Neapsigaukite: ar tikrai valgote tikrus itališkus ledus?

Italijoje turistai mėgsta pasilepinti ledais, nesvarbu, keliauja žiemą ar vasarą. Ledų istorija ilga, o šiuolaikinės deserto variacijos išties stebina. Patariame, į ką atkreipti dėmesį, renkantis ledus Italijoje.

Dauguma turistų, atvykę į Italiją, garbina ne tik istorines bei kultūrines vertybes, tačiau ir maistą. Makaronais ar pica pasimėgauja visi, didelis dėmesys tenka ir desertams. Ledai - it. „gelato“ - geras ir paprastas pasirinkimas: jie nebrangūs ir parduodami visur. Italijoje smulkiose kavinėse sistema kitokia, nei ta, prie kurios esame pripratę Lietuvoje. Čia pirma susimokama atskirai sėdinčiai kasininkei, o tada su čekiu prašoma ledų, kavos ar kito deserto.

„Gelato“ atsiradimo Italijoje istorija ilga ir pilna intrigų, mat daugelis norėjo prisiimti atradimų nuopelnus. Prieš daugiau nei 2 tūkstančius metų, senovės Romėnai kalnuose rastą sniegą užpildavo medumi. Manoma, jog tai buvo nužiūrėta iš kitų kultūrų, pavyzdžiui, Azijos civilizacijų. Sniego ir medaus masė tapo šiuolaikinių itališkų ledų prototipas.

Tikrieji itališki ledai buvo išrasti Renesanso laikotarpiu, XVI a. pirmoje pusėje, kuomet turtinga Mediči šeima Florencijoje paskelbė konkursą: norime geriausio šalto deserto. Šį konkursą atsitiktinai laimėjo vietinis vištų augintojas Džiuzepė Ruggeri, kuris nebuvo nei ypatingas kulinaras, nei desertų gerbėjas. Jis tiesiog sumaišė sultis su ledu ir išrado šiuolaikinį šerbetą. Tuomet jį užplūdo netikėta populiarumo banga, jis buvo pakviestas pristatyti savo išradimo net į Prancūziją – tais laikais tai buvo didžiulė šlovė. Minėta Mediči šeima vėliau bendradarbiavo su Bernardo Buontalenti, kuris išrado kreminį ledų variantą ir pateikė Ispanijos karaliui paragauti, kuomet jis lankėsi Toskanoje. Karalius liko sužavėtas.

Tiesa, kai kurie maisto istorijos tyrėjai ginčijasi, neva šerbetas buvo išrastas Sicilijoje, veikiant arabų įtakai. Sicilijoje iki šiol populiarus desertas - trintas ledas, pagamintas iš vandens, cukraus ir įvairių sulčių, vadinamas „granita“.

Renesanso laikais šaldytuvų nebuvo, tad ledai kainavo brangiai. Stipriai suspaustas sniegas žiemos metu buvo atvežamas iš kalnų ir laikomas po žeme, kiek galima žemesnėje temperatūroje.
XVII a. ledai išpopuliarėjo visoje Europoje. Didžiųjų miestų aikštėse buvo galima pastebėti spalvotus medinius vėžimėlius, kuriuose buvo parduodami ledai. XVIII a. italų dėka „gelato“ pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas. Dar po šimto metų ledų gamyba tapo industrinė.

Nuo pat ledų atradimo pradžios buvo laikomasi dviejų tipų: ledas buvo maišomas su vaisiais (braškėmis, citrinomis) ir pavadintas šerbetu, arba pienas maišytas su riešutais, cinamonu ir kitais ingredientais. Visos sudedamosios dalys buvo natūralios.

Šiuolaikinė ledų gamyba skiriasi nuo ankstyvosios. Itališkų ledų magija paprasta: nuo jų neapsunkstama. Įprastai ledų sudėtyje turėtų būti grietinėlė, pienas, cukrus, daug kiaušinių ir atitinkami priedai, pavyzdžiui, karamelė, avietės ir pan.

Labai dažnai, norėdami greičiau parduoti ledus, gamintojai į juos prideda spalvų, padarančių produktą patrauklesniu. Ryškiai žalia, intensyvi mėlyna spalva natūraliai nėra būdinga, tad galima tikėtis papildomų dirbtinių dažiklių porcijos. Skonis taip pat bus „cheminis“. Pavyzdžiui, bananų skonio ledai neturėtų būti skaisčiai geltoni – tikras sutrintas bananas yra pilkšvas. Tad madingos ledainės, demonstruodamos kokybę, dažnai skelbia: „pas mus – viskas tik iš aplinkinių regionų ir tik natūralu“.

Trumpai užkalbinta ledų pardavėja Romoje šypsosi. Ji sako, kad populiariausi ledai – neabejotinai pistacijų skonio. Jai antrina kolegos kitose ledainėse: po pistacijų, žmonės dažnai renkasi šokoladinius arba vanilinius su šokolado gabaliukais („stracciatella“). Didesnėse ledainėse siūloma įmantrių skonių, pavyzdžiui, saldžiųjų pomidorų ir bazilikų ar sūrio skonio ledų su pipirais. Vienoje iš kavinių pardavėja gali pasiūlyti ir „viagra“ skonio ledų. Moteris juokiasi, jog dažniausiai šiuos renkasi damos, vyrai nedrįsta, galbūt ir nenori paragauti.

Keliaudami po Italiją, išbandykite „gelato“. Štai keletas patarimų, kaip išsirinkti geriausius:

1. Ledai turi būti tiktai kreminės konsistencijos. Jei jie atrodo kieti, o dar blogiau – jei pastebite kad ir menkiausią suledėjimą, verčiau palikite juos ir pasidairykite kitos vietos. Tokie ledai galėjo būti laikomi nestabilioje temperatūroje, arba jie buvo laikomi kur kas ilgiau, nei gamintojas numatęs.

2. Venkite pirkti ledus prie pat itin lankomų objektų – Trevi fontano Romoje, Katedros Florencijoje ir pan. Šiose vietose pardavėjai dažnai nė nerašo kainų, nes jos tiesiog siaubingos. Už vieną vidutinę porciją galima sumokėti net 8 eurus! Verčiau nepirkti tokiose vietose. Turistai, nežinantys vietinių kainų, dažnai susimoka, o net jei jaučiasi apgauti, nenori konflikto su pardavėju.

3. Ledai Italijoje yra dedami į plastikinius indelius arba vaflinį ragelį. Galima imti mažą, vidutinį, didelį, kartais siūlomas ir labai didelis dydis. Pats mažiausias dydis dažnai yra pakankamas, jame įdedami du skoniai. Turėtų kainuoti 2-3 eurus, Venecijoje gali būti keliasdešimt centų brangesnis. Jei prašoma daugiau – nepirkite, nes jus bando apgauti.

4. Verta atkreipti dėmesį į produktų sezoniškumą. Pavyzdžiui, vasaros viduryje Italijoje nėra šviežių apelsinų (jų sezonas žiemą), tad ir ledai bus gaminti ne su šviežiais vaisiais.