Bet visą dieną tenka galynėtis su priešiniu vėju minant tiesiu keliu per savaną, kur net šešėlio nėra pasislėpti nuo saulės. Ji visą laiką zenite – tik šeštą vakaro staigiai nusileidžia. Labai apsidžiaugiame radę dešimčia kilometrų arčiau negu planuota įrengtą stovyklą kavinės kieme – yra kur nusiprausti ir atsigerti, Gintas sriubos išverda, ko daugiau norėti. Aštuntą valandą stovykla nurimsta, jau visi saldžiai miegame.
Kitą dieną ieškosime Gajanos. „Gajana“ išvertus iš vietinių indėnų kalbos – daugybės vandenų žemė. Tik kad tie vandenys dabar labai nusekę ir daugelis upių išdžiūvusios. Bet pirmai nakvynei vandens randame. Nors jo upėje iki kelių, bet švarus – yra kur nusiprausti ir rūbus išsiskalbti.
Mūsų pasitikti važiuodami vairuotojai buvo pataikę ne į tą kelią ir netyčia rado puikią poilsiavietę prie upės, keli kilometrai už pasienio miestelio Lethem. Dar palmių lapais dengta pavėsinė yra. Aš, kaip ne mėgėja statytis palapinės, išsitiesiu kilimėlį ten. Rami vieta, atrodo, kad nėra nė gyvos dvasios, tik mūsiškiai.
Ilsiuosi – staiga pasigirsta neįtikėtini laukinių garsai: utiutiu-uhaha-ėhėhė... Iškart pajutau indėnų kovų dvasią. Pasirodo, piemenys bandą namo ginė. Gintas irgi hamaką prisiriša toje pavėsinėje, bet gal pasigailėjo kaimynystės, nes naktį jį pažadino mano klyksmas – pajutau, kad kažkoks gyvūnėlis per mane perlėkė (gal tai tik pelė buvo, nemačiau). O rytą pakuodamasi daiktus ant maišo radau puoduko skersmens vorą, nusprendžiau, kad jis man didelę laimę neša ir apsidžiaugiau, kad įsitaisė ant maišo, o ne kur nors man ant pilvo – tai tokie smulkūs nepatogumai, kai tingi palapinę statytis.
O kitą dieną naujas iššūkis – Gajanos keliai. Nepravažiuojamumu jie išties lenkia Žemaitijos žvyrkelius-tarkas. Važiuoji mašinų išmaltomis vėžėmis – krataisi lyg ant arklio joji, nusitaikai į pakraštėlį – smėlyje klimpsti. Pravažiuoja mašina - paskęsti dulkių debesyje. Tapome beveik indėnais - raudonos kelio dulkės nuklojo mūsų veidus, rankas, kojas, dviratukus, krepšius...
Nusikapsčiau daugiau negu 50 km ir labai apsidžiaugiau, kai stabtelėjo mūsų mašina, užbaigiau trasą joje. Sprendimas buvo priimtas teisingas, nes vėliau mašina grįžo atgal ir surinko visas likusias moteris, tik vyrai garbingai, kad ir sutemus, užbaigė trasą.
Upės buvo išdžiūvusios, tad stovyklą įsirengti nėra kur, pakeliui jokių kavinių nei barų, nei sodybų – tik karščio išdeginta savana ir raudonos kelio dulkės... Po 80 km randame rančą, kurios vartus puošia gyvūnų kaukolės – klausiame, kur tos upės. Sako, už septynių kilometrų, o joje tik dvi pėdos vandens. Prašomės priimti nakvynės.
Šeimininkai pasirodė svetingi ir leido mums pasistatyti palapines ir net duše išsimaudyti, pamatę, kaip mes atrodome. Mūsų ir jų buvo toks pat skaičius. Tėvas su mama ir devyni jų vaikai ir mūsų - du vairuotojai ir devyni minantys. Stebėjomės tokiu tvarkingu protingai suręstu namuku vidury dykynių. Žmogus verčiasi augindamas gyvulius, tik neaišku, kur jis tuos vaikus į mokyklą leis, kai beveik šimto kilometrų spinduliu civilizacijos nesimato.
