas puses atsiveria puikūs vaizdai: galima pasigėrėti ilgu tarsi krokodilo nugara vingiuojančiu Šiliniškių gūbriu, suskaičiuoti šešis ežerus. Nuo seno gyvas paprotys – ant Ladakalnio užnešti po akmenį. Jau nemažai jų ten guli.
Vaizdas nuo Ladakalnio

Ilgasalė – vienintelis toks hidrografinis gamtos paminklas Lietuvoje. Šioje 6 ha ploto saloje telkšo ežerėlis, iš kurio išteka upelis. Žiūrint iš paukščio skrydžio, Ilgasalė primena mitinės būtybės galvą. Joje esama retų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų: plačialapių klumpaičių, šakotųjų ratainyčių, tamsialapių skiautalūpių. Salos krantuose būriuojasi, o kartais ir peri didieji dančiasnapiai, antys klykuolės; maitintis atskrenda juodųjų peslių, nendrinių lingių, erelių žuvininkų.

2. Dzūkijos nacionalinis parkas. Zervynos – gatvinis 48 sodybų kaimas, išlaikęs XVIII–XIX a. planą ir tradicinės medinės kaimo architektūros savitumą. 8 sodybos – liaudies architektūros paminklai, o Zervynų ąžuolas ir drevinės pušys – gamtos paminklai. Zervynų kaimas plačiai žinomas ir lankomas, čia buvo filmuoti lietuviški filmai „Niekas nenorėjo mirti“ ir „Faktas“.

Dzūkijos nacionalinio parko kraštovaizdžio vertę didina ir kiti tarp sausų pušynų pabirę unikalios senosios medinės architektūros tradicijas išsaugoję kaimai (Marcinkonys, Žiūrai, Puvočiai, Margionys, Lynežeris ir kt.). Nacionalinis parkas ypač išsiskiria etnokultūrinio paveldo turtingumu, vis dar gyvomis tradicijomis ir papročiais, senaisiais amatais ir dzūkiška daina.

Ūlos akies šaltinis atrodo lyg mažytis ežerėlis, kurio centre nuolat kunkuliuoja vandens srovės maišomas smėlis. Versmė paskelbta hidrogeologiniu gamtos paminklu. Nuo seno žmonės Ūlos akiai priskiria įvairių magiškų savybių. Pavyzdžiui, sakoma, kad šaltinio vanduo gali padėti pagyti nuo įvairių ligų, jei prie jo bus einama vos saulei nusileidus. Pasakojama ir apie Ūlos akyje nugrimzdusį jautį.

3. Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Kraustydamiesi iš smėliu užpustyto kaimo kuršiai namų nepalikdavo, o juos išardydavo, perveždavo ir vėl surinkdavo naujoje vietoje. Taip darė ir Naujųjų Naglių kaimo gyventojai. Kai kurie jų 1843 m. įkūrė Pervalkos gyvenvietę. Jos pavadinimas kaip tik ir sietinas su pastatų pervilkimu iš vienos vietos į kitą. XX a. pradžioje kaimą pastebėjo pavieniai nuo kurortų šurmulio bėgantys poilsiautojai. Ramybe Pervalka alsuoja ir dabar. Kuršių mariose ties Pervalka, priešais Biržtvyno iškyšulio Žirgų ragą, 1900 m. pastatytas Pervalkos švyturys. Jis perstatytas du kartus; vis dar naudojamas. Tai vienintelis švyturys Kuršių mariose.
Žirgų rago švyturys

67 m aukščio Vecekrugo (Senosios smuklės) kopa – pati aukščiausia Kuršių nerijoje. Jos pavadinimas, kilęs nuo kuršiškų žodžių „vece“ (senas) ir „kruogs“ (smuklė), primena XIX a. Kopos papėdėje buvusią smuklę. Kalninėmis pušimis apželdintos kopos viršuje yra apžvalgos aikštelė, nuo kurios Kuršių nerijos gamta atsiskleidžia visu grožiu. Išryškėja Kuršių marių krantų linijos, matyti Bulvikio ragas, sielą ramybės pripildo Baltijos jūros ošimas. Nuo dviračių tako matoma didinga, taisyklingos piramidės formos žaliu patalu apklota Vecekrugo kopa primena japonams svarbų Fudži kalną.

Tai tik kelios vietos, kurias verta pamatyti ir aplankyti Aukštaitijos, Dzūkijos ir Kuršių nerijos nacionaliniuose parkuose.