Atsisveikindami mes jam dovanų paliekame dviratį, nes jau daug atsarginių dviračių priviso, kai baigusieji žygį nenori namo jų tarabanintis. Mačiau, kaip meiliai šeimininkas jį glostė, o vyriausias sūnus švelniai šypsojosi – gal svajojo ir jis kaip mes iki Rio de Žaneiro kada nors numinti.
Kitos dienos trasą numyniau visą – kelias jau buvo įmanomesnis, nors vargino saulė ir pralenkiančių mašinų dulkės. Ir civilizacijos buvo – maršruto pabaigoje radome supermarketą, dar po septynių kilometrų restoraną, o dar po septynių stadioną, kuriame apsigyvenome. Praustis prašėmės pas gyventojus. Pasisemi su kibirėliu, pririštu prie virvės, vandens iš šulinio (trauki rankytėmis – be lietuviškų svirčių ar rankinių velenų), tada nueini į namuką, primenantį paplūdimio persirengimo kabiną, ir nusiprausi.
Atėjau per stadioną dar šviesu buvo, kol nusiprausiau – nors į akį durk. Gaisrai, plieskiantys tolumoje, padėjo susiorientuoti ir rasti laikinuosius namus – prieš išeidama iš stadiono tribūnos žiūrėjau į priešais degančias džiungles...
Trečia mynimo Gajanoje diena vėl kitokia. Baigiasi savana, prasideda džiunglės. Čia yra draustinis, kur draudžiama medžioti ir žvejoti. Kelias lygus, kietas molis, beveik kaip asfaltas, o iš abiejų šonų džiunglių siena. Nors teko numinti 94 km, man šita diena patiko labiausiai. Nebuvo kepinančios saulės ir žiauraus priešinio vėjo, kelias geras, gali įsibėgėti nuo kalniuko, mašinų beveik nėra – tai ir dulkių nėra.
Akį ramina išsiilgta žalia spalva, ausis - paukščių čiulbesys, o plaučius džiugina grynas oras. Kai prisėdi pailsėti ant kokio išversto medžio, išgirsti paslaptingą džiunglių gyvenimą – kažkas šliumpsi, plasnoja, kriuksi, riaumoja, bet niekas nesirodo. Ilgiau sėdėti vienoje vietoje nedrįstu – tikrai nesinori, kad tave vieną tamsa ten užkluptų. Bėda tik kad padangą nuleido, o mūsų vyrai, kaip visada, nurūkę priekin, už manęs tik pora moteriškių, tai pardardėjau su kvadratiniu ratu ir padangą sugadinau.
Mūsų nakvynės vieta puiki – džiunglėse prie ESEQUIBO upės įsikūręs jaukus IWOKRAMA RIVER LODGE viešbutukas. Yra restoranas, o jame internetas, nors kainos ten paprastam turistui nelabai įkandamos – vakarienė 20 dolerių, pusryčiai 13, bet Gintas mums išverda skanios sriubytės už 2 eurus. Būtų ir žuvies iškepęs, bet vietinis kaimanas, vardu Sankar, jau išdorotą ir padėtą ant kranto žuvieną sudorojo... Rytą pažadina žvėrių riaumojimas – reiks įprasti prie dar negirdėtų džiunglių garsų.
Išaušta giedras šventų Velykų rytas. Kadangi bažnyčios aplink nesimato, tai rūpinamės stalu. Marylia rudai nudažo vardinių kiaušinių ir paruošia kitą tradicinį lenkų velykų patiekalą - kiaušinių su majonezu sūriu bei svogūnų laiškais, o aš dekoruoju juos spalvingais krūmų lapais ir žiedais, pritvirtindama dekoracijas pleistru. Sigitas užsako tortą, ant kurio puikuojasi užrašas ALELIUJA.
Gintas vaišina skaniomis dešrelėmis ir sumuštiniais su jo sugautos žuvies ikrais. Ant stalo atsiranda ir šampano bei romo, iš Londono mus išlydėjęs bendražygis airis Džonas nepamiršta mūsų pasveikinti ir skyrė tam pinigų. Buvo ir vaisių, ir pyragėlių. Taigi Velykas šventėme beveik lietuviškai, nes prisivalgę nebenorėjom judėti į jokias ekskursijas – juk reikia kada nors ir patinginiauti, ypač švenčių proga.
Tai vienam, tai kitam restorano kampe (nes tik ten yra interneto ryšys) skamba džiugios pokalbių su artimaisiais nuotrupos. Ir dar viena naujiena – gal kas valandą nušnioja sodrus lietus, aš jau numojau ranka į bedžiūstančius skalbinius, bet priėjus pačiupinėti nustebau – sausi, ir kada gi spėjo jie išdžiūti, kai atrodo, kad visą laiką lyja.
Nors šventą Velykų dieną nuodėmė dirbti, bet Algirdas nusprendžia, jog didesnė nuodėmė yra abejingumas žmogui, ir imasi mano dviratuko – pasirodo, kad ir priekinis ratas nepriveržtas, ir vairas persuktas, ir užpakalinės kaladėlės neatšoka. Visko sutaisyti nespėjome – sutemo, bet svarbiausia, kad ratas sumontuotas. Deja, rytą kamera vėl tuščia – reikia keisti padangą. Bandome mano atsarginę sulankstomą.
Nuo Venesuelos molio ir Gajanos kelių žvyro stabdžių sistema nebedirba. Gerai, kad nors priekiniais galiu stabdyti, nes pusę dienos lijo lietus – kelias tapo slidus, įsilaidžius nuo pakalnės tenka staigiai stabdyti prieš vandens upelius. Lietus negąsdina, o greičiau džiugina ir gaivina mus. Nakvojame džiunglėse, stačiu šlaitu nusileidžiame nusiprausti prie nuostabaus upelio, krentančio kriokliu žemyn.
Sigitas jaučia, kada kam reikia šiltą žodį tarti, kada pajuokauti ar pagalbos ranką ištiesti – šįkart atėjo eilė mano stabdžiams. Gal valandą su jais kapstėsi, išmontavo, išvalė, mankštino, vėl sumontavo, bet rankenėlės aš vis tiek neįstengiu nuspausti. Vos judu per smėlį, kuriuo užpiltas kelias, lyginant duobes.
Vidurkelėje kavinėje randu belaukiančius Sigitą ir moteriškes. Negaliu pasakyti, ar dviratis, ar kelias, ar važnyčiotojas kaltas, kad dviratukas taip lėtai rieda – tikriausiai visi trys faktoriai iškart.
Sigitas turi unikalią savybę – kiekvienoje situacijoje įžvelgti pozityvą. Sako, kad važiavimas per smėlį jam primena slidžių slalomą. Vyrai energingiau pamina ir prašoka - moteriškės klimpsta ir lipa nuo dviratukų. Šįkart stovykla įrengta dešimčia kilometrų toliau planuotos, sutemsta, pusantros valandos miname tamsoje per džiungles duobėtu žvyrkeliu. Sigitas kantriai laukia, kol atsigersiu vandens ir atgausiu kvapą, nepalieka vienos, tikriausiai ir nuo tigro su kišeniniu peiliuku būtų gynęs jei ką (vakarojant baro šeimininkas pasakojo ir nuotraukas rodė, kad prieš kelias savaites netoliese ant šio kelio tigras žmogų sudraskė).
Kitą dieną pamyniau tik keturiolika kilometrų – dardėdama pakalnėn pakliuvau į duobę ir iškritau iš balno. Vėl užsėdus ant dviratuko nugriaudėjo sprogimas – tikriausiai iš sulankstomos padangos iššoko kamera nuo smūgio. Nelaimė atsitiko pačiu laiku, nes po penkių minučių važiavo mūsų mašina.
Nepavydėjau draugams sėdėdama mašinoj – kelias pasirodė itin monotoniškas: aplinkui jaunas miškas, ataugęs po kirtimo tiesiant kelią, nėra nei kur prisėsti, nei atsigaivinti, nei akis paganyti.
Vakare Sigitas paaukoja savo atsarginę padangą, bet nebeturime atsarginių kamerų su sportiniu ventiliu, manoji susprogusi nebepataisomai. Važiuosime iki miesto ir ieškosiu dildės ratlankyje skylei didinti, kad bet koks ventilis tilptų.
Dar vieną dieną mašinoje stengiuosi gerai maitintis ir atgauti jėgas, bet persistengiau besimaitindama. Vakare išlydime du draugus - Algirdas ir Regimantas baigia žygį. Minančių lieka tik septyni. Iki Džordžtauno, Gajanos sostinės, numiname draugiškai grupe. Sigitas su GPS nuveda iki viešbučio, nereikia klaidžioti po miestą.
Gajanoje, kaip ir Tobage bei Trinidade, galima susikalbėti angliškai – tai buvusi Anglijos kolonija, apgyvendinta iš Rytų Indijos ir Afrikos Anglijos kolonijų atvežtais vergais, kurie susimaišė su vietiniais indėnais. Arčiau Brazilijos sienos vyravo indėniškasis tipas, o šiauriau sutinkame jau juodaodžius ir indus. Žmonės atsipalaidavę, linksmi, savimi pasitikintys – Sigitas sako, kad jų mentalitetas visiškai kitoks negu Afrikos juodaodžių, jie labiau panašūs į europiečius, jaučiasi kolonistų įtaka.
80 procentų Gajanos – džiunglės, tai vienas iš keturių labiausiai nepaliestų miškų masyvų pasaulyje. Infrastruktūra ir turizmas Gajanoje neišvystyta, pagrindinis kelias nuo Lethem iki Linden dar neasfaltuotas – visa tai leidžia Gajanai išlaikyti unikalią gamtą: pelkės, savana, kalnai, atogrąžų miškai pasižymi gyvūnijos ir augmenijos įvairove – 2011 metų duomenimis Gajanoje aptikta daugiau negu 225 rūšių žinduolių, 300 rūšių roplių ir varliagyvių, 810 rūšių paukščių ir 6500 augalų rūšių. Deja, mes matėme tik prijaukintą kaimaną be vienos kojos, o kapibaros, arapaimos, anakondos, didžiosios skruzdėdos, upinės ūdros, netikrųjų vampyrų šikšnosparnių, harpijų ir jaguarų neišvydome.
Apie Gajanos miestus negaliu pasakyti nieko gero – šiukšlini, apgriuvę, su smirdančiais kanalais ir triukšmingi. Kolonijinė architektūra man primena barakų architektūrą ant pastolių – lietingu metų laiku upės labai patvinsta, keliai ir kiemai užliejami. Tiesa, Džordžtaune yra unikali medinė šv. Jurgio anglikonų katedra – viena aukščiausių medinių bažnyčių pasaulyje, jos aukštis siekia net 43,5 metro. Katedra iš vienos pusės apkalta pastoliais, gal ruošiasi ją remontuuoti arba bent nudažyti, nes dabar blankios spalvos apsilupinėję sienos nesuteikia puošnumo ir didybės.
Džordžtaune viešbutyje ilsimės jau antra diena, nagrinėjame variantus, kaip nukakti prie 226 m aukščio Kaieteur krioklio – jis daugiau negu keturis kartus aukštesnis negu Niagaros krioklys. Pasiekti jį ne taip paprasta – reikia 8 valandas važiuoti mašina, tada ieškoti laivelių ir plaukti upe aukštyn, pėsčiomis persikabaroti per slenksčius ir vėl ieškoti laivo – taip tris kartus, o paskui dar kopti kokias tris valandas, nešantis maistą ir reikmenis nakvynei.
Turizmo agentūros siūlo paslaugas – kaina iki 800 USA dolerių žmogui. Galima nuskristi ir lėktuvu – apžvelgti jį iš oro ir pasivaikščiojus kokias keturias valandas pargrįžti atgal. Tai kainuotų tik 145 USA dolerius. Bet mūsiškiai nori pakeliauti ir patirti nuotykių, pernakvoti prie krioklių. Dar neaišku, prie kokio varianto apsistosime, bet, bijau, kad aš liksiu viešbutyje, nes mano pensija nesiekia 300 Eurų.
